Ar galima buvo išvengti tragedijos? Ar žudikas nesugrįš? Tokie klausimai dabar kankina Zujūnus, išgyvenusius protu nesuvokiamą tragediją.

Pamišėlis Zujūnų centre surengė mirtimis pasibaigusią dviejų niekuo dėtų vyriškių egzekuciją. Užpuolikas dvidešimt minučių kraupiai žalojo aukas, tačiau to neišdrįso nutraukti nė vienas iš kelių dešimčių tragedijos žiūrovų.
Peiliu ginkluotas 49 metų vietos gyventojas stotelėje autobuso laukiančius žmones užpuolė antradienio pavakare.
Nestabilios psichikos žudikas taip staigiai ir netikėtai ėmė švaistytis peiliu, kad 62 ir 63 metų aukos nespėjo nei pasipriešinti, nei išvengti jo nežaboto įsiūčio.

Įtariamasis Kazimiras I. apie 17 val. užėjo į krautuvėlę Buivydiškių gatvėje, pačiupo ant prekystalio gulintį ilgą raikymo peilį, grįžęs į lauką perbėgo gatvę ir ėmė stotelėje badyti žmones. Perpjovęs kaklus dviem pagyvenusiems vyriškiams, žudikas dar gyvus juos ištempė į kelio vidurį ir spardė, šokinėjo aukoms ant galvų, kol atvažiavo policijos pareigūnai.
Į įvykio vietą iškviesti medikai konstatavo, kad viena auka jau negyva. Antras nukentėjusysis buvo išvežtas į ligoninę, tačiau joje po pusantros valandos taip pat mirė.
Anksčiau du kartus teistas ir dėl psichikos sutrikimų gydytas žudikas buvo sulaikytas ir išvežtas į Vilniaus rajono policijos komisariatą. Trečiadienį rajono apylinkės teismas leido jį suimti trims mėnesiams. Darydamas nusikaltimą buvo lengvai apsvaigęs nuo alkoholio – jam nustatytas 0,6 promilės
girtumas.

Žmones užvaldė baimė

Nors žudikas buvo sulaikytas nusikaltimo vietoje, miestelio žmonės ir toliau jaučiasi nesaugūs. Kitą dieną po šio žiauraus nusikaltimo Zujūnų gyventojai gatvėje kalbėjo vien apie tai, kas įvyko, tačiau vengė išsipasakoti žurnalistams arba bent jau kategoriškai reikalavo straipsnyje neminėti jų vardų.
 „Taigi jį pripažins nepakaltinamu. Palaikys kelis mėnesius ir vėl išleis, o tada jau ateis mūsų eilė“, – nuogąstavo viena pagyvenusi moteris, su pirkinių krepšiu išėjusi iš jau paminėtos parduotuvės.
Zujūnų gyventojai svetimiems vengė net prisipažinti, kad pažįsta daugelį metų čia gyvenusį ir tik pastaruoju metu į gretimas Gineitiškes persikėlusį įtariamąjį. „Ai, gal kadaise ir buvome jį kažkur matę, klauskite kitų, anava pasikalbėkite su ta moterimi, ji tikrai galės kai ką papasakoti“, – mėgino kuo greičiau pokalbį baigti du vyriškiai.
„Pažįstu jį, – galu gale prisipažino viena drąsuolė. – prieš kelerius metus gyveno kaimynystėje. Kai šiaip kalbiesi su juo, atrodo visai normalus, bet pavasariais jam visada kažkas užeidavo. Štai ir pirmadienį jis kuo smarkiausiai sumušė vieną žmogų.“

Priešintis niekas neišdrįso

Antradienio pavakarę nė vienas tragedijos liudininkas net nepabandė susigrumti su užpuoliku. Iš autobusų stotelės į pašales pasklidęs žmonių būrys stovėjo ir nebyliai žiūrėjo, kaip siautėja žudikas. Minia judrioje gatvėje vis tirštėjo. Automobiliai stengėsi pakraščiu apvažiuoti vidury gatvės gulinčias aukas ir tarp jų besisukiojantį smurtautoją.
„Jūs supraskite, kas gali panorėti tapti didvyriu, kai žudikas yra stambaus sudėjimo vyras ir dar ginkluotas peiliu. Kažkas atpažino, kad jis psichas, ir tada išvis visiems išgaravo bet kokios mintys bandyti jį sustabdyti. Įsivaizduojate, kiek jėgos turi įsisiautėjęs psichinis ligonis?“ – tarsi teisindamasis klausė vienas įvykio liudininkas.
Tiesa, pasak tragediją stebėjusių Zujūnų gyventojų, vis dėlto atsirado du vaikinai, kurie čiupę pagalius į rankas lyg ir planavo susigrumti su smurtautoju. Jis tuo metu buvo trumpam palikęs kraujo balose tysančias bejėges aukas ir dar kartą užėjęs į parduotuvę. Tačiau vos tik Kazimiras I. vėl pasirodė ant parduotuvės laiptų, vaikinai metė pagalius ir puolė bėgti.

Policijos teko laukti ilgai

Liudininkai pasakoja, kad policijos laukti teko nepaprastai ilgai – daugiau nei dvidešimt minučių.
 „Jeigu policininkai būtų atvažiavę bent dvigubai greičiau, galbūt tie vyrai būtų likę gyvi, nes jie, kiek suprantu, mirė ne tiek dėl sužalojimų peiliu, kiek nuo smūgių, –
įsitikinęs vienoje įstaigoje greta tragedijos vietos dirbantis vyras. – Įsivaizduokite liūtą, vaikščiojantį aplink grobį – taip atrodė užpuolikas: eina ratu aplink aukas, vienam iš visų jėgų įspiria į veidą, ant kito galvos užšoka visu svoriu ir vėl eina kažką kalbėdamas. O juk Zujūnų policijos nuovada čia pat, už kelių šimtų metrų. Nejaugi nieko negalėjo iš jos pasiųsti?“
Kol pirmas policijos ekipažas, beje, priklausantis ne rajono, o miesto policijai, atvyko į įvykio vietą, žudikas nuėjo į greta stovinčio namo darželį ir grįžo nešinas dviem tulpėmis. Pasilenkęs prie vienos aukos galvos jis gėlę įkišo į burną. Tą patį norėjo padaryti ir antrai aukai, tačiau šioji gulėjo kniūbsčia, tad žudikas tik piktai sumurmėjo ir numetė gėlę šalia.
Tada Kazimiras I. įsmeigė peilį į medžio kamieną ir vėl kažkur dingo. Kai sugrįžo į nusikaltimo vietą, jo rankose jau buvo baslys smailu galu.
„Neaišku, ką jis būtų daręs su tuo basliu, bet tada jau atvažiavo pirmieji policininkai. Išlipę iš mašinos jie ne iš karto suprato, kas čia vyksta. Tik tada, kai jų akivaizdoje žudikas dar kartą įspyrė vienai aukai į galvą, jie išsitraukė ginklus ir surakino rankas antrankiais“, – prisiminė tas liudininkas, dirbantis netoli.

Teistas jau du kartus

Įsodintas į policijos automobilį ir vežamas į komisariatą įtariamasis, pasak pareigūnų, kalbėjo sunkiai suvokiamus dalykus. Šis aiškino jiems kovojęs su demonais ir klausė, ar dabar jie įdarbins jį policijoje ir su demonais kovos kartu.
Vėliau komisariate jis prisipažino buvęs įrašytas į psichiatrinę įskaitą ir dėl psichikos ligos turėjęs ar turįs invalidumą. Tą patį dar įvykio vietoje pareigūnams patvirtino čia pasirodžiusi įtariamojo sesuo. Tačiau tai įrodančių dokumentų tyrėjai vakar dar neturėjo. Be abejonės, įtariamajam bus paskirta teismo psichiatrinė ekspertizė, po kurios, neatmetama, gali paaiškėti, kad jis bus pripažintas nepakaltinamu.
Tiesa, pasak Vilniaus rajono policijos komisariato vadovo Mečislavo Poplavskio, iki šiol Kazimiras I. vis dėlto du kartus buvo teistas už kriminalinius nusikaltimus. Pirmą kartą už chuliganizmą, o antrą kartą, 1997-aisiais, už neteisėtą šaunamojo ginklo laikymą. Policijos duomenimis, įtariamasis niekur nedirba.

PSICHIATRAS, Ramūnas Aranauskas:

Vaistus vartojantys psichiniai ligoniai yra visiškai nepavojingi, jie tokie patys žmonės kaip ir visi. Bėda ta, kad Lietuvoje nėra grandies, kontroliuojančios ar užtikrinančios, kaip tie žmonės vartoja vaistus. Prievartavimas vartoti vaistus faktiškai gali būti suprantamas kaip žmogaus teisių pažeidimas, tačiau vaistų nevartojimas sukelia tokius būklės pakitimus, kad psichiniai ligoniai tampa pavojingi kitiems ir tada jau pažeidžiamos sveikų žmonių teisės. 97 proc. žmonių, sergančių psichikos ligomis, nesupranta, kad serga, ir mano, kad apsieis be vaistų. Kol jų gydymas bus paliktas savieigai, tokių nelaimingų atsitikimų bus ar čia, ar JAV, ar kur kitur. Dabar daug kalbama apie psichikos sutrikimų turinčių asmenų integraciją į visuomenę, bet ta integracija klaidingai suabsoliutinama. Iš tiesų vieni pacientai gali būti integruojami, kiti galbūt ne visai. Prieš kelerius metus Gargžduose į bendrojo lavinimo mokyklą integruotas berniukas, turintis elgesio sutrikimų, nužudė pirmokę – paskandino ją eketėje. Taigi neturėtų būti aklai sekama šūkiu: integruokime juos visus. Manau, reikia diferencijuoti ir žiūrėti, kurie gali būti integruojami, kurie ne. Ar jie supranta, kad reikia vaistus vartoti, ar ne. Ar jie pablogėjus būklei gali būti agresyvūs, ar ne. Ar yra atvejų, kai jie savavališkai nutraukė gydymą, ar ne. Ir nuo to turėtų priklausyti jų integracija ar ambulatorinės priežiūros griežtumo laipsnis.