Lietuvoje vis dar gyvuoja prekyba nelegaliomis kompaktinėmis plokštelėmis, tačiau piratų aukso laikai jau praėjo. Pogrindžio prekeivių gretas retina internetas.

„Pamenu, prieš kokius 7–8 metus prie piratų vos galėdavai prasibrauti, aplink jų staliukus nuolatos sukiodavosi minios žmonių, nes tik ten galėjai gauti naujų ir palyginti pigių kompaktinių diskų, o internetas buvo labai lėtas. Dabar į „kompaktų turgelius“ ateina vis mažiau žmonių“, – teigė vilnietis Valius Vaitkus.

Tuo įsitikino ir „Vilniaus dienos“ žurnalistai, apsilankę vienoje vis dar veikiančių nelegalių prekyviečių A.Smetonos gatvėje. Nusileidus į rūsį į akis krito keli stalai, nukrauti kompaktinėmis plokštelėmis, dauguma jų – rusiškais viršeliais. Dar daugiau laikmenų buvo ant staliukų padėtose dėžėse.
Tamsioje patalpoje sukiojosi tik keturi pirkėjai ir trys pardavėjai. Užkalbinus vieną jų ir paklausus, ar daug sulaukia klientų, pasigirdo rusiškas keiksmažodis. „Patys matote, – piktai atsakė prekiautojas. – Per tą nelemtą internetą tuoj niekas nieko nepardavinės.“
Pastaraisiais metais piratinės produkcijos dažniausiai ieško vyresni žmonės arba tie, kurie namuose nori turėti muzikos įrašų ar filmų diskų kolekciją, o ne laikyti juos kompiuteryje.

Prekeiviai nesislepia

Nelegalių kompaktinių plokštelių prekeiviai vis dar darbuojasi ir Gariūnų bei Kalvarijų turgavietėse. Čia su legaliais kompaktiniais diskais prekiaujama ir piratinėmis jų kopijomis. Beje, jų kur kas daugiau ir įvairesnių nei legalių.
Paklaustas apie konkurenciją su internetiniais piratais vienas prekeivių nesuglumo: „Aš pats kaip internetas. Sakyk, ko nori. Po kelių dienų atvešiu“, – išdrožė pus-amžis vyras.

Pareigūnus atpažįsta

Teisėsaugininkai tikina, kad jiems piratinių kompaktinių diskų prekyvietės ir tuo besiverčiantys asmenys gerai žinomi. Tačiau sučiupti prekeivius už rankos ir įrodyti jų kaltę nelengva. Tam reikia ir žmonių, ir laiko.
„Vietose, kuriose reguliariai vyksta prekyba, nuolat atliekami reidai, stebimi asmenys. Tačiau kaltinimams pareikšti reikia teismui tinkamų įrodymų. Žinome, kad jie prekiauja, bet tai nieko nereiškia. Policininkams apsimesti pirkėjais daug sunkiau nei jums, nes pareigūnus prekeiviai jau pažįsta“, – sakė Lietuvos kriminalinės policijos biuro Intelektinės nuosavybės apsaugos poskyrio viršininkas Robertas Šimulevičius.
Policijos akiratyje yra žmonių, už prekybą piratine produkcija baustų jau keturis penkis kartus. Tačiau minėti asmenys vis tiek verčiasi nelegalia veikla. „Matyt, verslas vis dar pelningas. Prekiaudami jie uždirba daugiau, nei sumoka baudų“, – spėliojo pareigūnas.
Tačiau R.Šimulevičius pripažino, kad pastaraisiais metais prekeivių labai sumažėjo ir viena pagrindinių priežasčių yra būtent internetas.
„Dabar nėra tiek daug pirkėjų, nes žmonės daugelį dalykų gali parsisiųsti nemokamai. Bet ir mūsų indėlis nemažas“, – komentavo kriminalistas.

Didžiausias baubas – internetas

Tiesa, su piratavimu kovojančios institucijos nelegalią veiklą internete laiko kur kas didesniu blogiu, nei prekeivius. Mat prieš piratavimą internete viena valstybė, o tuo labiau atskira institucija, kovoti nepajėgi. P2P (ang. pear to pear – iš vartotojo vartotojui) skait-meninio turinio keitimosi programų voratinklis sieja visus pasaulio interneto vartotojus. Pakanka parsisiųsti tokią programą. Ją įdiegus su kitais naudotojais iš karto galima keistis muzikos įrašais, filmais, žaidimais ar kitais duomenimis. Minėtų P2P programų kūrėjai nei savo serveriuose, nei kitose laik-menose nelegalių dokumentų nelaiko. Visas turinys keliauja iš vieno vartotojo pas kitą. Tad nėra precedento bausti tokias įmones.
„Su internetu kovoti gerokai sunkiau, ten ir vartotojų tūkstančius kartų daugiau nei nelegaliose prekyvietėse, o ir tuos, kurie piratinę produkciją skelbia, pagauti sunku. Šitie klausimai dabar intensyviai nagrinėjami Europos Komisijoje. Visos ES institucijos bandys vienytis prieš internetinį piratavimą“, – sakė Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūros (LATGA-A) direktorius Edmundas Vaitekūnas.

Plinta žaibiškai

Apie „Vilniaus dienos“ žurnalistinio tyrimo rezultatus norėjome pranešti Antipiratinės veiklos asociacijai (ANVA), tačiau nieko nepešėme – jos svetainėje nurodytas mobilusis telefonas dvi dienas buvo išjungtas, o į skambučius telefonu, kuriuo prašoma pranešti apie piratavimą, tiesiog niekas neatsakė.
Nepavyko prisiskambinti ir į tarptautinės su programinės įrangos piratavimu kovojančios organizacijos „Business software alliance“ (BSA) karštąją liniją. BSA komentarą pavyko gauti tik per viešųjų ryšių agentūrą.
Pasak asociacijai atstovaujančios advokatų profesinės bendrijos „Pranckevičius ir partneriai“ advokatės Editos Ivanauskienės, internete neteisėtos programinės įrangos kopijos platinamos labai plačiai – svetainėse jų siūloma pigiai įsigyti per dalijimosi duomenimis tinklus (P2P), interneto aukcionuose ir kt.
„Šiuose tinkluose organizacija BSA per mėnesį vidutiniškai suranda daugiau kaip 200 tūkst. neteisėtos programinės įrangos bylų. Per pirmą 2007 m. pusmetį organizacijos BSA pastangomis vien tik interneto aukcionuose nebuvo parduota per 36 tūkst. nelegalios programinės įrangos produktų, kurių vertė viršijo 8 mln. JAV dolerių (apie 20 mln. litų)“, – sakė advokatė.
Ji sutiko, kad neteisėtos programinės įrangos platinimas internetu yra gerokai intensyvesnis negu kompaktinių diskų prekyba. Tačiau advokatė pabrėžė, kad BSA nėra žinomi jokie tyrimai, kuriais nustatytas piratavimo internete ir prekybos CD santykis. „Pasaulyje nuolat auga interneto vartotojų skaičius ir net 60 proc. interneto srauto sudaro kūrinių kopijų platinimas remiantis P2P technologijomis“, – statistinius duomenis vardijo E.Ivanauskienė.

Lietuviai pirmauja

Piratavimo mastas Lietuvoje išlieka didžiausias Baltijos valstybėse. Nors šalyje sukurta intelektinės nuosavybės apsaugos teisinė bazė ir taikomos ES direktyvos, su šiuo reiškiniu kovojančios institucijos atrodo bejėgės.
Kiekvienais metais Lietuvoje iš rinkos išimami šimtai tūkstančių neteisėtų muzikos įrašų, filmų, kompiuterinių žaidimų ir kitų intelektinės nuosavybės kūrinių, atliekama dešimtys ikiteisminių tyrimų, o piratai traukiami administracinėn atsakomybėn (2007-aisiais – apie 100). Tačiau už tai atsakingos institucijos kovą akivaizdžiai pralaimi, nes piratavimo šalyje nemažėja.