Po Europą - be vairuotojo teisių

Pabaiga. Pradžia gruodžio 21-os d. nr.

Naktis po kedru

Nors Šveicarija mus pasitiko nelabai svetingai, tačiau palikom ją kupini malonių įspūdžių ir tikėdamiesi vėl čia sugrįžti. Susimokėję už įvažiavimą, nėrėm į bene ilgiausią, daugiau kaip 20 km, Europos tunelį ir atsidūrėme jau Italijoje. Mūsų tikslas- Viduržemio jūros pakrantė, kurią pasiekti planavome per Turiną. Šis miestas, garsėjantis savo pramone, nepadarė didelio įspūdžio. Tipiška pietų Europos miesto architektūra, blyškus gatvių ir pastatų apšvietimas bei prastos turiniečių anglų kalbos žinios bylojo, kad užsienio turistai mieliau renkasi čia pat esantį Milaną.

Po poros valandų tuščių bandymų susirasti padorų ir pigų viešbutį nutarėme pasukti jūros link. Nors ir lenkėmės mokamų greitkelių, tačiau išvengti jų vis tiek nepavyko. Ir nemaloniausia, kad, įvažiavęs į jų aptvarus lyg į spastus, nebeturi galimybės pasukti atgal. O Prancūzijos greitkeliuose tokiems užklydusiems keliautojams nesunku apsisukti.

Kurortinis Cervos miestelis pasitiko vešlia pietų augmenija ir šilta žvaigždėta naktimi.Tad bene pirmą kartą rytą pasitikome automobilyje, aikštelėje prie pat jūros: ieškoti nakvynės vidurnaktį buvo beprasmiška ir , kaip paaiškino vėliau vienas turistas, Italijoje gana pavojinga. Pažadino mus netikėtas smūgis į mašinos kėbulą - nukritęs nuo kedro didžiulis kankorėžis. Papildę juo savo kelionės suvenyrų kolekciją, patraukėme toliau.

Viešbutis be darbuotojų

Trumpam užsukę į San Remą, kuris garsėja savo muzikiniais festivaliais ir prabangiais viešbučiais, nakvynės suskubome ieškoti jau Prancūzijoje. Čia ypač gerai išvystytas pigių turistinių viešbučių tinklas. Labai apsidžiaugėme tokį, “Formulės1” klasės, viešbutį susiradę Voloiso miestelyje, kurį nuo Nicos, Kanų, Monako ir Antibų skyrė vos keliasdešimt kilometrų. Tačiau kiek nustebome, kai viešbutis pasitiko sandariai uždarytomis durimis, o už langų nesimatė nei administratoriaus, nei kokio kito jo darbuotojo. Tik pasinaudoję į bankomatą panašaus stendo informacija, atlikę keletą reikiamų operacijų bei užsimokėję banko kortele už viešbutį gavome čekį su kambario numeriu ir kodu. Jis ir “atrakino” paslaptingas duris.

Nica pasitiko kurortiniu šurmuliu, nusidriekusiu palei jūrą su įspūdingais viešbučiais, restoranais, bulvaru ir čia pat, paplūdimyje, besimėgaujančiais saule poilsiautojais. Nedaug skyrėsi ir žymieji Kanai, nebent to šurmulio ir prabangos čia buvo dar daugiau.Ypač įspūdingai miestas atrodo vakare, kai nušvinta žiburiais gatvės ir vitrinos, prabangiai ir su išmone įrengti restoranai. Stebino tai, kad didžiulis automobilių srautas, lyg ir netvarkingas judėjimas gatvėje mums nekliudė jaustis saugiems ir nepykino išmetamų dūmų kvapas. Privelegijuota kasta, kaip ir visoje Prancūzijoje, čia yra dviratininkai, besivažinėjantys palei jūrą. Tačiau ypatingą įspūdį paliko San Tropezas - viso pasaulio bohemos pamėgtas kurortinis miestas. Žavūs, dar viduramžius menantys gatvelių grindiniai ir namai, jauki krantinė, kurios prieplaukoje – spalvingos ir prabangios viso pasaulio vėliavomis pasipuošusios jachtos ir kateriai. Siaurose gatvelėse beveik nematyti transporto. Čia karaliauja pėstieji, motoroleriai, dviračiai ir gatvės prekeiviai, iš kurių gali įsigyti pačių egzotiškiausių daiktų, meno dirbinių ir senienų.

Ne mažesnį senosios Prancūzijos autentiškumo įspūdį palieka ant kalvos išsidėstęs nedidelis Graso miestelis. Jo senamiesčio mūrai, atrodo, mena dar Romos Imperijos laikus. Jis žymus dar ir tuo, kad čia veikia 1926 metais įkurtas parfumerijos fabrikas ir muziejus. Čia gali įsigyti ne tik kvepalų , bet ir pačių įvairiausių prieskonių bei kvapnių medžiagų. Tačiau dar didesnę šlovę - pasaulio kvepalų sostinės vardą - Grasui pelnė ir jame esanti Molinaro parfumerijos laboratorija bei fabrikas, įsteigtas dar 1849 metais.

Eismo pažeidimas Monake

Apsilankyti prancūzų Rivjeroje, bet neužsukti į Monaką ir jos sostinę Monte Karlą būtų, ko gero, didžiausia klaida. Tačiau kaip tik šis apsilankymas vos netapo mums lemtinga kelionės be vairuotojo teisių klaida. Susižavėję kalnuose prisiglaudusios mažytės šalies grožiu, mes visiškai nejučiomis atsidūrėmė jos sostinės pagrindinėje aikštėje, kurioje stovi ir garsusis Monte Karlo kazino.Tik apsukę ratą ir pravažiavę pro jo paradinį įėjimą, pamatėme tarsi iš reklaminio plakato išnirusį ties aikšte įspūdingą policininką.

Gracingai iškėlęs baltą pirštinę mūvinčią ranką, jis kreipėsi į mus prancūziškai, o po to – ir angliškai. Pasirodo, mes nepastebėjome draudžiančio važiuoti aikšte ženklo ir pažeidėme taisykles. Išgirdęs mūsų painoką pasiaiškinimą ir pasiteiravęs, iš kur mes , jis, kaip pasakė, svetingumo ženklan mus atleido nuo bausmės ir palinkėjo gero vakaro.

Vakarai Monte Karlo , skendinčio prabangoje ir pramogose, daugeliui čia atvykusių pirmą kartą atrodo išties įspūdingai. Įspūdinga čia viskas - nuo augmenijos, parduotuvių ir viešbučių iki kainų juose. Tačiau mūsų vairuotoją daugiausiai domino garsių Monte Karlo automobilių lenktynių trasa ir jo gatvėmis nuolat riedančių dar nematytų visiškai naujų ir senųjų “Porshe” ir “Rolls Royce” modeliai.

Vingiuotas kelias į namus

Palikę viliojančią ir šiltą Viduržemio jūros pakrantę, pasukome į Paryžių , kurį aplenkti būtų nuodėmė. Mūsų kelionę gana prastais provincijos keliais paįvairino vaizdingi miesteliai ir pakelės vynuogynai. Dažnai rodyklės bylojo , kad čia pat galima įsigyti ir vietinės gamybos vyno. Užsukę į vieną ūkį, nusipirkome keliolika litrų raudono ir balto vyno.

Ir vis dėlto išvengti dar vieno susitikimo su kelių policija mums nepavyko. Jau buvome nuvažiavę ne vieną šimtą kilometrų Belgijos ir Liuksemburgo keliais. Kiek nuvargę nuo įspūdžių ir kelionės, pasukome per Vokietiją namų link. Mūsų besibaigiančios kelionės maršrutas driekėsi per kurortinį Koblenco miestą, kuris garsėja vaizdingomis Reino upės pakrantėmis, pramogomis ir spalvingais turistiniais laivais. Čia, beje, pasislėpęs už įsikūrusio uolose vienuolyno sienų, esesininkų dalinys jau pasibaigus karui dar ilgai nepasidavė sąjungininkų armijai.

Jau naktį pasiekę šį miestą, mes neskubėdami ir, matyt, įtartinai vingiuodami, važinėjome jo gatvėmis ieškodami viešbučio. Tad nenuostabu, kad mus pasivijo kelių policijos patrulis ir ėmė ne tik teirautis, ką mes veikiame, bet, įtariai pažvelgęs į nuvargusį kelionės draugo veidą, paprašė papūsti į alkotesterį. Laimei, viskas tuo ir pasibaigė. Policininkas draugiškai palinkėjo gero kelio ir nurodė, kaip pasiekti artimiausią viešbutį.

Automobiliu įveikta 7,5 tūkstančio kilometrų, aplankyta dešimt Europos šalių. Ir visa tai - be vairuotojo teisių. Tad rizikingas eksperimentas mums pasisekė. O priežastis - ta sąlyga, kurios laikėmės tvirtai: nepažeisk taisyklių. Gal todėl tokia svetinga mums pasirodė Europa.