KELIONĖS

Aplink Europą automobiliu be vairuotojo teisių

Įstojus Lietuvai į Europos Sąjungą, tapo smalsu - kaip gyvena naujieji kaimynai, ar svetingai priims mus, ”naujokus”. Kad pajustume šiuos mūsų bendrumus ir skirtumus, norėjosi vienu ypu aplankyti iškart ne vieną šalį, apsukti apie Europą kuo didesnį ratą. Sąmoningai atsisakėme ir didmiesčių - šį kartą domino daugiau “tylioji Europa”- vaizdingi provincijos miesteliai.

Pirmieji netikėtumai

Nedideli netikėtumai laukė jau pačioje kelionės pradžioje. Patikrinus pasus pasienio punkte su Lenkija ir be vargo kirtus ją, vos už kelių šimtų metrų laukė lenkų pasienio policija, kuri gana nuosekliai iškratė bagažinę. Aptarę kaimynų nesvetingumą, pasukome link Varšuvos.

Vakaro šviesose paskendusi Lenkijos sostinė šiandien mažai kuo skiriasi nuo Vilniaus. Nebent tuo, kad, ieškant kelio išvažiuoti, nevykusi kelių stendų informacija gal valandą privertė sukinėtis po miestą. Tad tik vėlai naktį pasiekėme mūsų tikslą - Krokuvą.

Į kitą kelionės tašką – Vieną - nutarėme vykti per Slovakiją. Ši šalis nustebino švelniais Karpatų kalnų ir prie jų prisiglaudusių kaimelių peizažais, nedidelėmis kainomis, gana gerais, palyginti su Lenkija , keliais ir... socializmo liekanomis. Tikru Grūto parko eksponatu galėtų būti Žiaro nad Hronom miestelio viešbutis su varvančia santechnika ir girgždančiomis lovomis. Tiesa, kainos irgi socialistinės- apie 10 eurų už kambarį, tačiau atsiskaityti leidžiama tik vietine valiuta. Tad teko skubiai ieškoti bankomato, kurį tik patamsyje radome už kelių kvartalų.

Darganotą rytmetį praskaidrino pirmas kelionės pirkinys - pas pakelės prekeivį įsigytas, beje, už eurus baltutėlis puikiai išdirbtas avikailis. Žinodami, kad šis socialistinis rojus greitai baigsis, įsipylėme ties Bratislava benzino ir jau po valandos buvome Vienoje. Austrija pasitiko mandagiu pasieniečių pasveikinimu ir išsirikiavusiais pakelės kaimų namais, kurie daugiau priminė kotedžus. Čia jau padvelkė tikra Europa - sočia ir savim patenkinta, pasiruošusia gerokai patuštinti svečių kišenes.

Pirmoje pasitaikusioje degalinėje suskubome sumokėti už kelius. Išdavė vienkartinį apie 8 eurų kainuojantį čekį-lipduką, leidžiantį važinėti po visą Austriją. Daugiausiai kišenę, aišku, tuštino degalai ir viešbučiai. Benzino kainas, svyruojančias apie 1 eurą, teko priimti kaip likimą, o dėl viešbučių kainų teko “kovoti” visą likusią kelionės dalį.

Brangūs viešbučiai

Viešbučiai, nakvynė buvo bene didžiausias visos kelionės rūpestis. Tiesa, galėjome juos užsisakyti internetu dar kelionės pradžioje, tačiau, kaip parodė kelionės draugų patirtis, tai gana rizikinga, ypač, kai pasirinktas laisvas kelionės maršrutas. Pavėlavęs valandą į užsakytą viešbutį, gali palikti be nakvynės vidury nakties.

Laimei, bene visoje Vakarų Europoje veikia pigių įvairios klasės – “Formulės 1”, “Etap”, “Ibis” ir t.t. - turistinių viešbučių tinklas, kur kambario 2-3 asmenims kaina siekia nuo 25 iki 100 eurų. Tai pigūs, gana tvarkingi su visa būtina įranga kambariai. Tad, vos įvažiavę į Vieną, suskatome ieškoti tokių viešbučių. Mums pasisekė – “Etap” tinklo viešbutyje už 40 eurų mes apsirūpinome patogia nakvyne ir vakaru be rūpesčių, kurį visą galėjome skirti Vienai.

O tolimesni įvykiai pakrypo kiek netikėta kryptimi. Pasirodo, mūsų bičiulis vairuotojas paliko namuose...vairuotojo teises. Kiti kelionės dalyviai nors ir turėjo tokias teises, tačiau jų vairavimo patirtis siekė vos keletą savaičių. Perspektyva, kad kas nors ims vairuoti automobilį per Alpes, nė vieno iš mūsų netenkino. Įjungus mobilujį telefoną, kuris nepriekaištingai veikė visą kelią, buvo išsiaiškinta, kad greitai persiųsti dokumentus (buvo sekmadienis) nepavyks. Kad nenuklystume nuo kelionės grafiko, visi nusprendėme rizikuoti ir važiuoti toliau be teisių. Tik su viena sąlyga - maksimaliai stengtis nepažeisti eismo taisyklių.

WC kalno viršūnėje

Neatskiriama Austrijos sostinės dalis - gausybė požeminių nuomojamų garažų, kurie itin ženkliai tuština autoturistų kišenes.Taip už tokio postovio paslaugas tenka mokėti nuo 1,5 iki 4 eurų už valandą priklausomai nuo vietos, savaitės dienos ir net paros laiko. Vienoje į akis krito tvarkingas vairuotojų važiavimas ir gana racionalios ir tikslios gatvių informacinės nuorodos. Kaip vėliau pastebėjome, tai būdinga visiems Austrijos keliams. Pasiekti tikslą sostinėje padeda ir visą miesto centrą supantis kelio žiedas. Beje, įdomi detalė - Vienoje po vidurnakčio iki 5 val. ryto greitis ribojamas iki 30-40 km per val.

Tolesnis mūsų kelionės tikslas- Zalcburgas ir Austrijos Alpės. Žinodami apie šios šalies gamtos ir miestelių grožį, sąmoningai vengėme greitkelių, per kurių apsaugines akustines sienas nedaug pamatysi. Tad nutarėme apsistoti kokiame nors iš tokių vaizdingų miestelių kurortų.Išvažiavus iš Vienos, jau iš tolo akis patraukė snieguotos Alpių kalnų kepurės. Maloniai nustebino ir prieškalnyje, prie ežero išsidėstęs kurortinis Gmundeno miestas. Nors ir ne sezono metas (spalio vidurys), jis buvo pilnas svečių, snūduriuojančių saulutės atokaitoje ir daugybėje restoranų bei lauko kavinių.

Mes pasirinkome lietuvišką turistinį restorano variantą - užmiestyje, vaizdingo kalno papėdėje, prie pat ežero esančią poilsio aikštelę. Dar didesnį malonumą patyrėme užsukę į čia pat stovintį lauko tualetą - su modernia santechnika, šiltu ir šaltu vandeniu, rankšluosčiais ir oro gaivikliais. Bet, kaip parodė patirtis, ši šalis nustebino dar ne vienu panašiu “stebuklu”. Kita vertus, čia vėl įvertinome lietuviškų dešrų ir sūrių bei duonos skonį. Jie, kaip ir kita pasiimta iš namų lietuviška provizija, ženkliai sutaupė mūsų finansus.