Jei Kazys Bobelis galėtų koreguoti praeitį, jis veikiausiai nebebūtų Lietuvos Seimo narys. 89 metų gydytojas, turintis penkis vaikus ir 20 anūkų, savo patirties nevadina nusivylimu. Bet dalyvavimas Lietuvos politikoje jo iliuzijas palaidojo.

Gailisi kandidatavęs į Seimą

Didžiulis butas per du aukštus Vilniaus senamiestyje: erdvi svetainė ir penki miegamieji – Dalia ir Kazys Bobeliai jame įsikūrė beveik prieš 20 metų. Vasarą čia tikras šurmulys: vieni vaikai ir anūkai atvažiuoja, kiti išvažiuoja. Šiuo metu pas tėvus vieši duktė Rūta Degesys iš JAV, Šiaurės Karolinos, ir trys anūkai. Kol jie žvalgosi po Senamiestį, su K.Bobeliu kalbamės apie jo dabartį ir praeitį.

– Pone Kazy, ką pastaruoju metu veikiate, kuo užsiimate?

– Knygas rengiu. Išleidau dvi: pirmojoje prisiminiau savo gyvenimą Lietuvoje ir Amerikoje – pasakoju savo politinę biografiją. Antrojoje kalbu apie tai, kaip vadovavau Vyriausiajam Lietuvos išlaisvinimo komitetui (VLIK). Profesorius Jonas Aničas redagavo abu tomus. Trečiąjį tomą tikimės išleisti iki rudens.

– Apie jūsų pasitraukimą iš Lietuvos politikos sklandė įvairių kalbų. Kodėl taip staiga ir ryžtingai pasitraukėte iš Seimo?

– Lietuvos Seimo narys buvau 14 metų. Paskutinį kartą į Seimą mane išrinko 2004 m. ketvirtajai kadencijai. Bet po dvejų metų čia prasidėjo tokios intrigos, šantažas, kad aš pasitraukiau, nors dar buvo likę dveji metai. Pamačiau, kad čia betikslis darbas, be reikalo sau sveikatą gadinsiu.

Tuomet, kai 1990 m. rudenį grįžau į nepriklausomą Lietuvą, visi labai entuziastingai įsitraukėme į darbus. Neturėjau jokio tikslo eiti į Seimą, bet mane įkalbėjo. Atvirai pasakysiu: gailiuosi, kad kandidatavau. Viską tvarkė klanai, klikos. Jeigu tu juose nesi, tai nieko nepasieksi, niekad teisybės nerasi. Visi vienas kitą išnaudoja ir rūpinasi, kaip gauti pinigų iš valdžios.

Kam jiems valdiški automobiliai?

– Kaip jums atrodo dabartinis politinis Lietuvos gyvenimas?

– Taip blogai, kaip yra dabar, dar nebuvo. Ar žinote nors vieną pasaulio valstybę, kuri Seimo nariams nupirktų automobilius? Net Amerika savo kongresmenui ar senatoriui automobilio neduos. Jeigu jis vyksta tarnybiniu reikalu, jį nuveš ir parveš. O čia visi automobilius gavo už dyką. Būdamas Seime atsisakiau automobilio – nusipirkau savo. Tiktai tada, kai būdavo oficialūs priėmimai, prašydavau, kad Vyriausybės vairuotojas mane nuvežtų ir parvežtų.

Kodėl Seimo narys važiuoja atstovauti Lietuvai kur nors į Malaiziją, Kongą ar Pietų Afrikos Respubliką? Ką Lietuva turi bendra su tomis šalimis, kam jis ten gali atstovauti? Bet važiuoja todėl, kad jam apmoka kelionę, duoda dienpinigių. Jis iš to uždirba.

Ar dar kur nors pasaulyje matėte, kad Seimo narė vaiką maitintų posėdžių salėje? Gali pamaitinti vaiką kabinete. Keista, kai Seimo narys eina ant scenos anekdotų pasakoti, šokti, dainuoti, kraipytis. Jei esi Seimo narys, tai išlaikyk tą prestižą, kad žmonės tave gerbtų.

Labai laiminga šeima

Bobelių virtuvėje ant stalo – modernus "iPod" kompiuteris, kurį motinai atvežė duktė Rūta. Kol pas tėvus vieši ji ir anūkai Sofija, Liudas bei Antanas, jie mamą ir močiutę moko naudotis kompiuteriu.

"Įdomu, – neslėpė D.Bobelienė. – Bandau, bet kažin ar įkirsiu?"

Bobeliai susipažino Kazio dukterėčios krikštynose. Dalia mokėsi paskutiniame universiteto kurse. Kai 1954 m. baigė universitetą, pora susituokė.

"Dalia baigė sociologijos mokslus. Bet aš manau, kad nei sociologai, nei psichologai jokios naudos neduoda, – savo nuomonę atvirai dėstė K.Bobelis. – Kai žmonai tai pasakau, labai pyksta. Ji mano, kad sociologai labai naudingi žmonėms, nes gali spręsti socialines problemas. Bet aš žiūriu labai kritiškai, kadangi nematau nė vienos problemos, kurią jie išspręstų. Vis dėlto mano žmona – labai šauni."

Paklausta, koks jų ilgos santuokos receptas, D.Bobelienė nesutriko: "Turi nelaikyti pykčio. Atsikeli – jau kita diena, ir viską pamiršti, kas vakar buvo blogai, viską pradedi iš pradžių. Mes labai laimingi. Labai geri mūsų vaikai, o ypač – anūkai."

Neteko vieno sūnaus

"Turėjome šešis vaikus. Bet išgyvenome labai didelę tragediją, kai jauniausias sūnus 17 metų mirė nuo žarnų vėžio, – pasakojimą apie šeimą tęsė K.Bobelis. – Dabar penki vaikai – du sūnūs ir trys dukterys. Kiekvienas turi po keturis vaikus. Iš viso turiu 20 anūkų."

"Jonas gyvena čia, Vilniuje, Algis – Amerikoje, Floridoje, – apie vaikus kalbėjo K.Bobelis. – Visos mergaitės gyvena Amerikoje. Rūta – Šiaurės Karolinoje, jos vyras gydytojas. Aldona gyvena prie Vašingtono, jos vyras buvo Amerikos aviacijos majoras, dabar išėjo į pensiją. Alena gyvena Floridoje, kur ir mes, jos vyras Tomas yra verslininkas. Kiekvienas vaikas turi atskirą verslą, tačiau turime ir vieną bendrą – šeimos."

"Visi penki vaikai susituokę su lietuviais ir lietuvėmis – mūsų šeima lietuviška, – tarė šeimos galva. – Visi vaikai ir anūkai laisvai kalba lietuviškai. Abu sūnūs ir dukterys baigę universitetus ir turi magistro laipsnį."

Vaikus paauklėdavo diržu

– Spėju, kad esate kieta šeimos galva. Koks pagrindinis buvo jūsų principas, kai auklėjote vaikus ir leidote juos į mokslus?

– Griežtumas. Iš tėvo paveldėtas. Tėvas buvo Lietuvos kariuomenės savanoris, pulkininkas, Kauno komendantas. Mūsų namuose, valgomajame, jis buvo pakabinęs karišką diržą. Jeigu nusikalsdavome, sakydavo: "Atsigulk, gausi penkis diržus." O kai vaikystėje perlipome per tvorą į kaimynės ponios Adomavičienės sodą ir prisirinkome vyšnių, tėvas mums atskaitė po 10 diržų.

Kartą duktė Rūta mus labai išgąsdino. Su žmona išėjome į restoraną pavalgyti, o ją ir pusseserę Rasą palikome namie. Joms turbūt buvo po 17 metų. Grįžtame – visos šviesos dega, durys neužrakintos, o mergaičių nėra. Prie baseino, ant kėdžių, sudėti jų drabužiai. Puolėme tikrinti baseino – nėra. Tada gyvenome prie Čikagos tokioje gražioje vietoje ant kalniuko, kur didelis sodas, upelis teka. Šaukiame, rėkiame, ieškome – nėra.

Paskambinau policijai. Visur su tais policininkais lakstome, jau visai iš proto einame – o jų niekur nėra. Policininkai atsiuntė detektyvą, tas apklausinėjo ir išvažiavo. Sėdime su žmona kaip ant adatų, ir staiga išgirstame, kad kažkas juokiasi. Atokiau, prie miškelio, stovėjo stalas, apdengtas didele staltiese. Jos tupėjo po tuo stalu ir sumanė mus pagąsdinti.

Iš karto pasakiau: "Rūta, atsiguli!", ir ji gavo penkis diržus. O Rasa sako: "Dėde Kazy, tu ne mano tėvas – negulsiu." Vis dėlto ją paguldžiau ir atskaičiau penkis diržus. Nuo to laiko buvo auksinės mergaitės.

Griežta pedagogika pasiteisino

Prasivėrė durys ir įžengė pasakojimo kaltininkė – dabar nekilnojamojo turto srityje dirbanti Bobelių dukra Rūta su savo dukterimi studente Sofija.

"Rūta, apie tave pasakoju, – pranešė K.Bobelis. – Kartais su vaikais reikia pasielgti labai griežtai. Blogai, kai tėvai nekontroliuoja nervų ir vaikui pagaliu trenkia per nugarą ar ranka į veidą. Kai nuo mažų dienų jam atskaitai į minkštą vietą, jis supranta, už ką. Labai geri mano vaikai išaugo – nei girtuokliai, nei narkomanai, nei paleistuviai."

"Mano santykiai su vaikais – puikiausi. Jie kartais mane pakritikuoja, bet švelniai", – pripažino K.Bobelis.

"Mes labai artimi, – tėvui pritarė Rūta. – Padėkos dieną šeima suvažiavo pas mane – buvo kokie 36 žmonės. Namo terasoje sustūmėme stalus ir valgėme vakarienę. Lovų visiems neužteko – vieni nakvojo ant čiužinių, kiti miegmaišiuose, treti ėjo į viešbutį. Jiems iki manęs iš Floridos mašina reikėjo važiuoti 12 valandų."

Mėgsta lietuviškus patiekalus

Kai vaikai atvažiuoja į Lietuvą, D.Bobelienė juos palepina lietuviškais patiekalais. Kai visi suvažiuoja pas tėvus į Floridą, ant stalo taip pat garuoja lietuviški valgiai.

"Visi iš mamos išmokome, kaip gaminti šaltibarščius, kepti kugelį. Net mūsų sūnūs surengia kugelio vakarą. Jie skambina man, kad patikslintų receptą. O aš skambinu mamai", – pasakojo Rūta.

"O mūsų Sofija bus daktarė", – pareiškė K.Bobelis.

"Ir aš būsiu daktaras", – neiškentė Liudas.

Sofija – kardiologė, mokytis jai liko metai. Prieš porą metų mergina stažavosi Vilniaus Santariškių klinikose. Liudas norėtų tapti anesteziologu.

Negavo išeitinės kompensacijos

– Daktare, jaučiu, kad nusivylėte dabartine Lietuva.

– Na… Nenusivyliau. Man tik gaila ir skaudu žiūrėti, kaip žmonės po daugiau kaip 20 nepriklausomybės metų dar šiandien kenčia. Jei žmogus uždirba 800–900 ar 1 200 litų per mėnesį, tai kaip jis gali pragyventi? Su žmona praėjusią savaitę nuvažiavome nusipirkti maisto į "Maximą".

Prisidėjome vežimėlį už 300 litų visai savaitei. Keturioms savaitėms būtų 1 200 litų, ar ne? Tai kaip žmogus, kuris gauna 1 000 litų, gali išsiversti? Kaip jis gali maisto, batus nusipirkti, mokesčius už šilumą ar telefoną sumokėti ir dar išvažiuoti kur nors atostogų? Tai neįmanoma.

Papasakosiu epizodą, kuris mane labai sukrėtė.

Aš gaudavau Seimo nario algą, bet nė karto jos nepaėmiau sau – gyvenau iš santaupų. Visus 14 metų algą dalijau našlaičiams, vargšams, senelių namams – daugiausia paremdavau marijampoliečius.

Nutaręs pasitraukti iš Seimo, prieš du mėnesius nuėjau tai pranešti Seimo pirmininko pavaduotojui ponui Juršėnui ir rinkimų komisijos pirmininkui ponui Vaigauskui. Paskui nuėjau pas ponią Petrauskienę, kuri buvo Seimo finansų vadovė, ir paprašiau apskaičiuoti mano išeitinę kompensaciją už tuos 14 darbo metų. Tą kompensaciją, sakiau, imčiau ne sau – išdalyčiau ją, kaip ir algą, našlaičiams, vargšams, daugiavaikėms šeimoms.

– Negavote?

– Praeina vienas, du, trys, keturi mėnesiai – kompensacijos nėra. Vėl nueinu pas ponią Petrauskienę, o ji man sako, kad Seimo pirmininko nurodymu išeitinė kompensacija man nepriklauso, nes iš Seimo pasitraukiau savo noru, nebaigęs kadencijos.

Išaiškėjo, kad tai buvo specialus nurodymas, kad man nebūtų išmokėta kompensacija. Praėjo metai, Seimas nusprendė vėl visiems mokėti kompensacijas.

Spalio mėnesį bus Seimo rinkimai. Jau pranešta, kiek Seimo nariams bus mokama kompensacijos, jeigu jie nebus išrinkti arba jeigu nekandidatuos į Seimą.

Aš esu vienintelis Lietuvoje Seimo, Vyriausybės ar valdžios įstaigos narys, kuris negavo išeitinės kompensacijos.

Jokiai partijai nepriklauso

– Ar rudenį planuojate grįžti į Ameriką? Ką veikiate, grįžęs į senuosius namus?

– Rugsėjį grįžtame į Floridą, Sent Pitersbergą. Ten su vaikais prižiūriu bendrą šeimos verslą. Jo savininkai yra vaikai, jie viską tvarko, bet aš esu galva, nors ir neoficiali. Jie kartais pasitaria su manimi, kur investuoti, kaip apdrausti.

Labai seku lietuvišką ir amerikonišką spaudą. Dar palaikau artimus ryšius su Amerikos respublikonų partija, tačiau Lietuvoje jokiai partijai nepriklausau. Labai daug rašau apie VLIK veiklą.

Žvejoju – mūsų namas stovi ant Meksikos įlankos kranto. Pasiimu šeimos verslui priklausantį laivą ir plaukiame į jūrą. Kartais žvejoju tiesiai nuo prieplaukos, kuri yra prie namo. Baseine plaukioju, renku pašto ženklus, labai daug medžiojau. Su žmona daug keliaujame – automobiliu važiuojame tai pas vienus, tai pas kitus vaikus.

Taurelė ir aspirinas

– Medicina ir politika – visiškai skirtingos sritys. Kaip susiklostė, kad jūs, gydytojas, pasukote į politiką?

– Aš 15 metų buvau bendrosios chirurgijos gydytojas Čikagos universiteto ligoninėse. Dirbau dieną naktį, šeštadienį ir sekmadienį, nes labai mėgau chirurgiją. Kai vedžiau, žmona mane prigriebė: taip gyventi negalima. Amerikoje gydytojas, kuris verčiasi privačia praktika, turi dirbti 24 valandas per parą septynias dienas per savaitę. Kai mūsų gyvenimas pasidarė įtemptas, žmona pasakė, kad turiu keisti specialybę. Tada dvejus metus specializavausi urologinėje chirurgijoje. Tų ligonių nereikėjo lankyti kiekvieną dieną. Taip dirbau apie 20 metų.

Buvo labai sunku, nes visa mano politinė veikla koncentravosi savaitgaliais. 15 metų buvau JAV lietuvių bendruomenės tarybos narys, 10 metų – Amerikos lietuvių tarybos pirmininkas. 14 metų buvau VLIK pirmininkas, iki pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo ir VLIK uždarymo.

Mano tėvas, prieš mirdamas, man ir broliui pasakė: "Vaikai, jeigu Lietuva bus laisva, grįžkite ir padėkite jai atsikurti." Mano brolis, inžinierius, povandeninių laivų specialistas, į politiką negrįžo, tiktai finansiškai padėdavo. Jis ir man pasakė: "Nuvažiuok į Lietuvą, aplankyk, bet nesivelk į politiką." Deja, aš atvažiavau į Lietuvą ir įsitraukiau.

– Koks jūsų geros sveikatos receptas?

– Kiekvieną dieną išgeriu 81 mg aspirino tabletę. Ir žmona taip daro, ir vaikai Rūta bei Jonas, ir žentai. Labai kritiškai žiūriu į tuos, kurie skelbia, kad valgo tiktai vegetarišką maistą. Kritiškai galvoju ir apie tuos, kurie niekad neišgeria čierkos. Ir apie tuos, kurie eina medituoti. Tai – absurdas. Esą jie prailgins gyvenimą. Bet nė vienas neprailgino. Reikia viską daryti su saiku, neperžengti ribos.