Už paslaugas mokame daugiau, nes storesnė piniginė

Ekspertų aiškinimu, tai yra ryškiai augusių atlyginimų pasekmė. Ir nors teigiama, kad kainų augimas nėra pernelyg išpūstas – tai esą įrodo nemenkstanti paslaugų paklausa, ji nebūtinai yra geriausias paslaugų įperkamumo rodiklis, mat atsisakyti tam tikrų paslaugų vartotojams gali būti sunkiau nei būtinų prekių.

Paslaugų kainų infliacija, kaip „Kauno dienai“ aiškino ekonomistė Indrė Genytė-Pikčienė, viršija metinę infliaciją – paslaugų kainų augimas yra daugiau nei dvigubai didesnis už vidutinį kainų augimą. Šių metų birželio duomenimis, per metus paslaugos pabrango daugiau kaip 4,2 proc.

Pašnekovės teigimu, tokį kainų augimą lemia darbo užmokesčio tendencijos – šiuo metu stebimas itin spartus jo didėjimas. Darbo užmokestį, anot ekonomistės, lemia tiek natūralūs darbo rinkos dėsniai (darbuotojų trūkumas ir atitinkamas spaudimas darbdaviams kelti atlyginimus, taip siekiant darbuotojus prisivilioti, išlaikyti ir motyvuoti), tiek valdžios sprendimai, susiję su minimalia mėnesine alga ir darbo apmokestinimo reforma.

„Kadangi didžiąją dalį paslaugos kainos lemia paslaugos teikėjo darbo užmokestis, natūralu, kad jo koreliacija su kainomis yra glaudi“, – sakė I.Genytė-Pikčienė.

Paklausa gali ir nemažėti

Spartus paslaugų kainų augimas, ekonomistės manymu, nėra pernelyg išpūstas – darbo užmokestis iš tiesų augo, tad tai esą nėra vien paslaugų teikėjų pretekstas branginti savo paslaugas. Be to, dabartinės kainos esą atitinka vartotojų perkamąją galią.

Anot I.Genytės-Pikčienės, pirmo šių metų ketvirčio statistika rodo, kad vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis per metus, atmetus mokestinių pokyčių įtaką, augo 9,4 proc. Viešajame sektoriuje augimas siekė 14,3 proc., privačiame – 7,2 proc. Realusis darbo užmokestis, atmetus kainų įtaką ir vertinant tai, ką žmogus gauna atskaičius mokesčius, augo dar sparčiau – 12,2 proc. (viešajame sektoriuje 16,7 proc., privačiame – 10,9 proc.). Prie pastarojo augimo, pašnekovės teigimu, prisideda ir mokesčių reformos įtaka bei žmonių galimybė apsispręsti, kaip toliau elgtis su savo pensija.

„Kol darbo užmokestis auga visoje šalyje ir paslaugos yra perkamos ir įperkamos, kainų augimas nekelia problemų – priešingu atveju, būtų pastebimas paslaugų rinkų išsibalansavimas, išsikvepianti paklausa, – įsitikinusi pašnekovė.

Vis dėlto nemenkstanti tam tikrų paslaugų paklausa nebūtinai reiškia, kad vartotojai šias paslaugas dėl gerėjančios savo finansinės padėties lengvai įperka. Ekonomistė Vytauto Didžiojo universiteto dėstytoja Akvilė Karaliūtė atkreipė dėmesį, kad tam tikrų paslaugų atsisakymas (jų paklausos mažėjimas) iš dalies priklauso nuo to, ar žmogus gali jas pakeisti kitomis. Be to, tam tikros paslaugos vartotojams reiškia gerą gyvenimo kokybę, todėl atsisakyti jų gali būti sunkiau nei, pavyzdžiui, tam tikrų prekių.

Kodėl augančių atlyginimų kontekste vartotojams atrodo, kad paslaugų kainų augimas neatspindi realios gyventojų padėties?

„Kad ir kalbant konkrečiai apie kirpėjų paslaugas, šiomis paslaugomis žmonės naudojasi ir, galima sakyti, neturi kuo pakeisti. Nebent įsigyti plaukų kirpimo mašinėlę, tačiau šis sprendimas tiktų tik labai nedidelei grupei žmonių. Sugedus santechnikai namuose, automobiliui ar pan., dauguma žmonių negalėtų išspręsti iškilusių problemų be atitinkamos srities specialisto. Maitinimo paslaugos galimai būtų tas atvejis, kuris iš dalies galėtų būti pakeistas maisto gamyba namuose, bet tik tais atvejais, kai kalbama apie žmonių lankymąsi kavinėse, restoranuose, o ne centralizuotų maitinimo paslaugų teikimo atveju. Vertinant bendrai, atsisakyti paslaugų, kurių nė vienas iš namų ūkio narių nesugeba atlikti, yra ganėtinai sunku, – sakė pašnekovė. – Be to, tam tikros paslaugos, tokios kaip grožio paslaugos ar restoranai, yra gyvenimo kokybės dalykas. Todėl lengviau, pavyzdžiui, vietoje sviesto įsigyti margarino, vietoje kavos pradėti vartoti arbatą ar pan., nei atsisakyti tam tikros paslaugos. Perėjimas prie pigesnių maisto produktų, turinčių pakaitalų, yra paprastesnis nei tam tikrų paslaugų, kurių žmogus pats sau negali suteikti. Tačiau paminėtina, kad kiekvieno asmens sprendimas yra individualus ir priklauso nuo to individo teikiamų pirmenybių tam tikriems produktams ir paslaugoms.“

Tai, kad paslaugų kainos nėra pernelyg išpūstos, I.Pikčienės-Genytės manymu, pirmiausia įrodo statybų sektorius, nes statybų paslaugos esą yra segmentas, bumo metu dažniausiai linkęs ganėtinai stipriai įsibėgėti kainų prasme ir taip išsibalansuoti, perkaisti, sukurti „burbulus“. Tačiau šiuo metu tokios situacijos Lietuvoje, anot jos, dar nematome.

Kainos atitinka pajamas

Statistikos departamentas fiksuoja, kad šiemet birželį, palyginti su 2018 m. tuo pačiu metu, labiausiai didėjo namų ūkio personalo ir namų priežiūros paslaugų kainos (17,9 proc.), taip pat būsto nuomos mokesčiai (8,8 proc.). Baldų remonto ir socialinės apsaugos paslaugos brango po 8,2 proc., keleivių vežimo oro transportu – 7,7 proc., būsto priežiūros ir remonto – 7,4 proc., medicinos – 7,2 proc., drabužių valymo – 6,5 proc., kirpyklų – 6,3 proc., viešojo maitinimo – 6,1 proc.

Personalo atrankos bendrovės “CV-Online LT” marketingo vadovė Rita Karavaitienė patvirtino, kad daugelyje sričių, kur augo kainos, darbo atlyginimai iš tiesų stiebėsi. Pašnekovės pateikti portalo manoalga.lt duomenys rodo, kad sparčiausiai – apie 20 proc. – augo medicinos ir socialinės rūpybos darbuotojų atlyginimai. Tiesa, pastarieji vis dar yra vieni mažesnių rinkoje – atlyginimo atskaičius mokesčius vidurkis siekia 805 eurus. Pavyzdžiui, slaugytojo atlyginimo vidurkis nuo 570 eurų 2018 m. pirmą pusmetį paaugo iki 720 eurų 2019-aisiais. Palyginimui, santechnikų atlyginimo vidurkis tuo pačiu laikotarpiu padidėjo nuo 800 eurų iki 920 eurų.

Statybos srities darbuotojų atlyginimai paaugo 10 proc., paslaugų – apie 11 proc. Turizmo, viešojo maitinimo, viešbučių srities darbuotojų atlyginimai didėjo 7 proc.

Auga vartotojų lūkesčiai

Nors atlyginimai, remiantis statistika, iš tiesų reikšmingai didėjo, gyventojams vis dėlto neretai atrodo, kad finansinė padėtis pagerėjo kitiems, tik ne jiems patiems. Tad kodėl augančių atlyginimų kontekste vartotojams atrodo, kad paslaugų kainų augimas neatspindi realios gyventojų padėties?

Banko “Swedbank” finansų instituto vadovė Jūratė Cvilikienė neabejojo, kad gyvename ekonominio pakilimo metu. Anot jos, statistika patvirtina pajamų didėjimą visoms visuomenės grupėms, kaip ir augančias galimybes įpirkti nebūtinąsias paslaugas.

“Pavyzdžiui, vidutinis darbo užmokestis, 2011 m. siekęs 593 eurus, šiemet jau išaugo iki 924 eurų, o minimalus darbo užmokestis nuo 232 eurų padidėjo kone dvigubai – iki 400 eurų. Augant pajamoms, gyventojams lieka vis daugiau laisvų lėšų, būtinųjų išlaidų padengimas nebekelia streso, tad natūralu, kad norisi vis daugiau investuoti į gyvenimo kokybę. Žymiai daugėja lietuvių, atostogaujančių užsienyje (36 proc. šiais metais), leidžiančių vaikus į privačias mokyklas, vakarieniaujančių mieste. Šiuo metu tarsi nedrąsiai formuojasi stipresnė ir didesnė vidurinė klasė, kurios atributai būtent ir yra daugiau naudotis paslaugomis, daugiau lėšų skirti kultūrai, poilsiui. Jei ekonomika toliau augs, labai tikėtina, kad tokių gyventojų, ypač didmiesčiuose, skaičius didės. Ekonomikai lėtėjant, greičiausiai, visų pirma, būtų atsisakoma brangesnių nebūtinų paslaugų“, – sakė pašnekovė.

Vis dėlto esminė statistikos problema, kaip aiškino J.Cvilikienė, yra tai, kad ji neatskleidžia individualių atvejų. Kainos auga daugiau ar mažiau vienodai visoje šalyje, tačiau pajamos didėja kiekvienam individualiai. Labai svarbu ir tai, kad, augant gyvenimo kokybei, gyventojai lygina save su kitais.

„Atsiminkime, juk dar prieš gerą dešimtmetį nusipirkti lėktuvo bilietus atrodė didelė prabanga, o šiandien į užsienio valstybes neretai vykstama ilgesniam savaitgaliui. Tokių išvykų daugelis lietuvių net nebepriskiria atostogoms. Matydami savo draugus, gimines ir pažįstamus dalijantis gražaus gyvenimo momentais socialinėje erdvėje, nejučia ir patys siekiame panašaus gyvenimo“, – kalbėjo pašnekovė.

A.Karaliūtė sutiko, kad tai, ar žmogus jaučiasi patenkintas savo atlyginimu, iš dalies priklauso nuo to, kiek uždirba jo kaimynai, giminės, draugai ir pan. Tai, anot jos, paaiškina vienas elgsenos ekonomikos reiškinių – socialiniai palyginimai.

„Pavyzdys – situacija sporte, kai bronzos medalį laimėjęs asmuo yra laimingesnis nei asmuo, gavęs sidabro medalį: bronzos medalį gavęs asmuo save lygina su tais, kurie negavo jokio medalio, ir jaučiasi laimėtojas, o sidabro medalį gavęs asmuo save lygina su aukso medalį gavusiu asmeniu ir jaučiasi pralaimėtojas. Kalbant apie atlyginimus, didžioji dalis asmenų (išskyrus turtingiausiuosius) visada savo artimų asmenų tarpe lyginsis su kitais ir nuo to priklausys jų nuomonė apie gaunamą atlyginimą ar jo padidėjimą”, – aiškino pašnekovė.

Ekonomistė taip pat pridūrė, kad žmonės dažnai taip pat neįvertina kartu su augančiomis pajamomis didėjančių lūkesčių.

„Jie pradeda lankytis prabangesniuose restoranuose, daugiau pramogauja, poilsiauja ir pan. Tuomet jų disponuojamų pajamų likutis neženkliai skiriasi arba visai nesiskiria nuo to, koks buvo prieš atlyginimo padidėjimą, ir tai sukuria įspūdį, kad atlyginimas nepadidėjo“, – pastebėjo A.Karaliūtė.

Vos viena kita šeima, J.Cvilikienės teigimu, iš esmės valdo savo biudžetą, žino išlaidas, gali atsakyti, kiek skiria maistui, transportui, o kiek – neplanuotoms išlaidoms. Tai esą neretai ir yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl net ir augant pajamoms, atrodo, kad lėšų trūksta.

Daugiausia pabrangusios paslaugos

Pokytis proc. tarp 2019 m. ir 2018 m. birželio mėnesių

Namų ūkio personalo ir namų priežiūros 17,9

Būsto nuomos mokesčiai                          8,8

Baldų remonto                                           8,2

Socialinės apsaugos                                  8,2

Keleivių vežimo oro transportu                  7,7

Būsto priežiūros ir remonto                        7,4

Medicinos                                                   7,2

Drabužių valymo                                        6,5

Kirpyklų                                                      6,3

Viešojo maitinimo                                       6,1

Šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas