Atsisakant masinio šienavimo, Vilniuje kursis natūralios gamtos oazės

Žemaūgė, nuolat šienaujama veja bus išlaikoma tik ten, kur ji yra būtina, tai yra daugiabučių aplinkoje, aikščių, skverų, parkų pagrindinėse ir aktyviai naudojamose viešosiose erdvėse.

Laisvai želti pievos, savaiminiai medžiai ir krūmai galės aplinkkelių šlaituose, daugumos gatvių skiriamosiose eismo juostose, transporto žieduose. Šie ir panašūs plotai bus šienaujami, prireikus, kelis kartus per metus arba išvis nešienaujami. Natūraliai gamtai paliktuose miesto plotuose bus šalinami tik invaziniai augalai, galintys užgožti mums įprastą augmeniją.

„Natūralių pievų mieste koncepciją kūrėme kelerius metus, tam kasmet sąmoningai mažinome šienavimo apimtis. Remdamiesi sukaupta patirtimi, atsižvelgę į žmonių, bendruomenių, atsiliepimus, kitų miestų želdinimo kolegų bei mokslininkų išvadas, sukūrėme taisykles, kurias galima pavadinti nešienavimo planu vešlių pievų naudai“, – sako Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miestovaizdžio skyriaus vedėja Ramunė Baniulienė.

Pasak jos, panašią „nešienavimo ten, kur galima šienauti“ politiką įveda daugelis Europos miestų, nes tai padeda palaikyti biologinę įvairovę, saugoti nykstančias augalų, vabzdžių rūšis, vėsinti miestą karštomis vasaromis.

Naujos vejų priežiūros taisyklės numato, kad visame mieste bus šienaujama palei pėsčiųjų takus, gatvių pakraščius bei tose vietose, kurios gali trukdyti vairuotojų matomumui. Greta važiuojamosios dalies bus paliekamos 1,5–2 m pločio pradalgės. Jos bus šienaujamos tam, kad aukštesnė žolė nevirstų į gatvę, netrukdytų pėstiesiems ar dviratininkams. Likę plotai bus palikti natūraliai gamtai.

Prie greitkelių, žaliuosiuose ruožuose tarp eismo juostų, pėsčiųjų ar dviračių takų bus šienaujama tik iš krašto. Aktyviai naudojamose viešosiose erdvėse, pavyzdžiui, prie Baltojo tilto, Misionierių soduose, numatoma šienauti, kuomet žolė bus aukštesnė nei 10 centimetrų. Barbakano kalnas, įvertinus teigiamą praėjusių metų patirtį, ir šiemet nebus šienaujamas. 

Naujosios pievų priežiūros taisyklės numato, kad dalis pievų, gatvių ir Neries šlaitai, priklausomai nuo oro sąlygų ir žolės augimo greičio, gali būti nušienauti jau po birželio 24 d.

Dviejų praėjusių metų stebėjimai rodo, kad birželis dažnai būna ypač karštas ir sausas, todėl, tikėtina, pirmą kartą pievos bus šienaujamos tik po rugpjūčio 15 d.

Pastatais neužstatytos, neurbanizuotos teritorijos bus šienaujamos pagal poreikį, bet ne rečiau kaip du kartus per sezoną: pirmą kartą po birželio 24 d., antrą kartą po rugsėjo 1 d. Žinoma, šienavimo laikas gali būti koreguojamas, atsižvelgiant į oro sąlygas.

Tos vietos, kuriose plinta invaziniai augalai, kaip kanadinė rykštenė, šiaurinis šemenis, tankiažiedė rūgštynė, bus šienaujamos liepos pabaigoje, kol augalai dar nespėję subrandinti ir išbarstyti sėklų.

„Prižiūrėdami miesto želdinius siekiame tvarkos ir natūralumo balanso. Nuolat šienaujamoje vejoje lieka augti vos kelios augalų rūšys, ekosisteminė tokių vejų vertė beveik išnyksta. Intensyvaus šienavimo daugelis miestų atsisako ir todėl, kad nuskusta veja tampa itin pažeidžiama per sausras, o liūčių metu nuo tokios perdžiūvusios vejos kaip nuo kietos dangos nuteka lietaus vanduo, taip prisidėdamas prie potvynių miesto gatvėse“, – sako R. Baniulienė.

Botanikė, gamtos apsaugos specialistė Vilma Gudynienė sako, kad praėjusią vasarą nešienautose vakarinio aplinkkelio šlaituose jau buvo galima matyti žydinčias dedešvas, šilokus, lipikus, gaisrenas, godus, ežeinius ir kitus savaime sužėlusius augalus.

„O bijantiems erkių mieste reikia žinoti, kad jų tankumas priklauso nuo ryšių su natūraliomis gamtinėmis buveinėmis, o ne nuo šienavimo. Jeigu miesto pieva ar parkas atskirti nuo natūralių gamtinių buveinių ir neturi ryšių su miškais, erkių žolėje gali ir išvis nebūti, pavyzdžiui, skiriamojoje kelio juostoje, transporto žiede“, – teigia V. Gudynienė.

Pasak jos, analizuojant įvairius erkių paplitimo tyrimus, galima matyti, kad erkių daugiausia aptinkama pamiškėse, erdvėse, turinčiose artimą ryšį su miškais, perėjimuose iš atviros buveinės į miškingą. Kad taptų parazitų nešiotojomis, erkės turi būti susijusios ir su netoliese egzistuojančiomis gyvūnų populiacijomis, kurių krauju maitinasi.  

Šiuo metu Vilniaus miesto savivaldybės žaliuosius plotus prižiūri bendrovės „Ekonovus“, „Ecoservice“, „Šilėja“, „VSA Vilnius“ ir „Stebulė“.