Suomiška švietimo sistema Lietuvoje negalėtų veikti

– Tarkim, ką tik priimtas Vyriausybės sprendimas didinti valstybės finansuojamų studijų vietų skaičių gamtos ir tiksliųjų mokslų srityse?

– Taip jau buvo padaryta ir anksčiau. Tada paaiškėjo, kad daug tų studijų galimybių liko neišnaudota. O susiaurinę socialinių, humanitarinių mokslų studijas dalį vaikų tiesiog išgujome į užsienį. Dvyliktokas renkasi gyvenimo kelią, o Lietuvos valstybė jam staiga pasako: mes nesuinteresuoti, kad tu studijuotum filosofiją ar menus Lietuvoje, turi rinktis informacines technologijas, tada mes remsime tavo mokslą. Ir tas jaunuolis važiuoja ten, kur nereikia mokėti už mokslą, ir studijuoja filosofiją ar menus bet kuriame ES universitete.

Jeigu tikrai norime sudominti jaunimą technologijomis, gamtos mokslais, stiprinkime šiuos dalykus mokyklose. Įrenkime kūrybinių laboratorijų, galvokime, kaip pritraukti mokslininkų į mokyklas, kaip sustiprinti gimnazijų ir aukštųjų mokyklų, mokslo centrų ryšius. Skatinkime gabų jaunimą rinktis tam tikrus modulius aukštosiose mokyklose. Bet mes imame ir galvojame, kad staiga padarytas pinigų perskirstymas ims ir viską išspręs. Švietimo klausimai taip nesprendžiami.

– Kaip atsitiko, kad prieš tris dešimtmečius aiškiai formuluoti švietimo tikslai ėmė ir atitolo?

– Mokykla vienaip ar kitaip kuria tautinę bendruomenę, kuria valstybę. Anuomet buvo svarstoma, kaip geriausiai ji turi atlikti šią savo misiją. Šiandien švietimas pirmiausia orientuojamas į ekonomiką. Mes nebekeliame klausimų, kaip išsiugdyti intelektualiai savarankišką, kūrybingą, įvairiapusę, sąmoningą visuomenę. Iškeliami ūkio prioritetai, ir tada švietimas tampa tik priedėliu prie ūkio, tik darbo jėgos, "žmogiškųjų išteklių" rengėjas.

Iškeliami ūkio prioritetai, ir tada švietimas tampa tik priedėliu prie ūkio, tik darbo jėgos, "žmogiškųjų išteklių" rengėjas.

Toks požiūris šiandien labai dažnas, jį visuomenei primeta dalis pramonininkų, norinčių formuluoti švietimui užsakymą. Jų tikslas – Lietuvoje parengta kvalifikuota, nebrangiai įperkama darbo jėga. Kad sutiktų būti pigiai perkama, ji neturi būti per daug pilietiškai sąmoninga, užtenka, kad mokėtų atlikti technologinius uždavinius.

Jeigu orientuojamės į tokią visuomenę, deklaruokime tą viešai. Bet tai daryti politikai privengia. Tad ir lieka neaišku, kodėl Švietimo ministerija per Ugdymo plėtotės centrą milijonus eurų iš ugdymo turiniui skirtų lėšų yra skyrusi Pramonininkų konfederacijai. Mes nežinome, kas už tuos pinigus padaryta, ką mes gavome kaip visuomenė, ką gavo mūsų švietimas.

Yra ir kita problema. Į švietimą vis dažniau pradedame žiūrėti vien kaip į pelningą verslo sritį, iš kurios galima užsidirbti. Gali gerai užsidirbti mokytojų kvalifikuotojai, įvairių mokymo priemonių rengėjai ir pardavėjai, statybų verslas. Staiga, neturėdami daugelio švietimui reikalingų dalykų, imame ir perkame mokykloms elektronines lentas, renovuojame tuščias mokyklas... Apverčiami prioritetai – mokykla tampa melžiama karve, žiūrima, ką čia iš jos uždirbus, užuot svarsčius, ką jai davus, kad mūsų švietimas būtų deramos kokybės, kad mūsų vaikai gautų geresnį išsilavinimą.

Taip, iš švietimo galima užsidirbti. Bet ar toks turėtų būti valstybės, Vyriausybės tikslas – sukurti verslą maitinančią sistemą? Mūsų švietimo politika vis dažniau kreipiama į verslus, kurie iš švietimo užsidirba, negu į pačios švietimo sistemos stiprinimą, kryptingą plėtojimą.

– Gal tiesiog pasikeitė laikai ir tokią turime šiandieną?

– Šiandiena labai įvairi, joje atrasime visko. Klausimas tik, į ką mes orientuosimės. Šiandien yra tarptautinių verslo struktūrų, kurios gali pasiūlyti Lietuvai beveik visą ugdymo turinį. Mums gali nereikėti ir Švietimo ministerijos, užteks vienos viešųjų pirkimų agentūros. Ji atliks visus viešuosius pirkimus, nupirks visą ugdymo turinį Lietuvos mokykloms, kurį pagamins tarptautinės korporacijos. Gausime ir fiziką, ir chemiją, ir visai neblogo lygio. Bet neturėsime Lietuvos mokyklos.

Jeigu tos savo mokyklos neplėtosime geros, kokybiškos, ambicingai jos nekursime, iš tikrųjų iškils klausimas, ar ne geriau iš tarptautinių korporacijų susipirkti visą ugdymo turinį, kuris bus geresnis nei mūsų pačių nugyventas.

– Gal tiesiog persikelkime gatavą suomių modelį? Ir turėsime tobulą, laiko patikrintą ugdymo sistemą.

– Gatavas jis neveiks, nes turime visai kitokią kultūrinę aplinką. Daug kas buvo ir mėginta, pavyzdžiui, liberalizuoti mūsų programas. Humanitariniuose, socialiniuose dalykuose skandinavai labai daug patiki patiems mokytojams. Ten mokytojas savarankiškai renkasi, bet veikia ir stipri tradicija. Atsimenu, 1990-aisiais kalbėjausi su kolege norvege mokytoja. Sako, Henriko Ibseno nėra literatūros programoje, bet manęs nesuprastų mokiniai, tėvai, visuomenė, jei aš jo nedėstyčiau.

Lietuvoje pirmaisiais nepriklausomybės metais kliovėmės mokytojų laisve ir savarankiškumu. Į mokytojų savarankišką pasirinkimą buvo orientuojamos bendrosios programos. Bet ne visada šis principas veikė, nes dauguma mokytojų buvo įpratę tiesiog "išeiti vadovėlį". Ir dalykų turinį tiesiog ėmė lemti leidyklos. Pats dėstau Vilniaus universitete ir ėmiau pastebėti, kad mūsų jaunimas pradeda stokoti tradicijos, bendrų tekstų, kuriais gali disponuoti ir jaustis tos pačios interpratacinės bendruomenės nariais. Iškyla klausimas, kas mus sies, jeigu prarasime tradiciją. Taigi savarankišką mokytoją turi auginti visa pedagogų rengimo sistema.

Bet daug ko iš suomių galime pasimokyti. Tarkim, atsižvelgdami į tarptautinius tyrimus, neturėtume į juos žiūrėti kaip į panacėją. Pasaulio mokslininkai seniai kalba apie perdėtos orientacijos į tarptautinius tyrimus pavojų, nes tada nacionalinė švietimo sistema iš esmės pradeda tarnauti tyrimams. Užuot lavinusi visus vaikų gebėjimus, ji ima orientuotis tik į tuos, kurie yra šiais tyrimais matuojami. Taip tarptautinių tyrimų kultas daro žalą nacionalinėms švietimo sistemoms.

Tad ką mums reikėtų daryti? Užtikrinti, kad kiekvienoje mokykloje mūsų vaikai gautų gerą išsilavinimą. Tai įmanoma, tik turime teikti mokykloms visą įmanomą pagalbą. Ir, žinoma, būtina susitarti, ką laikysime geru išsilavinimu, kokiais sisteminiais žingsniais tokį išsilavinimą vaikams ir jaunimui įgyti padėsime.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Vytautas

Vytautas portretas
Gudručiai parašo pavadinimą ir nori gauti atsakymą, nors atsakymas senai žinomas, o vis dar kalba apie suomiškus varnėnus, kurie jau praėjusį rudenį išskrido. Tiesiog laiko gaišimas skaityti niekalą ir komentuoti verkšlenimus, o ne realius žingsnius. Gal būt nuo gudručių niekas nepriklauso.

apie tai visa lietuva kalbejo ,reikalavo , prase

apie  tai  visa lietuva  kalbejo  ,reikalavo , prase portretas
nedraskykit konservatlyberastiniai idiotai to kas sukurta ,nusistoveje ir nepriekaistingai veikia, neissigalvokit idiotizmu ,seksim ,skandinavisku, seksim pederastiniu, seksim lezbietisku keliu ir norvegisku vaikuciu auklejimu ---pasekmes akivaizdzios -isdraskytos mokyklos , universitetai ,mokytojai ,profesura evakuavosi , mokinukai durneliais auga ,durneliu mokinami.....sy konservatkgbesnyku lyberastiny = socdemonu ,,,YDIRBY,,lietuviu tauta srebs graudzias asaras liedama dar bent simta metu y prieky....

Lesu mokykloms ir darzeliams tikrai uztenka

Lesu mokykloms ir darzeliams tikrai uztenka portretas
Tik jos naudojamos daznai neracionaliai. Daugpinigu isleidziama IT, kuriu nenaudoja mokytojai, daug visokiems abejotiniems mokymams (pvz neurolingvistinio programavimo ir visokio koucingo mokymus vadinu raganavimais, nes jie skirti ismokti kaip suvystyti, sirdies balso toks mokytojas nebenaudoja...brr, nenoriu, kad mano vaikus "pajungtu" toks mokytojas..). Taip pat kraupiai dideles lesos neproduktyviai eina suaugusiu svietimui (jei dar tai butu senjoru TAU, tai gerai..., bet, jiems kaip tik labai mazai..), profesiniams mokymui... lesu yra, tik upes plukdo keistai.
VISI KOMENTARAI 6
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių