Myli, bet kerta

Lietuviai myli mišką, bet ir kerta, – tokias išvadas galima padaryti pažvelgus į visuomenės apklausas, sako su jomis susipažinusi Aplinkosaugos koalicijos vadovė Lina Paškevičiūtė. Šiandien Lietuvos miškuose gamtos poreikiams paliekama 12,4 proc. miškų, rekreacijai – 2,5 proc., o medienai – 85,1 proc.

„Tai pagrindinė paskirtis, į ką orientuojama visa šalies miškininkystė. Tokia situacija susidarė daugmaž nuo pat nepriklausomybės atgavimo, nors reikėtų pabrėžti, kad iš pradžių medžių kirtimas Lietuvos miškuose buvo mažesnis. Miškininkystė ūkiniuose miškuose buvo žymiai mažiau agresyvi, ypač privačiuose miškuose. Valstybiniuose miškuose visada buvo gana intensyvi miškininkystė“, – pasakoja L. Paškevičiūtė.

Konfliktas prasidėjo 2010 m., kai dėl įvairių priežasčių komplekso ir privačiuose miškuose išaugo medienos gavyba. „Tiesiog pajutome daug didesnį ūkinių prioritetų miškų eksploatavimą. Net ir saugomose teritorijose apie 60 proc. miškų yra ūkinio prioriteto. Tai neatitinka aktualijų, kad mums reikia valdyti biologinės įvairovės krizę, kad visuomenė turi visai kitus lūkesčius priemiesčiuose ir galbūt saugomose teritorijose. Suintensyvėjęs kirtimas iš tikrųjų šias žaizdas tiesiog atvėrė ir jos tapo matomesnės“, – sako Aplinkosaugos koalicijos vadovė.

Medienos verslas Lietuvoje pelningas, ši pramonė gerai išvystyta. Nemažai gamyklų aptarnauja tokius pasaulinio lygio baldų gamintojus kaip „Ikea“. „Trečdalis ketvirtadalis medienos išvežama rąstais, o tai  blogai, bet nemažai medienos yra gaminama Lietuvoje pastatytose gamyklose, kurių prekės ženklas yra užsienietiškas“, – dėsto L. Paškevičiūtė.

Anot jos, gamyklų pristeigta, bet nėra skaičiavimų, – potencialiai galėtų būti, kad Lietuvos miškai jau nebepajėgūs aptarnauti medienos norinčių įmonių. „Šalis šaliai nelygi, bet, pavyzdžiui, Estija, nors plotu mažesnė  už Lietuvą, bet miškų plotas panašus. Kerta panašiai, bet prieš kelerius metus įvedė griežtesnę apsaugą didesnėje dalyje miškų. Buvo atliktas tyrimas, parodęs, kad potencialiai jau vyksta miškų pereikvojimas“, – sako L. Paškevičiūtė.

Toliaregiškumas: Pietų Korėja skaičiuoja, kad ji milijonus ir sutaupo, ir uždirba, panaudodama mišką žmonių sveikatai, pabrėžia M. Peldavičiūtė. / M. Peldavičiūtės asmeninio archyvo nuotr.

Nuo grybų iki turizmo

Aplinkosaugos koalicija siekia, kad po 20 metų bent 30 proc. miškų būtų saugoma gamtai, 20 proc. – skirta bendruomenių, kultūriniams ar ne medienos poreikiams. „Dar kartą pasižiūrėjau ES miškų strategiją iki 2030 m. ir ten, aišku, nurodyta tvarumas, biologinė įvairovė ir panašūs dalykai, bet kaip labai svarbi veikla išskiriamas su mediena nesusijusios miškų bioekonomikos, įskaitant ekologinį turizmą, skatinimas. Dabar, tiesą pasakius, Lietuvoje irgi vyksta diskusijos dėl naujos bioekonomikos strategijos, aš jose dalyvavau. Jų metu buvo sistemingai ignoruojama su mediena nesusijusių veiklų bioekonomika“, – pabrėžia L. Paškevičiūtė.

Kas yra nemedieninė ekonomika? „Visų pirma tai ne medienos ištekliai: grybai, uogos, vaistažolės, aromatiniai augalai, pavyzdžiui, iš įvairių pušų dalių ar spyglių gali būti gaminami pušų spyglių aromatai. Tai labai dažnai neįskaičiuojama į šalies bendrąjį vidaus produktą (BVP), nors ES vertina, kad tai sudaro apie 20 proc. komercinės miško vertės. Grybai nugula į mūsų mamų ir močiučių stiklainiukus ir tai nebeatsispindi BVP. Tačiau puikiai žinome, kad ir grybavimas, grybų supirkimas Lietuvoje yra visiškai normali komercinė veikla; yra įmonių, kurios tuo verčiasi. Galima ir konservų gaminimą pridėti“, – vardija L. Paškevičiūtė.

Kita nemedieninės miško ekonomikos kryptis – su gamta susijęs turizmas. „Tai veikla, kuri, tiesą pasakius, gana nauja. Grybus, uogas mūsų protėviai rinko, turbūt galima sakyti, kad tai lietuvių paveldas, o turizmas – nauja, plėtotina, todėl reikia, kad būtų tinkamų paskatų“, – sako Aplinkosaugos koalicijos vadovė.

„Gamtinis turizmas apima įvairias veiklas, pavyzdžiui, paukščių stebėjimus. JAV nacionaliniai parkai ir aplinkinės bendruomenės gana nemažai uždirba iš tokių gamtos stebėjimo veiklų. Pati važiavau į Belovežo girią. Ten yra gamtos gidų sąrašas – gali pasirinkti gidą ir išeiti su juo pasivaikščioti po Belovežo girią“, – tęsia ji.

Nereikėtų pamiršti ir sveikatinimo. „Tai Lietuvoje atsidarantis miško maudynių sektorius. Jau rengiami profesionalūs miško terapijos specialistai. Reikėtų pabrėžti, kad šioje veikloje reikia kuo senesnių miškų, nes yra tyrimų, rodančių, kad žmonės didesnį efektą pajunta būtent sename miške“, – pasakoja L. Paškevičiūtė.

„Štai seniai egzistuojantis sanatorijų verslas – iškirskime aplink Druskininkus esančius miškus ir pažiūrėkime, kuo virs sanatorijos. Net tradicinės mūsų sveikatinimo paslaugos susijusios su šalia esančiais miškais ir jų kokybe“, – primena ji.

„Mūsų vizija sutampa su „Lietuva 2050“ vizija. Joje kalbama apie sidabrinę ekonomiką, kuri orientuota į senstančią visuomenę, pagyvenusius žmones. Yra vizija, kad prie miškų ateityje galėtų kurtis miesteliai, nes kam pensinio amžiaus žmogui gyventi didmiestyje, kur  skuba, užterštumas? Galėtų ir dabartinių miestelių pagrindu kurtis bendruomenės, norinčios būti šalia esančių miškų“, – į ateitį žvelgia L. Paškevičiūtė.

Kodėl valstybei naudinga investuoti į žmogaus ryšį su gamta? Tai prisideda prie inovacijų gimimo, produktyvumo, sveikatos užtikrinimo.

Tačiau pirmiausia, jos įsitikinimu, reikėtų imtis nemedieninių miško veiklų inventorizacijos: „Manęs politikai klausia, kokį BVP kuria šitos veiklos, – aš nežinau, mes tai taip ignoruojame, nes net neinventorizuojame, ką turime. Yra ir turistinių veiklų, ir aromaterapijos priemones kuriančių įmonių, bet sakome, kad tai taip nereikšminga, kad net nepasižiūrime.“

Pavyzdinis požiūris

Nemedieninės miško veiklos greičiausiai netaps medienos gavybos pakaitalu, bet tai reikalinga atsvara. Darboholikų valstybėse, pavyzdžiui, Pietų Korėjoje, Japonijoje, išvystyta ištisa miško terapijos industrija, į tai investuoja ne tik verslas, bet ir šių šalių vyriausybės.

Miško terapija, arba miško maudynėmis, asociacijos „Gyvo Žalio“ vadovė Monika Peldavičiūtė pradėjo domėtis 2017–2018 m., kai į Lietuvą pasikvietė miško terapijos pradininką, miško medicinos mokslininką iš Japonijos daktarą Quing Li. „Japonijoje miško terapija pradėta taikyti nuo 1989 m. Jie turi miško terapijos, sveikatinimo programų, būtent jų miškininkystės ministerija sukūrė tas programas ir netgi įsteigė nacionalinius miško terapijos centrus, gydomuosius miškus. Japonijoje yra netgi atskirų universitetų, kuriuose studijuojama miško medicina“, – pasakoja M. Peldavičiūtė.

Kartu su bendraminčiais ji rengė protestus dėl miškų kirtimų, ieškojo būdų, kaip politikams ir visuomenei parodyti kitokią miško vertę. M. Peldavičiūtė organizavo tarptautinį miško festivalį, pakvietė žmonių, kurie ir iš mokslo, ir iš valstybės sprendimų priėmimo pusės galėtų papasakoti apie didesnę miško terapijos naudą. „Žmonės pradėjo labai domėtis, prašyti vesti miško maudynes“, – sako ji.

„Pietų Korėja skaičiuoja, kad jų šalis milijonus ir sutaupo, ir uždirba panaudodama mišką žmonių sveikatai. Jie turi nacionalinę miškų politiką pavadinimu „Miškai, nešantys laimę žmonėms“. Jie yra įkūrę miškų gerovės centrus, priėmę miškų gerovės įstatymą, kuris nurodo, kaip miškas turi būti panaudotas ne tik medienai. Jie irgi vysto medienos verslus ir tai svarbu, bet lygiagrečiai vysto ir kitas programas, būtent socialinio ir ekologinio miško panaudojimo“, – akcentuoja M. Peldavičiūtė.

Pietų Korėjoje taip pat funkcionuoja programa „Nuo lopšio iki karsto: gyvenimas su mišku“. Kaip pasakoja M. Peldavičiūtė, tai sveikatinimo programos darželinukams, nėščiosioms, atskiros programos jaunimui, senjorams. „Planuojame surinkti grupę žmonių ir iš Lietuvos institucijų, kad susipažintume, kaip atrodo korėjiečių nacionaliniai miško terapijos centrai, nes tai būtent valstybinės programos“, – aiškina ji.

Požiūris: pasak L. Paškevičiūtės, Lietuvoje vyksta diskusijos dėl naujos bioekonomikos strategijos, tačiau jų metu esą sistemingai ignoruojamos su mediena nesusijusios veiklos. / D. Pipo nuotr.

Tik privačios iniciatyvos

Lietuvoje rugpjūtį bus atidarytas pirmasis gamtos terapijos centras, bet tai privati iniciatyva. Ne vieno milijono nepagailėję investuotojai, pasak M. Peldavičiūtės, mato tai kaip ekonomikos dalį. „Kreipiasi daugiau žmonių ir verslininkų, kurie turi savo miškų, bet nenori jų iškirsti, ieško būdų, kaip kitaip juos panaudoti. Prie Zarasų architektai, verslininkai planuoja kurti gamtos terapijos centrą. Mato poreikį, kad žmonės galėtų sulėtėti, sveikatintis, nes nuo greito tempo atsiranda įvairių perdegimo ligų, kyla stresas. Šiemet pradėjome kurti programas grupėms žmonių, dirbančių stresą keliantį darbą, – policininkams, medikams. Jau vedėme užsiėmimus policininkams. Jie galvoja, kaip tai integruoti į savo veiklą dėmesiui atgauti, atsigauti po stresinių situacijų“, – pasakoja ji.

„Danija, Jungtinė Karalystė kuria nacionalines ryšio su gamta stiprinimo programas, įkurti fondai, mokslinės grupės, tyrinėjančios ryšį su gamta. Kodėl naudinga valstybei į tai investuoti ir skatinti? Tai prisideda prie inovacijų gimimo, produktyvumo ir sveikatos užtikrinimo, ypač psichikos sveikatos stiprinimo. Psichikos sveikata ir vienišumo problema, ypač tarp senjorų, Europoje yra gana didelė, – tęsia M. Peldavičiūtė. – Suomija, pavyzdžiui, skaičiuoja, kiek dėl tokių programų tikslingumo lėšų sutaupo sveikatos apsaugos sistema. Nežinau, kodėl mes to dar nedarome, bet Suomijos finansų ministerija, prieš priimdama sprendimus dėl miškų, įvertina visas nemedienines paslaugas.“

Pasak jos, Lietuvos valstybinė miškų urėdija yra iškėlusi pagrindinį tikslą: duoti tam tikrų finansinių dividendų valstybei. Tiesa, M. Peldavičiūtė jos nekaltina, nes supranta, kad tai valstybės apibrėžti tikslai. Tačiau ją liūdina, kad greta kirtimų finansinės naudos neskaičiuojama kita miškų vertė. „Tačiau tokie finansiniai vertinimai yra padaryti: neiškirstas miškas, kitos jo paslaugos mums, kaip visuomenei, duoda beveik du su puse karto daugiau naudos nei iškirsta miško mediena. Tai ir dirvožemio, sveikatingumo, kultūrinė nauda“, – tikina M. Peldavičiūtė.

Manęs politikai klausia, kokį BVP kuria šios veiklos, – aš nežinau, mes tai taip ignoruojame, nes net neinventorizuojame, ką turime.

„Neseniai buvo atlikta rinkos tyrėjo „Vilmorus“ apklausa. Apie 80 proc. respondentų įvardijo, jog jie sutiktų, kad Valstybinė miškų urėdija finansiškai galbūt duotų mažiau naudos, bet perleistų tiesioginę socialinę ir ekologinę naudą, t. y. nekirstų miškų prie priemiesčių, gyvenviečių, kur šie miškai galėtų būti naudojami sveikatingumui. Žmonės supranta naudą“, – sako ji.

„Estija, pavyzdžiui, jei neklystu, turi 10–20 kartų daugiau rekreacinių stovyklaviečių, vystomų ir plėtojamų miškų. Pas mus jų, urėdijos prižiūrimų, yra labai nedaug. Kiek žinau, urėdija apmokė keletą žmonių miško, ryšio su gamta terapijos, gal šiek tiek ir tai įsibėgės. Tačiau, pavyzdžiui, Austrija, Vokietija, Belgija, Škotija turi netgi įsteigtų specialių agentūrų prie urėdijų, kurios vysto nemedieninę ekonomiką ar visuomenės sveikatingumo tam tikras programas. Jie mato, kad tai  valstybės investicija“, – teigia M. Peldavičiūtė.

Anot jos, privatūs miškų savininkai irgi gali prisidėti prie požiūrio keitimo: nekirsti savo miško ir už CO₂ kaupimą jame gauti lėšų. Pavyzdžiui, per CO₂ kreditų programas miško savininkas, pakeitęs miško valdymo praktiką arba pasodinęs mišką, gali uždirbti apie 700 eur/ha per metus. Per 20 metų tai galėtų duoti 15 tūkst. eur/ha.

„Vieną kartą iškirtęs mišką turi laukti kone 100 metų, kad galėtum antrą kartą kirsti, o šiuo atveju – gauni nuolatinių pajamų“, – atkreipia dėmesį M. Peldavičiūtė.

Ekosisteminių paslaugų vertinimas

2019–2020 m. pirmą kartą Lietuvoje atlikta išsami studija, leidusi įvertinti gamtos teikiamą naudą ir finansiškai, – esamos „Natura 2000“ teritorijos mūsų šalyje kasmet sukuria per 105 mln. eurų grynosios naudos, skaičiuoja Aplinkos ministerija.

Pasak studijos, vien „Natura 2000“ tinklui priklausančiuose miškuose užaugančių grybų ir uogų vertė rinkoje sudaro daugiau nei 7,6 mln. eurų per metus, o saugomų teritorijų lankytojų vartojamoji vertė viršija 30 mln. eurų. Šiose teritorijose vykdomi verslai kasmet sukuria produktų ir paslaugų daugiau kaip už 6 mln. eurų.

Tačiau didžiausią naudą teikia netiesioginė gamtinių teritorijų vertė – geriamojo vandens ištekliai, apsauga nuo potvynių, žalingo klimato kaitos poveikio mažinimas, gamtos vertybių išsaugojimas ateities kartoms. Bendra „Natura 2000“ tinklo socioekonominė nauda kasmet siekia 193,7 mln. eurų, o tiesioginės metinės tinklo palaikymo sąnaudos – 10,1 mln. eurų.

Studijos metu taip pat nustatyta, kad žemės ir miško naudmenų savininkų dėl „Natura 2000“ teritorijose galiojančių apribojimų prarastos pajamos per metus siekia 78,5 mln. eurų. Visa tai įvertinus, „Natura 2000“ tinklo socioekonominė nauda yra 2,2 karto didesnė nei sąnaudos.