Kauno technologijos universiteto (KTU) Ekonomikos ir verslo fakulteto (EVF) docentas praktikas Evaldas Stankevičius siūlo didinti asmeninį našumą, turėti kelis pajamų šaltinius ir pradėti nuo paprastų dalykų: peržiūrėti, kiek išleidžiate būtiniausiems kasdieniams pirkiniams ir paslaugoms.
Nepasitvirtinę lūkesčiai
Galutiniai 2025 m. metiniai duomenys dar nepaskelbti, bet, remiantis Lietuvos banko (LB) 2025 m. gruodžio makroekonominėmis prognozėmis, galima susidaryti gana patikimą metų paveikslą: bendrojo vidaus produkto (BVP) augimas 2025 m. turėjo siekti apie 2,5 proc. (2024 m. pabaigoje prognozuota 3,1 proc.), darbo užmokestis augo apie 8,4 proc. (prognozuota 8,7 proc.), o nedarbo lygis siekė 7,0 proc. (iš esmės atitinka 2024 m. gruodžio prognozę). Galima daryti išvadą, kad išankstinės 2025 m. prognozės buvo gana tikslios.
Tačiau vidutinė metinė infliacija pagal suderintą vartotojų kainų indeksą (SVKI) 2025 m. siekė apie 3,5 proc., t. y. apie 1,2 proc. daugiau, nei buvo prognozuota 2024 m. gruodį. Privatus vartojimas augo tik apie 2,0 proc. – gerokai mažiau nei 2024 m. gruodį numatytas 3,7 proc. scenarijus. Be to, LB 2025 m. prognozę dėl privataus vartojimo vėliau sumažino: rugsėjį buvo vertinta 2,2 proc., o gruodį – 2,0 proc. Pasak E. Stankevičiaus, tai rodo, kad infliacija buvo akivaizdžiai nuvertinta, o vartojimas – pervertintas, gyventojai elgėsi santūriau, nei tikėtasi.
„2025 m. prognozių egzaminas parodė aiškų dėsningumą: ekonomikos augimo kryptį dauguma institucijų ir bankų nuspėjo gana neblogai, tačiau kainų dinamika ir namų ūkių elgsena buvo įvertinta pernelyg optimistiškai. Būtent infliacija ir vartojimo reakcija lemia, kaip gyventojai realiai jaučia gerą ar blogą ekonomikos būklę, net jei BVP pagal statistiką auga“, – aiškina ekonomistas.
Anot jo, didžiausias nepasitvirtinęs lūkestis buvo greitas ir stabilus infliacijos nusileidimas į vadinamąją komforto zoną. „2025 m. spalį metinė infliacija pagal VKI siekė 4,1 proc., o pagal SVKI – 3,7 proc. SVKI infliaciją daugiausia kėlė maisto ir gėrimų bei paslaugų brangimas: maistas ir nealkoholiniai gėrimai pabrango 5,2 proc., alkoholiniai gėrimai ir tabakas – 8,2 proc., viešbučių, kavinių ir restoranų paslaugos – 9,0 proc., sveikatos priežiūra – 4,8 proc. Čia matomas ir akcizų bei kitų netiesioginių mokesčių poveikis. Tai rodo, kad 2024 m. pabaigoje vyravęs naratyvas apie grįžimą prie maždaug 2 proc. infliacijos buvo pernelyg supaprastintas: infliacija pasirodė „lipni“, ypač paslaugų ir akcizams jautriuose segmentuose“, – dėsto E. Stankevičius.
„Ekonomikos augimo pusėje vaizdas buvo ramesnis, bet ir čia realybė labiau priminė nuosaikų stabilumą nei greitą sprintą, – tęsia jis. – 2025 m. ekonomika augo, tačiau nevienodai: dalį sektorių labiau traukė statyba ir viešosios paslaugos, o kitose šakose, pavyzdžiui, pramonėje, dinamika buvo silpnesnė. Todėl prognozės, kurios 2025 m. piešė aiškiai paspartėjantį augimą, realybėje susidūrė su lėtesnio ciklo, eksporto trapumo ir vidaus paklausos atsargumo kombinacija. Bendras vaizdas toks: augame, bet lėtai ir netolygiai, – eksporto dinamika trapi, o namų ūkiai ir verslas vartoja atsargiau.“
Svarbiausias lūžis
Darbo rinka pateikė dvigubą signalą. Viena vertus, atlyginimų dinamika išliko stipri, kita vertus, nedarbo rodikliai liko palyginti aukšti. „Vadinasi, vienu metu egzistuoja ir gana spartus vidutinių pajamų augimas, ir neišspręstos struktūrinės problemos – kvalifikacijų neatitikimai, regioniniai skirtumai, jaunimo nedarbas. Tokie dalykai dažnai ištirpsta vidurkiuose, todėl daliai namų ūkių nesaugumo jausmas gali išlikti net tada, kai vidutinis atlyginimas kyla“, – sako ekonomistas.
„Svarbiausias elgsenos lūžis 2025 m. buvo tai, kad vartojimas neatsigavo taip greitai, kaip būtų galima tikėtis vien remiantis paprasta logika: algos kilo, infliacija lėtėjo, tad pirkimų turėjo daugėti. Tačiau gyventojai elgėsi atsargiau – dalį papildomų pajamų rinkosi skirti ne vartojimui, o finansiniam saugumui. Tai matyti ir iš finansinių atsargų: LB duomenimis, 2025 m. spalį namų ūkių indėliai per mėnesį padidėjo 420,2 mln. eurų (t. y. 1,6 proc.). Kadangi LB namų ūkių apklausos skirtos taupymo ir skolinimosi įpročiams vertinti, jos yra tinkamas pagrindas taupymo elgsenai aptarti“, – išskiria jis.
Bendras vaizdas toks: augame, bet lėtai ir netolygiai, – eksporto dinamika trapi, o namų ūkiai ir verslas vartoja atsargiau.
Šių faktų fone ryškėja ir prognozuotojų, ypač komercinių bankų ekonomistų, komunikacinė problema: viešose santraukose dažnai pabrėžiami tie rodikliai, kurie prognozuojami lengviau ir atrodo palankiai, pavyzdžiui, BVP, vidutinių algų augimas. Didžiausios paklaidos sritys, kaip infliacija ir vartojimo reakcija, aptariamos trumpiau arba abstrakčiau. „2025 m. patirtis rodo, kad puikavimasis vien BVP prognozių tikslumu nėra pakankamas, jei tuo pat metu reikšmingai nuvertinamas kainų spaudimas ir pervertinamas vartojimo atsigavimas, – būtent šie veiksniai labiausiai nulemia gyventojų realią perkamąją galią ir politinę įtampą“, – tikina E. Stankevičius.
Nerimo židinys
Maisto kainos ir jų įperkamumas Lietuvoje kelia reikšmingų socialinių ir ekonominių iššūkių. Nors nominalios maisto kainos Lietuvoje neretai artimos Vokietijos lygiui, įperkamumas išlieka prastesnis, nes maistui Lietuvoje tenka apie 19–20 proc. namų ūkių vartojimo išlaidų, o Vokietijoje – apie 11–12 proc. Tai turi regresyvų poveikį: didžiausią naštą patiria mažas ir vidutines pajamas gaunantys namų ūkiai, teigia E. Stankevičius.
„ES šalys taiko skirtingas priemones šiai rizikai valdyti: Prancūzijoje „EGalim“ didina kainodaros skaidrumą ir stiprina tiekėjų derybinę poziciją; Ispanijoje buvo taikytas 0 proc. pridėtinės vertės mokestis (PVM) būtiniausiems produktams ir skatintas bazinis krepšelis; Italijoje naudotos koordinuotos laikinos iniciatyvos ir veikia oficialūs kainų stebėsenos įrankiai. Tai rodo, kad klausimas Lietuvai yra ne vien apie kainų lygį, bet ir apie institucines priemones, kurios didina skaidrumą ir mažina įperkamumo riziką“, – aiškina ekonomistas.
„Lietuvos prioritetai galėtų būti bazinio maisto krepšelio kaip viešai stebimo įperkamumo rodiklio įtvirtinimas; tikslinės ir aiškiai su kainos perdavimu vartotojui susietos PVM lengvatos būtiniausiems produktams; nuosekli kainų ir maržų stebėsena visoje tiekimo grandinėje; konkurencijos stiprinimas ir socialinių išmokų – ypač pensijų ir minimalios mėnesinės algos gavėjams – indeksavimas pagal maisto kainų dinamiką. Šių krypčių koordinavimas ir pasiūlymų suformulavimas turėtų būti laikomas ir esamos Maisto tarybos atsakomybės lauku – kaip platformos, kuri sujungia duomenų stebėseną, rinkos analizę ir politikos rekomendacijas“, – tęsia jis.
Be to, vartotojams brangsta ne tik maistas, bet ir kasdienės paslaugos nuo kirpyklų iki automobilių remonto, nes atlyginimai nuosekliai kyla, o kartu didėja ir paslaugų teikėjų sąnaudos. „Rezultatas paprastas: gyventojai daugiau uždirba, bet ir daugiau išleidžia, – sako ekonomistas. – Problema, kad tuo pat metu silpnėja pramonės rezultatai. Tai susiję su tuo, kad atlyginimai kyla sparčiau nei darbo našumas. Kai kurie sektoriai dar gali mokėti didesnius atlyginimus, tačiau ne visi turi tokių galimybių. Ilgainiui susidaro situacija, kai tampame vis brangesni, bet ne proporcingai turtingesni: pajamos auga, tačiau jas „suvalgo“ didesnės išlaidos, o santaupos reikšmingai nedidėja. Tai rodo, kad, be našumo augimo, vien atlyginimų kilimas neužtikrina tvarios gerovės.“
Pramonės ir verslo atstovai jau seniai atkreipia dėmesį į darbo našumo problemas, o pastaraisiais metais greta jų vis dažniau minima ir investicijų kritimo rizika. E. Stankevičius pabrėžia, kad lėtėjant kapitalo investicijų srautams tvariausia išeitis yra inovacijomis ir technologijomis kelti našumą, nes vien amatų plėtra produktyvumo šuolio neužtikrins. Jo teigimu, Lietuva jau turi sėkmės pavyzdžių, rodančių aukštos pridėtinės vertės kryptį. „Vinted Group“, „Teltonika“, „Nord Security“, „Oxylabs“, „Hostinger“, „Surfshark“, „Tesonet“ – verslai, kurių augimas ir eksportas atspindi ekonomikos modernėjimą.
Ekonomistas akcentuoja, kad nors demografinės diskusijos apie žemą gimstamumą ir pensijų ateitį yra svarbios, lemiamas veiksnys bus ne vien žmonių skaičius, o tai, kokios vertės darbus žmonės dirbs ir kokį našumą sukurs. Būtent tai nulems valstybės pajėgumą finansuoti viešąsias paslaugas ir pensijas.
„Vertinant, kas per 5–10 metų realiausiai galėtų tapti didžiausiu aukštos pridėtinės vertės varikliu Lietuvoje, labiausiai tikėtinos kryptys yra skaitmeninės paslaugos su stipriomis kibernetinio saugumo ir fintech šakomis, nes Lietuva jau sistemingai įsitvirtina tarptautinėje rinkoje, o kibernetinis saugumas natūraliai papildo fintech ir įmonių IT ekosistemą, – atkreipia dėmesį jis. – Taip pat gyvybės mokslai – biotechnologijos, medicinos technologijos ir personalizuota medicina; pažangi inžinerija ir pramonės technologijos.“
Naujųjų rezoliucijos
Nauji metai – naujas šansas pradėti nuo savęs ir didinti asmeninį našumą. E. Stankevičiaus teigimu, asmeninis našumas nereiškia dirbti daugiau – tai reiškia dirbti protingiau, kad pajamos būtų stabilesnės, o išlaidos – pagrįstos.
„Kai žmogus gyvena pagal savo pajamas, investuoja į įgūdžius ir technologijas bei dalį uždirbtų pinigų atideda ateičiai, jis tampa finansiškai atsparesnis ir produktyvesnis. Svarbiausia – išleisti mažiau nereikalingiems dalykams, turėti kuo stabilesnes pajamas“, – pabrėžia jis.
Pradėti skaičiuoti savo finansus verta nuo paprasčiausiai valdomų dalykų: peržiūrėti būtinas išlaidas, stiprinti pajamų stabilumą ir ieškoti būdų didinti asmeninį našumą. „Svarbu gyventi pagal turimas pajamas ir neleisti, kad aplinkos spaudimas kurtų nepagrįstų lūkesčių. Vertėtų rinktis sprendimus, kurie kasdienybėje finansiškai neužspaudžia – kad būstas, automobilis ar kiti įsipareigojimai neimtų kelti nuolatinės įtampos. Paprastas orientyras gali būti 50 / 30 / 20 taisyklė: apie 50 proc. pajamų skirti būtinosioms išlaidoms, 30 proc. – norams, o 20 proc. – taupymui ar skoloms mažinti. Tai padeda išlaikyti finansinį balansą“, – dėsto ekonomistas.
Visų rodiklių kontekste jis pastebi, kad lietuvių asmeninių finansų valdymas po truputį gerėja: „Nors pagal finansinio raštingumo testų rezultatus Lietuva nėra tarp lyderių – kartais gal sudėtingiau suprasti, pavyzdžiui, sudėtinių palūkanų veikimą, vis dėlto taupyti mes tikrai mokame. Kita vertus, gaila, kad santaupas ne visada paverčiame didesne pridėtine verte: galėtume dažniau rinktis ir investicinius sprendimus: akcijas, obligacijas, investicinį auksą.“
„LB duomenimis, reikšminga gyventojų santaupų dalis laikoma einamosiose sąskaitose – apie 19 mlrd. eurų, o bendras indėlių portfelis siekia maždaug 27 mlrd. eurų. Taupome juodai dienai, tik neaišku, kada ji ateis. Mano manymu, verta turėti maždaug trijų mėnesių finansinę pagalvę, o likusią dalį – pagal rizikos toleranciją ir tikslus – įdarbinti“, – sako ekonomistas.
„Be to, manau, kad ateina laikas, kai galime turėti ne vieną pajamų šaltinį ir nebūtinai jie turi būti susiję su darbo santykiais, o jei dar gauni pajamų iš kapitalo prieaugio ar investicijų – toks biudžetas iš kelių atskirų įplaukų padeda sukurti didesnį finansinį stabilumą“, – pabrėžia E. Stankevičius.
2025 m. vartojimas neatsigavo taip greitai, kaip būtų galima tikėtis vien iš paprastos logikos: algos kilo, infliacija lėtėjo, tad pirkimų turėjo daugėti. Tačiau gyventojai elgėsi santūriai.
Baigiantis metams ir sutinkant naujus, smagu išsikelti naujų tikslų, tačiau naujametės rezoliucijos retai virsta kūnu – sausį pradėjęs lankytis sporto klube dažnas ilgai neužsibūna, o perskaityti knygų tiek, kiek užsibrėžėme, taip pat ne visada pavyksta. Ekonomistas sako, kad taip nutinka todėl, kad dažnai pervertiname valią ir nuvertiname sistemą.
„Sausį motyvacija būna aukščiausia, tačiau būtent tada daug žmonių susikuria planus, kurie reikalauja heroizmo, o ne rutinos. Ne veltui sporto klubuose dažnai minima, kad sausis yra piko mėnuo pagal naujas registracijas. Mitas, kad įprotis susiformuoja per 21 dieną – University College London mokslininkės Phillip Lally ir bendraautorių 2009 m. tyrimas rodo, kad suformuoti naują įprotį vidutiniškai trunka apie 66 dienas, o kai kuriais atvejais – nuo 18 iki 254 dienų. Kitaip tariant, dauguma tikslų žlunga ne todėl, kad tikslas blogas, o todėl, kad žmogus pasiduoda per anksti – dar nepasiekęs fazės, kai veiksmas tampa įprastas“, – dėsto E. Stankevičius.
„Ekonomiškai ir psichologiškai protingiausias tikslas 2026 m. – ne daryti daugiau, o paversti gerą pasirinkimą lengviausiu, – pabrėžia jis. – Remkitės asmens finansų valdymo ABC: kiekvieną algos gavimo dieną dalį pajamų automatiškai perveskite į atskiras sąskaitas – ekonomistai dažniausiai rekomenduoja atidėti apie 15–25 proc. pajamų, nes tai praktiškas intervalas, leidžiantis kaupti ateičiai neperkraunant kasdienio biudžeto. Vienoje sąskaitoje kaupkite finansinei pagalvei, antroje – tikslams, trečioje – investicijoms, o likusią dalį palikite laisvam vartojimui.“
„Kartą per savaitę verta skirti 30 minučių trumpai savaitinei finansų peržiūrai – vadinamajam finansų sekmadieniui. Elgsenos ekonomikos logika rodo, kad labiau veikia ne dideli planai, o maži, reguliarūs ritualai: jie padeda mažinti sprendimų atidėliojimą ir išlaikyti kontrolę. Per šią peržiūrą pakanka pasitikrinti sąskaitų likučius, nusistatyti savaitės laisvų išlaidų limitą ir priimti vieną konkretų sprendimą, pavyzdžiui, atšaukti nereikalingą prenumeratą ar sumažinti valgymo mieste skaičių“, – rekomenduoja ekonomistas.
Ko tikėtis 2026 m.?
2026 m. prognozės rodo tvirtesnį sutarimą dėl ekonomikos augimo nei dėl infliacijos, sako E. Stankevičius: „Trumpai: Lietuva auga, bet klausimas, ar augame protingai. Gerovė be našumo yra kaip atlyginimo pakėlimas be produktyvumo – kažkas kada nors už tai vis tiek sumokės.“
„Trading Economics“ modeliai signalizuoja scenarijų, kuriame 2026 m. BVP augimas artėja prie 3,3 proc., infliacija – prie 1,8 proc., tačiau nedarbas išlieka aukštas – apie 8,9 proc. Toks derinys Lietuvos kontekste kelia metodologinių abejonių.
„Šis kontrastas leidžia daryti svarbią išvadą: globalūs ekonometrijos modeliai gali būti naudingi kaip tarptautinio fono indikatorius, tačiau nacionalinės kainų ir darbo rinkos ypatybės reikalauja prognozes aiškinti per prielaidų prizmę: mokesčius, maisto ir paslaugų kainas, pramonės ciklą“, – pabrėžia E. Stankevičius.
Anot jo, 2025 m. pamoka aiški: į augimo kryptį pataikyti lengviau nei į infliacijos struktūrą ir namų ūkių elgseną: „Būtent kainų sudėtis ir atsargumo-taupymo kanalas 2026 m. lems, ar statistinė pažanga virs plačiai juntama gerove.“
„Lietuva – tarsi ant aukso amžiaus slenksčio, bet tai kelia naują riziką. Eurostato išankstiniais įverčiais, 2024 m. Lietuvos BVP vienam gyventojui pagal perkamosios galios standartą siekė apie 87 proc. ES vidurkio. Kuo labiau pasivejame ES gyvenimo lygį, tuo didesnė rizika manyti, kad gerovė augs savaime, nors iš tikrųjų vis daugiau lems našumas, investicijos ir inovacijos, o ne vien inercija“, – atkreipia dėmesį ekonomistas.
Būtent čia išryškėja per didelio pasikliovimo rizika: kai komfortas tampa norma, visuomenėje gali įsitvirtinti požiūris, kad gerovė ir toliau augs automatiškai, o našumo didinimas bus nustumtas į antrą planą, nerimauja E. Stankevičius.
Pasak ekonomisto, 2025 m. keli rodikliai rodo, kad ši rizika nėra vien teorinė. Investicijų srityje matomas aiškus neigiamas signalas: 2025 m. pirmą pusmetį agentūra „Investuok Lietuvoje“ susitarė dėl 15 mln. eurų naujų tiesioginių užsienio investicijų – tai šešiolika kartų mažiau nei 2024 m. pirmą pusmetį (239 mln. eurų). Mažėjo ir aktyvumas: trylika projektų (2024 m. – 22) ir apie 660 planuojamų darbo vietų (2024 m. – apie 1,2 tūkst.).
Produktyvumo ir konkurencingumo požiūriu vienas informatyviausių streso testų yra vienetinių darbo sąnaudų (ULC) dinamika, sako E. Stankevičius. „Kai darbo užmokestis auga greičiau nei darbo našumas, blogėja sąnaudinis konkurencingumas – vienam produkcijos vienetui tenkančios darbo sąnaudos didėja. Europos Komisijos vertinimu, Lietuvoje dėl neigiamų našumo pokyčių 2022–2023 m. ir tuo pat metu fiksuoto dviženklio darbo užmokesčio augimo ULC padidėjo apie 15 proc. 2022 m. ir apie 12 proc. – 2023 m. Tai padeda paaiškinti, kodėl „norėtume daugiau“ ne visada virsta „galime daugiau“: kai darbo sąnaudos vienam produkcijos vienetui auga dviženkliu tempu, ilgainiui prisitaikymas tampa neišvengiamas – per aukštesnes kainas, mažesnį pelningumą ir atsargesnius investicinius sprendimus“, – aiškina jis.
2026 m. poveikis namų ūkiams, tikėtina, bus nevienodas. Mažesnių pajamų grupėms kryptis dažniau palanki dėl pajamų grindų: nuo 2026 m. minimali mėnesio alga didėja iki 1 153 eurų (nuo 1 038 eurų), t. y. 11,1 proc. Tai reali pagalvė mažesnėms pajamoms, tik E. Stankevičius turi vieną pastabą: jei brangsta maistas ir paslaugos, ta pagalvė labai greitai suplonėja.
„Vidutinių pajamų namų ūkiams rezultatas dažniausiai bus mišrus: jei nominalių pajamų augimas po mokesčių aplenks kainų augimą, gerovė bus labiau juntama; jei infliacija užsilaikys aukščiau arba mokesčių pakeitimai konkrečiai jų pajamų struktūrai bus nepalankūs, vartojimas išliks atsargus. Aukštesnių ir mišrių pajamų grupėms (premijos, individuali veikla, kapitalo pajamos) poveikis po mokesčių dažniau bus neapibrėžtas arba neigiamas, net jei makrofonas gerėja“, – prognozuoja ekonomistas.
Lietuvos banko 2025 m. gruodžio prognozių scenarijuje nurodoma, kad prekybos politikos neapibrėžtumas ir jau įvesti muitai 2025–2028 m. Lietuvos realiojo BVP augimą iš viso galėtų sumažinti apie 0,4 proc. punkto, o pagrindinis neigiamas poveikis būtų perduodamas per didžiųjų ES ekonomikų lėtesnę raidą, o ne per tiesioginį Lietuvos eksportą į JAV, kuris sudaro tik apie 5 proc. viso eksporto, pažymi E. Stankevičius.
Naujausi komentarai