„Faun“ koncerte – mistinė muzikinė kelionė Viduramžių mitų takais

Jų muzikoje į vientisą drobę organiškai susipina ne tik praeitis ir dabartis, bet ir skirtingų kultūrų motyvai: scenoje galima išvysti ir išgirsti daugybę keistų instrumentų – keltų arfą, lyrą, įvairių šalių liutnias, fleitas ir būgnus, cimbolus ir daugelį kitų. Labai senos istorijos skleidžiasi ne tik magiškais muzikiniais garsais, bet ir senosiomis kalbomis – viduramžiais vartota vokiečių, ladino, skandinavų, graikų, lotynų ir kitomis.

"Faun" kūryba dažnai įvardijama kaip pagoniškasis folkloras ar "darkwave", tačiau išties jų muzikai konkrečios apibrėžtys ne visai priimtinos – veikiau tai mistinė muzikinė kelionė paslaptingais archajiškų mitų takais, kviečianti susilieti su gamta ir pajusti tikrąją miško dvasią. Apie viduramžių mitus, inspiracijas ir senuosius instrumentus – pokalbis su grupės "Faun" lyderiu Oliveriu Sa Tyr.

– Kaip gimė grupės "Faun" pavadinimas? Ar tai – aliuzija į senovės romėnų mitologiją, konkrečiau – miškų dievą Fauną?

– Visa mūsų muzika remiasi įvairiais mitologiniais elementais: nesvarbu, ar jie radęsi mūsų eroje, ar dar prieš ją. Konkrečiai į senovės graikų ar romėnų mitus tikrai nesikoncentruojame, tačiau mums labai svarbūs pagoniškieji elementai ir kontekstas, o Faunas – piemenų dievas, tapęs miško simboliu ne tik senovės Romoje: atitinkamos konotacijos šį vardą lydi iki šiol. Tad toks pavadinimas mums pasirodė labai tinkamas, nes atspindi ne tik grupės koncepciją, bet ir mūsų visų pasaulėžiūrą.

– Grojate senoviniais instrumentais, kurie veikiausiai yra rekonstruoti tik remiantis tam tikrais šaltiniais, nes muzikinėje praktikoje jau senokai išnykę. Gaminate juos patys?

– Savo dainomis pasakojame istorijas, o senoviniai autentiški instrumentai mums padeda ne tik išreikšti mintis, bet prideda ir autentiškumo atspalvį, sukurdami atitinkamą pagonišką atmosferą. Daugumą instrumentų mums pagamina meistrai, kurių specializacija – senovinių instrumentų gamyba. Kai kuriuos modifikuojame patys, pritaikome savo reikmėms. Greta jų naudojame ir daug šiuolaikinei, ypač roko muzikai būdingų efektų ir instrumentų, tad mūsų muzika – pagoniškų motyvų ir šiuolaikinio roko ar metalo mišinys ne tik stilių, bet ir naudojamų rekvizitų prasme.

Mūsų muzika – pagoniškų motyvų ir šiuolaikinio roko ar metalo mišinys ne tik stilių, bet ir naudojamų rekvizitų prasme.

– Savo muzikai tarsi ir suteikiate pagoniškojo ir viduramžių folkloro statusą. Bet juk tai buvo labai seniai, muzikinė tradicija jau seniai nutrūkusi, o melodijų tuomet dar niekas neužrašinėjo. Kaip jūsų kūryboje skleidžiasi tikrasis autentiškumas?

– Labai dažnai remiamės senoviniais autentiškais tekstais – iš viduramžių laikotarpio jų yra išlikę gana daug. Paskutinėje savo kompaktinėje plokštelėje "Märchen & Mythen" naudojome ir autentiškas istorijas, kurias bandėme papasakoti savo kurtais tekstais. Didžioji dalis mūsų kompozicijų melodijų irgi yra kažkiek autentiškos – naudojame daug tradicinių skandinaviškų, kurios, perduotos iš lūpų į lūpas, vis dar gyvuoja, nors laiko tėkmėje veikiausiai gerokai modifikavosi. Melodijas dažnai kuriame ir patys – mums smagu improvizuoti senoviniais instrumentais ir įsivaizduoti, kaip tai galėjo daryti tų laikų muzikantai.

– Dauguma autentiškų jūsų tekstų rašyti senovinėmis kalbomis ar bent jau dialektais. Ar nesunku juos ne tik suprasti, bet ir tarti?

– Senovinius tekstus mes labai daug nagrinėjame įvairiausiais rakursais, tad tyrinėjame ir kontekstą, kuriame jie buvo sukurti. Tiesą pasakius, net universitete rinkausi studijuoti viduramžių literatūrą – tai labai padeda rasti tinkamesnį kelią muzikos kūrimo procesuose. Dainuoti senoviniais dialektais nėra labai paprasta, tačiau dažnu atveju išvertus tekstą į šiuolaikinę kalbą jis netektų savo galios ir prasmės. Kartais pati fabula būna stipresnė nei tekstas – tuomet adaptuojame jį šiuolaikinei kalbai, kad istorija būtų aiškiai suprantama ir klausytojui.

– Kaip apskritai kilo mintis kurti ir atlikti tokią muziką?

– Prieš įkuriant šį kolektyvą buvau profesionalus muzikantas – grodavau viduramžių teatro festivaliuose. Vėliau nusprendžiau eiti savarankiškesniu keliu. Vokietijoje senovinės muzikos scena gana aktyvi, tad pačioje pradžioje tikrai sulaukėme daug pagalbos ir palaikymo.

– Grupė susikūrė 1998-aisiais – gana seniai. Kaip nors keitėsi jūsų meninė koncepcija ar likote ištikimi toms pačioms idėjoms ir muzikiniam stiliui?

– Mūsų planuose ir veikloje niekuomet nebuvo labai didelės koncepcijos, viskas vystėsi labai organiškai – tiesiog darėme ir darome tai, kas mums įdomu, ir tai mus veda į priekį.

Dažniausiai mus pasitinka gerbėjai, kurie koncerto laukė net keletą metų – žinoma, tokia publika yra pati geriausia.

– "Faun" – tai vienintelė kolektyvo narių veikla ar dalyvaujate ir kitokiuose muzikiniuose projektuose?

– Visiems mums "Faun" yra pagrindinė muzikinė veikla. Turint tiek daug koncertų skirtingose pasaulio šalyse ir kas dvejus metus išleidžiant po naują kompaktinę plokštelę, sunku aktyviai užsiimti kuo nors kitu – "Faun" reikalauja išties daug dėmesio. Bet vis dėlto dauguma mūsų kartais dalyvauja kituose projektuose, nes grodami senoviniais instrumentais savo grupėje ne visuomet atskleidžiame visus jų spalvinius niuansus – kai kurie tiesiog nedera su "Faun" muzikos stiliumi. Kitur nukreipia noras visiškai atskleisti savo instrumentų galimybes, o ne papildomos saviraiškos noras ar finansiniai motyvai.

– "Faun" kūryba remiasi europietiškos muzikos tradicija. Tačiau koncertuojate ir kituose žemynuose – turėjote nemažą koncertinį turą Brazilijoje. Kaip jūsų muziką publika priėmė ir (ar) suprato ten?

– Brazilijos publika buvo nuostabi! Mes labai džiaugiamės galėdami dalelę Vokietijos ar Europos nuvežti į skirtingas pasaulio vietas. Kartais savo dainoms renkamės net specifiškai vokiškus tekstus, tokius kaip žymioji "Nybelungų giesmė" ar Johanno Wolfgango von Goethe's eilėraščiai. Mums patinka keliauti ir pažinti skirtingas kultūras ir jų muziką, norėdami atsidėkoti, dovanojame jiems ir kažką iš savosios.

– Klausantis jūsų kompozicijos "Gaia" kilo mintis, kad joje esti lietuviškų sutartinių bruožų – kaip ir sutartinėse, čia ta pati melodija kartojama kanoniškai skirtinuose balsuose. Mes, lietuviai, manome, kad mūsų sutartinės – unikalios: panašios muzikinės formos kitų šalių liaudies muzikoje neegzistuoja. Iš kur sėmėtės įkvėpimo? Gal panašių muzikinių formų vis dėlto galima aptikti ir kitur?

– Išties daug įkvėpimo gauname iš liaudies muzikos, tačiau "Gaia" yra mūsų originali kompozicija, kurioje naudojamas tik autentiškas senovinis tekstas. Kurdami ją, šiek tiek rėmėmės liaudies muzikos struktūromis, o atlikti kūrinį mums padėjo nuostabus persų liutnininkas. Apie sutartines nesame girdėję, tačiau mums būtų labai įdomu susipažinti ir su lietuvišku folkloru, ypač jūsų minėtomis sutartinėmis. Galbūt tą ir padarysime viešėdami Lietuvoje lapkritį!

– Kokių klausytojų tikitės Lietuvoje?

– Visuomet labai įdomu vykti į šalį, kurioje dar nesame buvę. Dažniausiai mus pasitinka gerbėjai, kurie koncerto laukė net keletą metų – žinoma, tokia publika yra pati geriausia. Tačiau mūsų muzika atvira visiems, tad lauksime ne tik tų, kuriems esame jau gerai pažįstami, bet ir tų, kurie norėtų susipažinti.