R. Šimašiaus pergalę lėmė apgauti rinkėjai?

Ant legalumo ribos

"Rinkėjų profilius viešųjų ryšių įmonės, visuomenės tyrimų kompanijos sudarinėja jau seniai. Tačiau, kalbant apie Liberalų sąjūdį, naujiena yra ta, kad šįsyk duomenys buvo renkami iš socialinių tinklų", – mano politologas prof. Algis Krupavičius.

Jei teigtume, kad duomenų apie rinkėjus panaudojimas yra įprastas reiškinys, kodėl ir Liberalų sąjūdžio vadovai, ir pats R.Šimašius ilgokai neigė, kad buvo sudaryta paslaugų sutartis su kompanijos "Cambridge Analytica" pagrindine įmone "SCL Elections"? Prisipažino tik priremti prie sienos, kai buvo parodyta sutarties kopija, kurioje nurodyta, jog paslaugų kaina – 30 tūkst. eurų?

"Tai – politikų sąžiningumo klausimas. Kalbant apie demokratines tradicijas, politikai bent jau po rinkimų tikrai privalo paviešinti visas įmanomas sutartis su kompanijomis, kurių paslaugomis buvo pasinaudota, ir čia jokių "o, bet, tačiau" negali būti. Lietuvoje skaidrumo trūksta, kažkas lieka stalčiuose, kažkas tampa vieša, bet per daug nutylima", – sakė politologas.

Kas nelegalu – legalizuojama

"Manipuliavimas visuomenės nuomone yra labai įsigėręs į politiką ir, beje, į dalį žiniasklaidos. Yra nerašytos taisyklės. Taip gyvenama. Juk be viešųjų ryšių jokia rimtoji politika neapsieina, – aiškino "Vilniaus dienos" kalbinamas filosofas Vytautas Rubavičius. – Ir kur jos peržengia tuo metu nustatytą leistiną, įstatymiškai pokoreguotą skaidrumo liniją, kitus dalykus, kas čia sugaudys? Noriu pasakyti, kad kova dėl politinės valdžios, dėl tam tikrų persistumdymų yra negailestinga, politikai mano, kad visos priemonės čia yra leistinos. Jei jos yra nelegalios, jas gi galima padaryti legaliomis jau atėjus į valdžią arba paveikus kokią nors politikų grupę. Matome, kad daug dalykų yra legalizuojama, daug dalykų yra juridifikuojama. Juridifikavimas taip pat įgauna manipuliavimo, poveikio priemonių galią.

Manipuliavimas jau yra tapęs mūsų gyvenimo būdu. Viešieji ryšiai per manipuliaciją kuria viešosios politikos sceną. Politinis elitas pripažįsta tą vieną maksimą, kad politinė galia yra viskas. O politinę galią galima konvertuoti į visokias valiutas, į kultūrinius ir kitokius kapitalus."

Manipuliavimas visuomenės nuomone yra labai įsigėręs į politiką ir, beje, į dalį žiniasklaidos. Yra nerašytos taisyklės. Taip gyvenama. Juk be viešųjų ryšių jokia rimtoji politika neapsieina, – aiškino "Vilniaus dienos" kalbinamas filosofas Vytautas Rubavičius

Liberalai pastarąjį dešimtmetį siekia elektroninių rinkimų, tačiau dėl šiuolaikinių technologijų žmogus darosi priklausomas ne tik nuo kitų šalių atakų, bet ir tampa paveikesnis savų politikų manipuliacijoms.

"Čia yra didžiuliai pavojai, ypač toms visuomenėms, kurios neturėjo demokratinės raidos patirties, – mano V.Rubavičius. – Mes neturėjome jos, mes net realios savivaldos neįgyvendinome, todėl daugelį dalykų vaizduojame. Esame įpratę vaizduoti, mūsų valstybės pareigūnai yra įpratę vaizduoti. Mes kuriame gerus įstatymus, kurie baigiasi vaikų grobimais. Mes tai paskui įteisiname ir pasakome, kad valstybės prievarta prieš vaikus nėra smurtas."

Beteisiai piliečiai

Anot filosofo, šiuolaikinės medijos kuria labai daug platformų, kurios suteikia daugybę galimybių manipuliuoti: "Visi žinome, jog visi šiuo metu esame prižiūrimi vienokių ar kitokių tarnybų, apie mus yra kaupiami duomenys. Ir yra žmonių, kurie, pasinaudodami politiniais ryšiais, prie tų duomenų gali prieiti. Nuo e. sveikatos iki intymiausios informacijos – mūsų pomėgių ir t. t. Kontrolės ir manipuliavimo galimybės yra milžiniškos. Ir Vakarų visuomenėms kyla vis naujų klausimų, kaip ji informuojama apie naujųjų technologijų keliamus pavojus žmogaus teisėms bei piliečių privatumui. Ar pas mus vyksta diskusijos apie tai?"

V.Rubavičius priminė, kad amerikiečiai jau 8-ajame praeito amžiaus dešimtmetyje atsižvelgė į technologijų tobulėjimą, į piliečių priežiūros ir pavergimo galimybes. Todėl numatė tam tikrus saugiklius, teisę piliečiams tiesiogiai kreiptis į įvairiausias institucijas ir reikalauti atskleisti, kokie duomenys apie juos yra sukaupti. Ir ten negalima piliečiams atsakyti, kad tai yra kokia nors valstybės paslaptis.

"Ar mes turime kažką panašaus? – retoriškai klausė filosofas. – Ar mes turime veiksmingą savo specialiųjų tarnybų, kaupiančių informaciją apie žmones, parlamentinę priežiūrą? Ar mes bent kalbame apie tai?"

Ne, nekalbame. Užtat kalbame apie tai, kad VSD antrus metus iš eilės išrenkamas įtakingiausia valstybės organizacija.

"Ironiškas paradoksas, kad VSD išrenkama įtakingiausia institucija, rodančia galią, – paaiškino V.Rubavičius. – Visiškai nežinant, nei ką ji iš tiesų veikia, kaip ką kaupia, visuomenei neturint visiškai jokios galios paklausti, ką ši organizacija yra sukaupusi apie kiekvieną savo pilietį. Pilietis neturi teisės aiškintis su ja. Mes atsidavėme saugumo ir apsisaugojimo ideologijai, kuri suteikia nei nuo visuomenės, nei nuo piliečių nebepriklausančių galių institucijai, kuri yra už parlamentinės kontrolės, politinės scenos ribų. O jos poveikis yra labai didelis. Tas poveikis leidžia kai kurioms politinėms grupėms ta informacija manipuliuoti. Visi žinome, kad yra ir geresni, ir blogesni tokių tarnybų draugai. Vienus politikus ar politikų būrelius mėgsta, kitų nemėgsta. Čia veriasi didžiulės manipuliavimo galimybės. Taip pat ir rinkimų rezultatų manipuliavimo."