Žmogus ir automobilis

Gytis Paškevičius: “Artistas – visuomet kely…”

Gytis Paškevičius garsėja kaip turiningų poetinių dainų atlikėjas ir autorius, lietuvių bardas, kurio viena populiariausių dainų - ”Tu vėjo paklausk…” - galėtų būti ir visų vairuotojų himnu. O ką jis pats mano apie žmogų prie vairo ir automobilio vietą jo gyvenime, mes visgi nutarėme paklausti ne vėjo, o paties žymaus artisto.

- Kada pradėjai važinėti?

- Tai atsitiko 1995 m. Kai atsibodo važinėti traukiniais, lėktuvais ir autobusais. Tuo metu kaip tik vedžiau ir žmona ėmė kalbinti įsigyti vairuotojo teises. Tada nusipirkau ir pirmą automobilį - “Mazda 626”.

- Ir kaip sekėsi?

- Vairavau be nuotykių ir per metus nuvažiavau šia mašina 100 tūkstančių kilometrų. Paskui įsigijau “Honda Civic”, su kuria nesiskyriau gal porą metų. Tik Radviliškyje pakeliui į koncertą man į ją “įvažiavo”. Tad teko su ja atsisveikinti. Tačiau su “Honda” nesiskyriau - nusipirkau “Honda Accord”. Ši “senutė” man tarnavo gana ilgai.

- Tai - vis japoniški modeliai. Gal traukia kokios nors jų savybės, o gal jauti kokių sentimentų šiai šaliai?

- Ne, tai išėjo daugiau atsitiktinai. Man buvo patogu jas vairuoti ir jos retai gesdavo.

- Koks šiandieninis tavo pasirinkimas?

- Dabar vairuoju amerikietišką 1999 m. “Dodge Caravan”. Tai minivenas, didelė patogi mašina, kur telpa ir mano drabužiai, ir mano gitaros.

- O kokiai mašinai jauti daugiausiai sentimentų?

- Turbūt šiai paskutinei, nes po jos į kažkokią kitą tikrai nenorėčiau sėsti. Gal tik į kokį “džipą”…

- Ar tai ir būtų Tavo svajonių mašina?

- Šiandien pakeliui į Klaipėdą tokią mačiau. Tai visureigis “Nissan Infinity”.

- Tai bus Tavo kita mašina?

- Nemanau, nes vargiai ar “įkąsčiau”…

- Nori pasakyti, kad mūsų Lietuvos estrados žvaigždė negali sau leisti įsigyti “svajonių automobilį”?

- Deja, taip. Bet gal ir gerai - svajonė tuo ir gera, kad ji visada vilioja į priekį, neduoda dvasiai nurimti.

- Na, o kas Tau yra automobilis: būdas atkreipti moterų dėmesį, vyriškumo atributas, ar priemonė pabėgti nuo kasdienybės?…

- Man – tai susisiekimo priemonė. Nesuprantu tų žmonių, kurie šneka, kad tai jiems kaip namai, kaip vos ne mylima moteris. Tai paprasčiausiai nesveikas kultas. Man svarbiausia, kad ji negestų ir nuvežtų, kur man reikia.

- Bet, šiaip ar taip, daug laiko praleidi prie vairo. Ką tuomet paprastai veiki?

- Visko būna… Ir klausausi žinių, muzikos, ir dainuoju, kartais pamąstau… Juk gyvenime ir Lietuvoje šiandien dedasi “daug keistų dalykų”. O kur, jei ne kelyje, šiuolaikinis žmogus gali pabūti su savim, savo mintimis. Dažniausiai klausausi radijo stoties “Relaksas”. Tai “bliuzinė”stotis, kurią galima “pagauti” tik Vilniuje ir Šiauliuose. Klausausi ir “Pūko 2”, kuris transliuoja džiazą. Dažnai į koncertus mane lydi ir žmona… Beje, ji labiau patyrusi vairuotoja nei aš - gavo teises gal kokiais aštuoneriais metais anksčiau, ir aš dažnai jai patikiu savo mašinos vairą.

- Ar galėtum įvertinti save kaip vairuotoją?

- Sunku pasakyti… Nors stenguosi be reikalo nerizikuoti. Jei reikia, išvažiuoju anksčiau, kad netektų po to lėkti. Nebent reikalai spiria. Važinėju minivenu – juo neįdomu greitai važinėti, tad laikausi normalaus greičio. Nors suprantu tuos vairuotojus, kurie vairuoja kokių 300 arklio jėgų galingumo automobilius. Jiems sunku susilaikyti nepaspaudus akceleratorių. Turiu ir šiokią tokią nemalonią patirtį, kai, važiuodamas žiemą iš Vilniaus savo “Civic”, ant kurio užpakalinių ratų buvo vasarinės padangos, o bakelyje - nė lašo langų skysčio, nepastebėjau lenkiančios mašinos. Tuomet taip apsuko automobilį, kad atbulas slydau gal kokį puskilometrį… Nuo to laiko stengiuosi laikyti ir save, ir mašiną geros “formos”.

- Kaip elgiesi, kai sustabdo policija?

- Visas problemas stengiuosi spręsti normaliai. Manau, policijoje dirba tokie pat žmonės, kaip ir visur… Jei tu kažką ne taip padarei, tai turėk drąsos prisipažinti ir nekaltink kitų. Tad problemas reikia spręsti žmoniškai.

- O kada Tave policija nubaudė paskutinį kartą ir už ką?

- Tai buvo labai seniai, net neprisimenu…

- Kokią vietą automobilis užima Tavo asmeniniame gyvenime?

- Neįsivaizduoju, kaip mūsų šeima galėtų apsieiti šiandien be automobilio. Visą laiką iki šiol važinėjau nedidelėmis mašinomis, todėl neretai iškildavo problemų. Dabar į “Dodge Caravan” dažnai susėdame visa šeima - žmona, dvylikametis sūnus ir mažylė dukra, - susidedame meškeres, gitarą, valtį ir traukiame kur prie ežero ar į pajūrį…O artisto gyvenimo išvis neįsivaizduoju be automobilio. Juk jis – visuomet kely…

- Ačiū už pokalbį.