„Vilnius Mama Jazz“ kviečia į tokį koncertą, apie kokius kalbama ir po kelerių metų

Šio pojūčio kupina bus ir dviejų „džiazmenų“, Nacionalinė kultūros ir meno premijos laureatų, ruošiama programa, kurios koncepciją sugalvojo V. Čekasinas.

Pasirodymas iš ciklo „Invazija į klasiką“, anot paties V. Čekasino, bus „laisva fantazija pagal I. Stravinskio muziką baletui „Ugnies paukštė“.

„Man šis projektas įdomus tuo, kad daugelis „džiazmenų“ sako, jog sinkopė gimė tik džiaze, apie 1930-uosius, bet Stravinskis parašė „Pavasarį“ daug anksčiau, dar XX amžiaus pradžioje. Mano manymu, Stravinskio muzika labai stipriai įkvėpė džiazą“, – teigė V. Tarasovas

Kaip sako, menininkai, tai bus „muzikinis koliažas su akustiniais ir elektroniniais instrumentais, bei V. Čekasino balsu“.

„Nieko naujo. Viskas jau buvo sukurta prieš 200 metų“, – juokaudamas sakė V. Čekasinas.

Jau bene 50 metų kartu muzikuojantys kūrėjai pirmą kartą sugrojo dar 1971 metais, tačiau net ir prabėgus pusei amžiaus kartu groti yra didelis malonumas.

„Mes jau seni krokodilai“, – su šypsena veide tvirtino V. Tarasovas.

Retai Lietuvoje dėl didžiulio užimtumo besilankantis būgnininkas su kolega tik grįžo iš gastrolių Kinijoje, Šendženio miesto, kuriame atsidūrė „Vilnius Mama Jazz“ dėka, kuomet jų pasirodymą 2017 metų festivalyje Vilniuje išvydo kinų melomanai.

Kalbėdami apie dabartinę džiazo situaciją Lietuvoje, kūrėjai teigė, kad per 50 metų daug kas pasikeitė ir, nors asmenybių trūkumą galima pajusti, visgi perspektyvių menininkų tikrai yra. V. Tarasovas pabrėžė, kad džiazo jaunimo vystymuisi Lietuvoje bene daugiausia ir davė V. Čekasinas.

„V. Čekasinas yra lyg pieninga karvė. Jo mokinių yra krūvos, beveik visi yra jo tiesioginiai ar netiesioginiai mokiniai. Visa Lietuvos džiazo mokykla – Vladimiras Čekasinas“, – teigė V. Tarasovas.

Anot kūrėjų, dėl susiklosčiusių aplinkybių ir valdžios dėmesio trūkumo daugelis jaunų džiazo muzikantų Lietuvoje nepasilieka gyventi, pasklinda po visą Europą, todėl džiaugu, kad „Vilnius Mama Jazz“ festivalyje atsirado vieta jaunų talentų „showcase'ui“.

Menininkai pabrėžė, kad džiazo muzikos atlikimo vietų ir mokytojų trūkumas yra pagrindiniai Lietuvos džiazo edukacijos minusai.

„Reikia meistrų, kurie veda, kurie duoda pagrindus, parodo. Ir tuomet mokinys išmoksta. O tuomet jis jau gali negalvoti apie tai, nes meno pagrindų užmiršti neįmanoma (…) Tu gali save parodyti tik tada, kai pažįsti visą mokyklą, gali parodyti savo techninius sugebėjimus“, – sakė legendinis būgnininkas.

„Ir aš, ir Čekasinas pradėjome groti, kai mums buvo 12-14 metų. Mes jau viską žinome apie tradiciją, mes galime per naktį sugroti visą Charlie Parkerį (…) Mes negalvojam kaip sugroti, mes tai žinom, ir ieškom savo muzikinės kalbos“, –sakė muzikantas.

Anot V. Tarasovo, tik išmanydamas elementarius dalykus, „džiazmenas“ gali būti laisvas ir pradėti ieškoti savų išraiškos priemonių, o kol kas Lietuvoje to trūksta.

„Laisvė yra ne daryti, ką nori, išties tai yra absoliučiai apribota forma ir tu turi joje save surasti. Mes juk taip ir gyvename: nuo A turi nueiti iki B, nuo B – į C. Tarp jų – improvizacija, bet formą tu turi išlaikyti“, – kalbėjo „džiazmenas“.

„Prisiminėm praeitį, gyvenam šiandien ir vos žvilgtelim priekį“, - pokalbį baigė džiazo legenda.

V. Tarasovas ir V. Čekasinas kartu su Viačeslavu Ganelinu visame pasaulyje išpopuliarėjo kaip džiazo trio (GTČ). 1971-aisiais susibūrusi grupė penkiolika metų koncertavo kone visose Europos valstybėse, už tuometės Sovietų Sąjungos ribų pagarsėjo kaip kolektyvas, sugebėjęs iš free džiazo, folkloro, kamerinės muzikos pasisemti įkvėpimo ir sukurti kažką visiškai naujo ir originalaus.

1976-aisiais pasirodžiusi plokštelė „Con Anima“ laikoma pirmuoju džiazo albumu, išleistu Lietuvoje. Iki 1986-ųjų gyvavęs trio laikomas iki šiol nepralenktu Lietuvos džiazo reiškiniu – tiek kūrybingumo, tiek melomanų pripažinimo požiūriu.

Šie muzikantai visiems laikams savo vardus įrašė į Lietuvos džiazo metraščius.

Progų išgirsti tokių dviejų meistrų atliekamą muziką pasitaiko ne taip jau dažnai. Todėl lapkričio 16 dienos koncertas Šiuolaikinio meno centre bus toks, apie kokius kalbama ir po keleto metų.