Žalesnio žemės ūkio užmojams – šaltas realybės dušas

Ekspertai pasisako vieningai

Žemės ūkio ir maisto pramonės laukiantys žaliosios strategijos iššūkiai, akivaizdu, nėra vien šio sektoriaus atstovų rūpestis. Jų patiriami sunkumai ir nuostoliai tiesiogiai koreliuoja su skaičiais, kuriuos galutinis vartotojas regi maisto produktų kainų etiketėse. Ir šiandien tūlo šalies pirkėjo šis vaizdas neabejotinai nedžiugina, nepaisant visų objektyvių realybės aplinkybių.

Kaip pripažino Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) pirmininkas Raimundas Juknevičius, karas Ukrainoje labai paveikiai apnuogino problemas, apie kurias dėl žaliojo kurso užmojų ES politikus įspėjo tiek JAV, tiek Senojo žemyno mokslininkai, ekspertai.

„Kai ES sudėliojo ambicingus žaliojo kurso planus, pirmiausia JAV žemės ūkio departamentas suskubo parengti analizę, kaip tai atsilieps žemės ūkiui ir apskritai verslui ne tik JAV, bet ir platesniu aspektu. Paskui sekė nemažai Europos šalių tyrimų, ir visi jie kalba apie tą patį – tie ambicingi tikslai turės savo kainą, socialiniai, ekonominiai klausimai paaštrės, nes labiau investuojant į jų įgyvendinimą, maistas neišvengiamai brangs. Kitas niuansas – siekiama žymiai išplėsti ekologinius ūkius, tačiau apimties prasme juose pagamintos produkcijos mažiau kartais. Vadinasi, kalbame apie padidėjusias sąnaudas ir atitinkamai sumažėjusią gamybos apimtį, nors žmonių pasaulyje daugėja, tad produkcijos paklausa nemažėja“, – iliustravo pašnekovas.

Įvertino: „Dabar matome, kad dėl ambicingų žaliojo kurso tikslų kai kur smarkiai perlenkta, tačiau įsiklausyti į oponentų, mokslininkų, praktikų argumentus neskubama“, – teigia LŪS pirmininkas Raimundas Juknevičius. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

Smūgis mitybos sistemai

Dar Rusijos invazijos į Ukrainą pradžioje Lietuvos augalų apsaugos asociacija (LAAA) atkreipė dėmesį į tai, kokį smūgį karas sudavė visai pasaulio mitybos sistemai – nuo gamybos, logistikos, prekybos iki kainų.

Nuo šių abiejų šalių, kurios praėjusiais metais pateko į didžiausių pasaulio kviečių, kukurūzų, rapsų, saulėgrąžų aliejaus ir sėklų eksportuotojų trejetuką, produkcijos ypač priklausomos mažiau išsivysčiusios ar maisto trūkumą patiriančios pasaulio valstybės.

Kalbame apie padidėjusias sąnaudas ir atitinkamai sumažėjusią gamybos apimtį, nors žmonių pasaulyje daugėja.

Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacijos pateiktoje ataskaitoje prognozuotas maisto kainų šuolis jau pasitvirtino su kaupu, kita kur kas grėsmingesnė karo padarinių prognozė – badaujančių žmonių skaičius Pietryčių Azijoje, Rytų ir Šiaurės Afrikos dalyse išaugs nuo 8 mln. iki 13 mln. Pasiektas susitarimas dėl Ukrainos grūdų eksporto suteikia vilčių išvengti bado tiesiogine to žodžio prasme mažiau ekonomiškai pajėgiose valstybėse.

Galbūt globalia prasme lyginti šių regionų ir Lietuvos situaciją būtų neetiška, tačiau, kaip pastebėjo LAAA vadovė Zita Varanavičienė, nemažai daliai mūsų šalies gyventojų maisto kainų klausimas yra ypač jautrus.

„Penktadalis žmonių Lietuvoje balansuoja ties skurdo riba, o pastaruoju metu dėl energetinio karo maisto produktai smarkiai pabrango. Tad dabar galbūt ne palankiausias metas šaudyti sau į kojas ir riboti maisto užauginimą. Mes galime gyventi be ne pirmo būtinumo prekių, tačiau maistas, vanduo mums yra svarbiausi“, – kalbėjo pašnekovė.

Poveikis: karas Ukrainoje apnuogino problemas, apie kurias dėl žaliojo kurso užmojų ES politikus įspėjo tiek JAV, tiek Senojo žemyno mokslininkai, ekspertai. (Freepik.com nuotr.)

Prasmė ir motyvai neginčijami

Z.Varanavičienė antrino šalies ūkininkų atstovui, kad žalieji pokyčiai vyksta Europos žemės ūkio intensyvumo mažinimo kryptimi.

„Gyventojų skaičius planetoje sparčiai didėja ir resursus reikia naudoti protingai, taupiai. Manau, dėl to niekas nesiginčija – tai kiekvieno geros valios ir sveiko proto žmogaus tikslas. Tačiau, kai buvo paskelbtas ES žaliasis kursas, visų vėlesnių studijų, tyrimų išvada vienareikšmiška – derlingumas ir produktų prieinamumas sumažės, – sako LAAA vadovė. – Todėl šiek tiek glumina, kad nematoma reali situacija, su kuria pasaulis susidūrė po vasario 24-osios, arba nesugebama laiku ir greitai adaptuotis, nes atrodo, kad traukinys rieda sau, o mes nepaisome, kas vyksta šalia. Vaizdžiai kalbant, koja gangrenuoja, o mes daromės pedikiūrą.“

Dabartinė Lietuvos žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) pozicija – žaliojo kurso kryptys neturėtų keistis. „Klimato kaitos, biologinės įvairovės praradimo krizės tebevyksta, o žemės ūkis yra vienas iš jau šiandien labiausiai paveiktų sektorių, bet taip pat turintis didelį potencialą prisidėti prie šių krizių švelninimo“, – sakoma ministerijos komentare.

Ilgesniajam laikotarpiui strateginiuose dokumentuose kol kas yra numatyti tik klimato tikslai – siekiama, kad iki 2050 m. Lietuva taptų klimatui neutralia šalimi. Pagal Nacionalinę klimato kaitos valdymo darbotvarkę artimuoju periodu – iki 2030 m. Lietuva yra numačiusi sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) emisijas iš sektorių, nedalyvaujančių ES apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemoje, 25 proc., palyginti su 2005 m. Vienas šių sektorių – žemės ūkis, ir jam keliamas 11 proc. sumažinimo tikslas, palyginti su 2005 m.

Iki 2030 m. mineralinių trąšų naudojimą planuojama sumažinti 15 proc., palyginti su 2020 m., taip pat siekiama ekologinio žemės ūkio naudmenų dalį išplėsti iki 15 proc. Prognozuojama, kad, įgyvendinant 2023–2027 m. bendros žemės ūkio politikos strateginį planą, per šį laikotarpį ekologiniai plotai šalyje padidės nuo 8 proc. iki 13 proc.

Lūkesčiai, sirpinti gerovės

Palyginkime: žaliojo kurso pagrindu sukurta žemės ūkiui ir maisto pramonei aktuali „Nuo lauko iki stalo“ strategija ES lygio tikslais iki 2030 m. įvardija: bent 25 proc. žemės ūkio paskirties žemės valdyti pagal ekologinio ūkininkavimo principus; maisto medžiagų išplovimą iš trąšų sumažinti 50 proc. ir todėl naudoti bent 20 proc. mažiau trąšų.

„Tai, kad Lietuvos numatyti nacionaliniai tikslai yra mažesni nei tikslai, keliami „Nuo lauko iki stalo“ ir ES Biologinės įvairovės strategijose, nesusiję su karu Ukrainoje ar mažinama žaliojo kurso ambicija. ES strategijose yra numatyti ES lygmens tikslai – ES šalys narės turi prie jų prisidėti, bet siekiamas reikšmes, nesant teisinių įpareigojimų, nusistato pačios, pagal savo galimybes ir aplinkybes, užtikrindamos tinkamą ambiciją“, – teigiama „Kauno dienai“ atsiųstame ŽŪM komentare.

Tiesa, ŽŪM atstovai pažymi, kad, siekdama sustiprinti apsirūpinimo maistu saugumą, Europos Komisija (EK) priėmė sprendimus, kuriais laikinai sumažinami biologinės įvairovės apsaugos įsipareigojimai ir atveriami didesni plotai žemės ūkio kultūroms auginti.

Šiemet buvo leista nesilaikyti tam tikrų vadinamojo žalinimo įsipareigojimų, o du iš geros agrarinės ir aplinkosauginės būklės reikalavimų, turėjusių įsigalioti 2023 m., susiję su augalų kaita ir negamybinių plotų apsauga, buvo atidėti metams.

Ekologiškos produkcijos paklausa mažėja, o suplanuota, kad jos pasiūla didės.

Vis dėlto, kaip pastebi LŪS pirmininkas R.Juknevičius, dėl ES žaliojo kurso ne tik žemės ūkio sektoriaus atstovai, bet ir patys politikai šiandien atsidūrė nevienareikšmiškoje situacijoje.

„Buvo gražus laikotarpis, kai ekonomika kilo. Kadangi ES populiacija yra pasiturinti, klimato kaita viešumoje buvo aptarinėjama labiau nei kitose šalyse – su šia banga iškilo ir politinė Europos Bendrijos vadovybė, politikai, – pastebėjo pašnekovas. – Tačiau dabar visuomenė deklaruoja kitokius lūkesčius, susijusius su pajamų augimu, vadinasi, ekonominiai ir socialiniai klausimai vėl ima dominuoti.“

Blaškantis gimsta sumaištis

Tad ignoruoti pasikeitusių aplinkybių lyg ir nebeįmanoma, tačiau sykiu besibaigianti kadencija įpareigoja politikus laikytis ankstesnius lūkesčius atliepiančio kurso, sako R.Juknevičius.

„Kai situacija žymiai pasikeitė, politikų blaivus protas sako, kad jie daug ką vertino pernelyg optimistiškai. Bet kaip vėl grįžti į rinkimus, neįgyvendinus savo programos? Tada ieškoma kompromisų, atšaukiami aštriausi punktai, kurie galbūt kažkada vėliau bus įgyvendinti, o tai reiškia, kad jau su kita valdžia, gal ir esant kitiems politikams“, – kalbėjo pašnekovas.

Šalies ūkininkų atstovo žodžiais, toks blaškymasis esantiesiems maisto gamybos grandinėje sukelia daug nerimo ir neaiškumų: „Labai sudėtinga kažką planuoti ir nežinia, kuria linkme judėti. Juk technika perkama ne vienam sezonui, o ir ūkininkavimo praktikos per vienus metus pakeisti neįmanoma.“

Jau pasukusieji į ekologinį ūkininkavimą, kuris reikalauja didesnių investicijų, anot R.Juknevičiaus, šiuo metu jaučiasi itin pažeidžiami.

„Vartotojų įperkamumo lygis krinta, lūkesčių, kad jis greitai atsikurs, nėra, vis daugiau žmonių priversti taupyti maistui. Tie, kurie pirkdavo tik ekologiškus produktus, galbūt dalį jų jau pakeitė nebe ekologiškais, o tie, kurie pirkdavo dalį ekologiškų, galbūt jau priėmė sprendimą, kad nieko tokio, jei vienus kitus metus pakentės ir be tokių produktų. Tad ekologiškos produkcijos paklausa mažėja, o suplanuota, kad jos pasiūla didės“, – realijomis dalijosi LŪS vadovas.

Įžvelgia ir palankią paskatą

R.Juknevičius pripažino, kad šiandienos bendrojoje Europos žemės ūkio politikoje norėtųsi didesnės aplinkosauginių, socialinių ir ekonominių klausimų pusiausvyros. Kaip priminė pašnekovas, dar Paryžiaus susitarime akcentuota, kad klimato kaitos valdymo priemonės neturėtų prasilenkti su vienu svarbiausių tikslų – populiacija turi būti pakankamai aprūpinta maistu.

„Dabar matome, kad dėl ambicingų žaliojo kurso tikslų kai kur smarkiai perlenkta, tačiau įsiklausyti į oponentų, mokslininkų, praktikų argumentus neskubama“, – pripažino šalies ūkininkų atstovas.

Europos Parlamento Žemės ūkio ir kaimo plėtros komiteto narys Bronis Ropė linkęs manyti, kad kaip tik sunkmetis gali tapti gera paskata dar labiau pergalvoti ir racionalizuoti ūkininkavimo principus. Ir nors, europarlamentaro žodžiais, ES žaliąjį kursą kai kas norėtų matyti baubu, tačiau jis pirmiausia siūlo variantų, kaip dirbti efektyviau ir pigiau.

„Turbūt šiuo metu žemės ūkio sektoriui didžiausias iššūkis – energijos ir trąšų kainos. Tad reikia mokytis prisitaikyti, kaip užauginti derlių naudojant sėjomainą, kitas priemones, pereiti prie išmanaus pesticidų, trąšų naudojimo ir kt. Kad europiečiai nepristigtų reikiamo asortimento ir tinkamos kokybės maisto produktų prieinamomis kainomis, tam iš Europos biudžeto skiriama trečdalis lėšų“, – situacijos nedramatizuoja B.Ropė.

Bronis Ropė (P. Paleckio/BNS nuotr.)

Uolūs, kai visai nebūtina

Pašnekovo pastebėjimu, pats žaliasis kursas nėra reglamentas, o kryptis, ir Lietuvai neatimta valia nacionaliniu lygiu priimti tokius sprendimus, kurie leistų lengviau dorotis su galimais iššūkiais.

„Nuo kitų metų, kai įsigalios naujoji žemės ūkio politika, vietoj žalinimo, kuris buvo privalomas visiems, bus ekoschemos. Ir jos žemdirbiams bus neprivalomos. Kiekviena valstybė narė pati laisvanoriškai pasirenka labiausiai tinkamas, žemdirbiams didžiausią efektą ir naudą duodančias ekoschemas ir jas pateikia strateginiame plane, – aiškino europarlamentaras. – Tad kas tinka Portugalijai, nebūtinai tinka Lietuvai – rekomendacijos yra bendro pobūdžio, ir kiekviena šalis narė turi teisę pasirinkti. Kitas dalykas, kad neretai mes iškart labai uoliai puolame vykdyti, o paskui pasirodo, kad to visiškai nereikia.“

Įžvalgos apie perteklinį Lietuvos biurokratijos uolumą, kuriuo patys sau darome meškos paslaugą, – ne iš piršto laužtos. Ko verta vien praėjusiais metais į viešumą iškilusi informacija, kad ekologiniams ūkiams mūsų šalyje keliama maždaug pusšimtis reikalavimų, kurių kitur ES nėra.

„Pavyzdžių, kad pas mus neretai bėgama prieš traukinį, nors vertėtų stabtelėti ir atidžiau panagrinėti situaciją, – ne vienas. Kai energetikos ministras teigia, kad elektros kainos šuolis yra dėl algoritmo paradokso, kad dabar tokia energijos kainodara, man norisi paklausti, ar Lietuva derėjosi dėl tų algoritmų, kad nebūtų tokių paradoksų? Labai tikiu, kad visų mūsų pastangomis tikslų skaičiavimo algoritmas augalų apsaugoje bus pakeistas, kitaip mūsų laukia dar vienas algoritmo paradoksas, – įspėjo LAAA vadovė Z.Varanavičienė. – Nors Lietuva augalų apsaugos produktų, kitaip sakant pesticidų, naudoja kelis kartus mažiau nei Europos vidurkis, nacionalinis tikslas, kuris nustatomas įgyvendinant žaliojo kurso strategiją „Nuo lauko iki stalo“, nurodytas toks pats, kaip ir valstybėms, kurios šių produktų naudoja kelis kartus daugiau nei ES vidurkis.“

Nevienodai: nors Lietuva pesticidų naudoja kelis kartus mažiau nei Europos vidurkis, pagal žaliojo kurso strategiją jų naudojimą ji turėtų sumažinti tokia pačia dalimi, kaip ir valstybės, kuriose šių produktų sunaudojama keliskart daugiau. (Freepik.com nuotr.)

„Eurostat“ duomenimis, Lietuvos ūkiuose augalų apsaugos produktų naudojama mažiau nei 90 proc. visų ES valstybių. Pavyzdžiui, Maltoje naudojama 10,8 kg/ha pesticidų, o Lietuvoje jų kiekis svyruoja tarp 0,7 ir 1,5 kg/ha. Tačiau, pasak ekspertės, pasitelkus matematines formules, Lietuvai projektuojamas neproporcingai didelis augalų apsaugos produktų mažinimas.

Taršą eksportuosime kitiems?

LAAA vadovės teigimu, konkrečiais skaičiais, procentais išreikšti ambicingi žaliojo kurso siekiai apskritai neturėtų būtų panacėja, nes tai nebūtinai reiškia tą vertę, kurios tikimasi.

„Buvo atliktos kelios mokslininkų studijos, kuriose teigiama, kad užauginti 1 kg ekologiško maisto reikia didesnės CO2 emisijos, palyginti su to pačiu kiekiu tradiciniu būdu užauginto maisto. Vadinasi, užuot mažinę, dar ir padauginame šiais laikais taip linksniuojamą taršalą. Be to, turime neužmiršti, kad žemė taip pat yra baigtinis resursas ir jos reikia viskam – nuo saugomų teritorijų iki miestų, infrastruktūros plėtros. Tad turėtume siekti iš to paties plotelio išauginti kuo daugiau maisto, o ne tuos plotelius plėsti“, – sako pašnekovė.

Kai buvo paskelbtas ES žaliasis kursas, visų vėlesnių studijų, tyrimų išvada vienareikšmiška – derlingumas ir produktų prieinamumas sumažės.

Atitinkamas atoveiksmis prognozuojamas ir strategijos „Nuo lauko iki stalo“ siekiui sumažinti Europos žemės ūkio šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) kiekį 40–60 proc.: mokslininkų teigimu, dėl sumažėjusio produktyvumo Europai perkant maisto produktus iš trečiųjų šalių šios emisijos paprasčiausiai persikels į kitas šalis.

„Kas mums suteikia teisę auginti sau maistą ir kartu teršti kitur? ES kaip ekonomiškai išsivystęs regionas gali taikyti technologijas ir tai padaryti su mažesne žala gamtai, ko galbūt nepavyktų mažiau išsivysčiusioms ir ekonomiškai nepajėgioms valstybėms“, – įžvalgomis dalijosi Z.Varanavičienė.

Prioritetas – tausa ir išmanumas

Nors karo sąlygomis pavyko padėti ukrainiečiams apsėti didžiumą plotų, taip pat imtasi spręsti grūdų transportavimo problemas, geopolitinė situacija vis dar įtempta ir neprognozuojama.

Akivaizdu ir tai, kad dėl karo Ukrainoje smarkiai išaugus degalų, trąšų, elektros energijos kainoms ir kitoms sąnaudoms, žemės ūkio sektoriaus atstovams tenka patirti sunkumų, kurie turės ilgalaikių padarinių.

Zita Varanavičienė/Asmeninio archyvo nuotr.

LAAA vadovės Z.Varanavičienės manymu, atsižvelgiant į situaciją, būtina peržiūrėti ne pačius žaliojo kurso tikslus, bet įgyvendinimo metodus ir laiką, kada ką įgyvendinti ir susitelkti į alternatyvų paieškas.

„Bet kokią gerą idėją galima nužudyti blogu įgyvendinimu. Kol kas pasigendu žaliosios žemės ūkio strategijos visa apimančio poveikio vertinimo, deramo žvilgsnio ekonominiu aspektu. Jau dabar Europoje auginami produktai yra labai kokybiški ir paklausūs, turimą perprodukciją visada galime eksportuoti, tai sėkmingai ir darome. Tad šiandien, manyčiau, reikėtų eiti ne Europos žemės ūkio nuintensyvinimo draudimais ir ribojimais linkme, o susitelkti į alternatyvų paieškas ir tiksliuosius metodus, kurie leidžia taupiai naudoti resursus be didelio produktyvumo smukimo“, – įvardijo pašnekovė.