Sostinėje vyks J. Basanavičiui skirta paroda: atskleis jo gyvenimą ir veiklą

J. Basanavičius (1851–1927) neabejotinai vienas ryškiausių Lietuvos kultūros, istorijos, mokslo, politikos veikėjų. LMAVB išlikę nemažai dokumentų, kurie rašyti paties J. Basanavičiaus ranka. Nesvarbu, jau parengtas tekstas, ar dar tik juodraštis – J. Basanavičius ranka dailia ir aiškia rašysena užrašė ir paliko istorijai nemažai liudijimų. Įvairiuose fonduose (vyrauja Draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti, Lietuvių mokslo draugijos, taip pat asmeniniuose Mykolo Biržiškos, Augustino Janulaičio ir kt.) saugoma medžiaga atskleidžia sudėtingas ano laikmečio gyvenimo sąlygas. Kai kurie dokumentai jau seniai patekę mokslininkų akiratin (pvz., Lietuvos Valstybės Tarybos dokumentai), kiti – vis dar laukiantys savo eilės, ypač gausūs Draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti, Lietuvių mokslo draugijos ir kiti archyvai.

LMAVB gausiai išlikusi ne tik rankraštinė, bet ir ikonografinė medžiaga: J. Basanavičių matome įamžintą grupinėse politinio (pvz., Lietuvių konferencijos 1917 metais) ar visuomeninio gyvenimo įvykių nuotraukose, pvz.: Lietuvių mokslo draugijos susirinkimo 1912 metais, Vilniaus moksleivių ar mokytojų gretose. Įdomi 1924 metų Paulinos Mongirdaitės nuotrauka, kurioje J. Basanavičius matomas tarp pirmojo lietuviško spektaklio „Amerika pirtyje“ 25 metinių minėjimo dalyvių Palangoje.  Viena retesnių ir spaudoje mažai aptinkamų – J. Basanavičiaus nuotrauka su aušrininku Ksaveru Sakalausku-Vanagėliu (1926 m.).

LMAVB gausu skirtingų fotografų darytų J. Basanavičiaus laidotuvių vaizdų. Personaliniame teisininko A. Janulaičio fonde saugomi unikalūs dokumentai – J. Basanavičiaus palikimo bei testamento reikalai.

J. Basanavičius buvo gerai pažįstamas su Bibliotekos įkūrėju Tadu Vrublevskiu. Juos siejo ne tik dalykiniai, bet ir asmeniniai ryšiai. Iš pastarojo J. Basanavičius sulaukė sveikinimų 60 metų jubiliejaus proga, taip pat kviesdavo žymų advokatą skaityti paskaitų Lietuvių mokslo draugijoje. T. Vrublevskiui mirus, J. Basanavičius savo veikalą „Vilnius lietuvių dainose“ (1925) dedikavo „A. a. Lietuvių mokslo draugijos garbės nario Tado Wróblewskio didelio Lietuvos ir Vilniaus mylėtojo atminčiai“.

J. Basanavičius buvo tarsi Vilniaus simbolis arba „sargybinis“. Vilniuje po represijų buvo mažai likę senosios kartos lietuvių tautiškumo ugdytojų. Jo mirtis – tarsi lūžis, žymėjęs epochos pabaigą. J. Basanavičiaus laidotuvės sukėlė didelį atgarsį ne tik Lietuvoje bei Lenkijoje, bet ir už jų ribų. Buvo spėlionių, kad galbūt laidotuvės padės susitaikyti lietuviams ir lenkams. Deja, viskas vyko kitaip. Dalyvauti laidotuvėse buvo leista vos 8 asmenų delegacijai iš Kauno (tarp jų ir giminėms). Gal todėl jos buvo gausiai dokumentuojamos: fotografuojamos, netgi nufilmuotos. Šiandien nufilmuotos J. Basanavičiaus laidotuvės įtrauktos į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą.

Tautos patriarchas J. Basanavičius visiems laikams išliks lietuviško išsilaisvinimo simboliu.