Žvilgsnis į priešistorę
Saulės spinduliuotės valdymo (SSV, angl. Solar radiation management) technologijos orientuotos į tyčinį didelio masto saulės šviesos atspindėjimą atgal į kosmosą. Kai kurie tarptautiniai ekspertai teigia, kad tai galėtų papildyti klimato atvėsinimo strategijas.
2024 m. pabaigoje ES vyriausieji moksliniai patarėjai, Europos Komisijos (EK) prašymu, paskelbė nuomonę dėl SSV, kurioje plačiai rekomenduojama Europos institucijoms remti atsakingus ir išsamius tyrimus, įskaitant rizikos ir šalutinio poveikio tyrimus, idealiu atveju juos finansuojant viešosiomis lėšomis.
Kadangi jau skaičiuojama, kad šio amžiaus pabaigoje pasaulinis atšilimas gali viršyti 3 °C ikipramoninio lygio ribą, ES institucijų ir mokslo bendruomenės atstovai šia tema neseniai organizuotoje diskusijoje svarstė, ką būtų galima padaryti, kad situacija iš esmės pasikeistų. Galbūt iš tiesų atėjo laikas giliau analizuoti saulės spinduliuotės modifikavimo ir valdymo galimybes?
Lietuvos mokslų akademijos Matematikos, fizikos ir chemijos mokslų skyriaus pirmininkas akademikas Leonas Valkūnas sako, kad šalies mokslo bendruomenėje jam neteko girdėti apie šia sritimi intensyviai besidominčius kolegas. Jis taip pat prisipažįsta, kad ir pats nėra SSV ekspertas, tačiau puikiai prisimena šios diskusijos priešistorę.
„1968 m. buvo įsteigtas Romos klubas – Čikagoje susirinkdavo mokslo, technikos ir įvairių sričių atstovai, jie rengdavo plačios aprėpties globalinius pranešimus. Mokslininkas Jay’us Wrightas Forresteris tuo metu buvo susijęs su dideliais duomenų bankais ir analizavo užterštumą, energetiką, kitas sritis bei modeliavo galimus ateities scenarijus. Vėliau jis apie tai išleido knygą, ją anksčiau dar išverstą į rusų kalbą pats skaičiau, – pasakoja L. Valkūnas. – J. W. Forresteris, panaudojęs visus turėtus vystymosi nuo 1900-ųjų duomenis, nustatė, kad maždaug 2045–2050 m. laukia bloga situacija. Tada buvo kalbama, kad galbūt ją dar galima pataisyti, bet tokiu atveju pablogėtų padėtis pagal kitus parametrus, todėl J. W. Forresteris padarė stiprią išvadą, kad reikia apskritai sustabdyti didžiulį ekspansyvų vystymąsi.“
Ekonomikai tai be abejonės taptų nauja niša. Išsivysčius šiai idėjai, iš karto atsirastų kompanijų, kurios joje dalyvautų. Visos valstybės turėtų į tai investuoti.
Tuo metu įvyko didelis sujudimas, visuomenė rimtai susimąstė apie ateitį. „Netgi, man atrodo, prezidentas Lyndonas B. Johnsonas surinko grupę šiems klausimams spręsti. Tačiau su Amerikos mokslo akademija susijęs judėjimas pirmiausia kilo dėl šiltnamio efekto – CO₂ emisijų, anglies kurenimo ir panašių dalykų. Su užterštumu kovoti pradėta pirmiausia“, – išskiria L. Valkūnas.
Ilgainiui nustatyta, kad pagal minėtas prognozes temperatūra iš tikrųjų kyla. Maždaug 1980–1990 m. imtasi rimtų skaičiavimų ir atvejų modeliavimo. Pats L. Valkūnas pasakoja, kad 2004–2005 m. viešėjo Berklio universitete ir tuo metu fizikams buvo organizuojami išsamūs modeliavimo seminarai, analizuojantys, kas nutiks globalinio atšilimo atveju: „Modeliai rodė, kad bus blogai – Atlanto vandenyno Golfo srovė, nuo kurios labai priklauso Europa, jos nebešildys, pradės tirpti ledynai.“
Nors tuo metu temperatūros kilimas daugiausia buvo siejamas su šiltnamio efektu, paraleliai pradėta svarstyti, kad galbūt reikėtų mažinti ir saulės energijos poveikį Žemei. Taip pradėta kalbėti apie SSV, siūlytos kelios potencialios valdymo kryptys. „Stratosferoje, padedant lėtuvams, būtų galima įpurkšti specifinių, pavyzdžiui, azoto aerozolių. Manyta, kad tokiu atveju jie galėtų atspindėti saulę“, – pasakoja L. Valkūnas.
„Kita koncepcija – pašviesinti žemai esančius debesis, pavyzdžiui, virš vandenynų, ten įpurškiant atitinkamų druskų, kad vėl susidarytų atspindėjimo efektas, – tęsia jis. – Trečia kryptis orientuota į lokalias vietas, t. y. padengti įvairius paviršius atspindinčiomis priemonėmis, auginti augalus, dėlioti veidrodžius ir pan. Tiesa, dar kalbama ir apie plunksninių debesų storio valdymą.“
Kokios realios perspektyvos?
Kaip pabrėžia L. Valkūnas, visa tai yra globalūs dalykai, todėl nenuostabu, kad Briuselyje jau pamažu svarstoma, kiek tam reikėtų ar būtų galima skirti lėšų. „Girdėjau, kad į SSV svarstoma investuoti kelis šimtus milijonų eurų – galbūt tyrimams, bet realizavimui, turbūt, tokių pinigų neužtektų. Tačiau projektams vykdyti ES lygiu tokie pinigai yra logiška suma“, – sako jis.
„Įsivaizduokite, tai yra dideli mechanizmai – laboratorijose kurti, gaminti specialius aerozolius, vėliau lėktuvais juos skraidinti ir purkšti. Tai yra grandioziniai projektai, į kuriuos turėtų įsitraukti ir amerikiečiai, ir kinai. Vieni mes mažai ką galime padaryti“, – pabrėžia L. Valkūnas.
„Įsivaizduokite atmosferą, purškimą į ją – viskas juk sukasi aplink Žemę. Turime istorinių pavyzdžių, kaip, pavyzdžiui, radioaktyvus debesis per tris savaites apkeliauja visą Žemę. Todėl tai ir yra globalus klausimas. Galbūt, jei kalbėtume tik apie lokalias alternatyvas, būtų galima galvoti apie saulės spindulius atspindinčių stogų dengimą, specifinį jų dažymą, šešėlių sudarymą ir panašias technologijas – viską, ką galime daryti Europoje ant žemės“, – aiškina akademikas.
„Kalbant apie aerozolius, galime atlikti laboratorinius tyrimus: nustatyti, kokie tie aerozoliai turėtų būti, kokio dydžio, kaip juos efektyviai naudoti ir panašiai. Visa tai galima daryti, tačiau tiekti į rinką realiai praktikai – jau globalus klausimas“, – įsitikinęs fizikos mokslų daktaras.
Pasak jo, pirmiausia reikia didelio techninio pasiruošimo ir dokumentacijos, reikia tiksliai išsiaiškinti, koks bus aerozolių purškimo efektas, ar apsimoka visa tai daryti dėl prognozuojamo rezultato, ir ar jis apskritai bus.
„Įsivaizduokite ir tai, kad jums, pavyzdžiui, reikėtų pradėti gaminti aerozolius. Kokia būtų išeiga, kaip padaryti, kad jie išliktų stratosferoje? Laukia daug eksperimentų ir tyrimų. Ekonomikai tai be abejonės taptų nauja niša. Išsivysčius šiai idėjai, iš karto atsirastų kompanijų, kurios joje dalyvautų. Visos valstybės turėtų į tai investuoti. Tačiau iki šiol bent jau negirdėjau, kad kas nors ką nors panašaus darytų, nors galiu būti ir ką nors praleidęs“, – sako L. Valkūnas.
Abejonės ir pusiausvyra
Nors kol kas SSV yra daugiau diskusijų objektas, ši tema aptarinėjama ne tik Briuselio kuluaruose. Kaip tikina L. Valkūnas, apie tai tikrai kalba ir straipsnius rašo ir Nobelio premijų laureatai, raginantys SSV pastangomis laimėti dar truputį temperatūros savo naudai – galbūt tokiu atveju šio šimtmečio pabaigoje būtų fiksuojamas ne 3 °C, o, pavyzdžiui, 2,5 °C klimato atšilimas, palyginus su ikipramoniniu lygiu.
Tačiau ar yra rizika purškiant aerozolius į stratosferą išbalansuoti gamtą? L. Valkūnas taip nemano. „Išbalansuoti sistemą apskritai yra beprotiškai sudėtinga“, – teigia jis.
„Jei į stratosferą išmetami aerozoliai, jie ten ir lieka, po truputį jungiasi į lašus, galbūt gali iškristi į žemę. Tada, žinoma, reikėtų galvoti, kad jie nebūtų labai žalingi žmonėms, ar kad labai neišplistų. Tačiau, manau, labiau žalingi yra rūgštiniai lietūs, kylantys dėl šiltnamio efekto. Taip, įvairūs išmetami teršalai daro neigiamą įtaką ozono sluoksniui, o jo plonėjimas daro didelę įtaką klimato atšilimui. Būtų gerai pastorinti ozono sluoksnį, bet jis labai paprastai nestorėja. Paprastai tariant, jei nuimtume ozono sluoksnį, t. y. apsaugą nuo ultravioletinių spindulių, vargiai galėtume išgyventi, mums jis yra išskirtinai svarbus“, – dėsto L. Valkūnas.
Galime atlikti laboratorinius tyrimus: nustatyti, kokie tie aerozoliai turėtų būti, kokio dydžio, kaip juos efektyviai naudoti. Visa tai galima daryti, tačiau tiekti į rinką realiai praktikai – jau globalus klausimas.
„Apskritai visi teisingai daro, kad kovoja dėl klimato atšilimo pristabdymo, dėl jo padarinių švelninimo, bet, pavyzdžiui, JAV prezidentas Donaldas Trumpas traukiasi iš Paryžiaus susitarimo dėl klimato kaitos. Vadinasi, JAV turi abejonių. Matyt, yra savų argumentų, nes tai yra labai brangi kova, – supranta L. Valkūnas. – Tačiau visumoje vis tiek kovojama su užterštumu, šiltnamio efekto mažinimu ir kitomis panašiomis problemomis. Dabar ir saulės, ir vėjo energetiką vystome. Aišku, gamindami saulės elementus ir statydami vėjo jėgaines taip pat sukuriame užterštumą, bet ieškoma kaip tai kompensuoti, pavyzdžiui, pramoniniuose kaminuose dabar statomi didžiuliai filtrai, skirti teršalams sulaikyti.“
Jis taip pat primena, kad dar visai neseniai Londonas skendėjo smoge, bet pastaraisiais metais padėtis pagerėjo. „Ta kryptimi ir reikia dirbti, bet būtina turėti omenyje, kad Žemėje yra labai didelis gyventojų kiekis, kuris irgi prisideda prie šių problemų. Visa tai yra susiję, tačiau turi būti kompromisas – mes šiek tiek gadiname, bet kartu stengiamės ir sustabdyti, kiek tik įmanoma. Kaip manė J. W. Forresteris, apskritai reikia sustabdyti visą technologinį vystymąsi, tačiau kito kelio jis anuomet nežinojo. Šiandien, galbūt, tai jau nėra išeitis“, – svarsto L. Valkūnas.
Pasak jo, tokios diskusijos yra labai reikalingos, daug scenarijų galima sumodeliuoti kompiuterių pagalba: „Juk ir vaistų gamyboje daug modeliavimų atlieka kompiuteriai, nereikia iš karto pulti gaminti naujų vaistų, jų neištyrus. Atsirandančios dirbtinio intelekto technologijos irgi padės šiuose procesuose, nes jis geba apdoroti didelius kiekius duomenų.“
„Be to, yra ir kitas kelias – Marsas, kaip sako Elonas Muskas. Tam tikra prasme ši idėja irgi susijusi su šiomis problemomis. Galbūt būsime priversti užkariauti kitas planetas, nes Žemėje bus per didelis užterštumas, per aukšta temperatūra, per daug gyventojų. Ne veltui kuriami fantastiniai filmai apie persikėlimą į kitas planetas“, – filosofiniais svarstymais dalijasi L. Valkūnas.
Naujausi komentarai