Nuostoliai – milijardiniai
Melioracijos sistema Lietuvoje buvo įrengta praėjusio amžiaus 6–7 dešimtmečiais. Matyt, nebūtų galima ir tikėtis, kad iki šiol neremontuojama ar neatnaujinta ji sėkmingai funkcionuotų. Tiesa, ten, kur situacija būna visiškai kritinė, įrenginiai epizodiškai paremontuojami, tačiau tai tik lašas jūroje. Paprasčiau įsivaizduoti matant skaičius: bendras melioracijos projektų užimamas plotas Lietuvoje siekia 2 725 329,82 ha, iš jų melioruotos žemės plotas sudaro 2 669 571,38 ha. Nurašytų melioruotos žemės plotų šiuo metu yra 16 447,95 ha, o blogos būklės melioruotos žemės plotas siekia 2 668 797,76 ha. Šalyje veikia 87 melioracijos siurblinės, 1 376 tiltai ir 362 tvenkiniai, kurie yra svarbi infrastruktūros dalis, užtikrinanti efektyvų žemės ūkio naudmenų nusausinimą ir priežiūrą. Tai bene naujausia Žemės ūkio duomenų centro informacija, kurios skaičiai – stulbinantys.
Apie melioracijos įrenginių nusidėvėjimo problemą kalbama jau labai seniai, nes neveikianti melioracija – tai be galo dideli nuostoliai žemės ūkiui ir mums visiems, žemdirbių užauginamos produkcijos vartotojams. „Melioracijos problemas vadinčiau lėtine liga. Ja sergama seniai, bet niekas jos negydo, – sako Lietuvos melioracijos įmonių asociacijos (LMIA) pirmininkas Andrius Marinas. – Pati Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) yra parengusi studiją apie melioracijos sistemos padėtį Lietuvoje, kurioje pažymėta: jei per ateinančius 20 metų nebus rekonstruota melioracijos sistema, vien dėl negauto derliaus valstybės nuostoliai, priklausomai nuo klimatinių sąlygų ir žemės ūkio produkcijos kainų, sieks 4–8 mlrd. eurų. Pasak LMIA pirmininko, tai suma, neįvertinus aplinkybės, kad žemės ūkio derlius kuria pridėtinę vertę logistikos, transporto, maisto perdirbimo, prekybos ir kituose sektoriuose.
Nelaiko prioritetu
Kad tai įsisenėjusi problema, sutinka ir Lietuvos žemėtvarkos ir hidrotechnikos inžinierių sąjungos (LŽHIS) viceprezidentas dr. Vilimantas Vaičiukynas. „Kai pasitaiko labai lietingi metai, melioracijos klausimas atgaivinamas, – sako specialistas, – o kai ateina sausesni – vėl apie melioraciją pamirštama.“ Vis dėlto jis įsitikinęs, kad ateityje, dažnėjant klimato kataklizmų, situacija bus labai permaininga ir lietingų metų tikrai bus, tad melioracijos problemą reikia kuo greičiau spręsti. Kodėl ji nesprendžiama? Dr. V. Vaičiukynas sako, kad valstybė nelaiko melioracijos prioritetine sritimi. Kita vertus, tokiai didelei sistemai atnaujinti būtų reikalingi labai dideli pinigai. Kalbama ne apie milijonines, o milijardines investicijas.
LŽHIS viceprezidentas sako, kad situaciją tikrai palengvintų Melioracijos fondas, kurį Lietuvoje buvo pasišauta įsteigti jau prieš kokį dešimtmetį. Tačiau Melioracijos fondo įstatymas iki šiol nepriimtas, nors nuolat prisimenamas, kai imama kalbėti apie melioracijos problemas.
Mūsų idėja, kuriai, tikimės, pritartų ir ūkininkai, steigti tuos fondus ne valstybės lygiu, o savivaldybėse.
Pasipriešino ūkininkai
Melioracijos fondo įnašus mokėtų tiek patys ūkininkai, tiek valstybė (planuota, kad valstybės įnašas būtų kiek didesnis). Tačiau tokio fondo steigimo sąlygoms pasipriešino patys ūkininkai. Pirmiausia, kai kurie iš jų savo privačiose valdose melioracijos įrenginius jau ir taip pagal galiojančius teisės aktus tvarkosi patys. Tai kainuoja didelius pinigus, nors nauda nėra šimtaprocentinė, nes melioracijos sistema – ne kokia nors pavienė sistema, ji it koks voratinklis driekiasi po visą melioracijos projektų užimamą šalies plotą. Tad, jeigu ūkininkas savo žemės sklype susitvarko melioracijos vamzdynus, o kaimynas į jų atnaujinimą neinvestuoja, sistema normaliai nefunkcionuoja. Kita vertus, sistema sujungta ir su valstybei priklausančiais įrenginiais, kurie ir yra labiausiai apleisti. Kalbama ne tik apie dirbamą valstybinę žemę, bet ir apie griovius, pakeles, pamiškes. Todėl ūkininkai ir sako: kodėl mes vieni turime prisidėti?
Dr. V. Vaičiukynas pabrėžia, kad melioracija iš tiesų svarbi ne tik žemės ūkiui, o praktiškai visiems gyventojams. „Kurgi subėga, pavyzdžiui, vanduo iš miestelių, nuo kelių, iš logistikos centrų, nuo geležinkelių? – klausia specialistas ir atsako: – Į tuos pačius drenažo griovius, į tas pačias sistemas, kuriomis naudojasi ir žemdirbiai.“ Jis sako, kad tai ir gamtosaugos klausimas, nes visame pasaulyje tomis pačiomis sistemomis naudojasi ir aplinkosauga, taigi ir dėl to melioracijos sistema turi normaliai veikti. LŽHIS viceprezidentas mato ir kitą šio medalio pusę: „Šiandien jau oficialiai kalbama, kad melioracijos grioviai puikiai pasitarnautų ir šalies gynybai, sulaikant agresoriaus karinę techniką, jeigu to prireiktų.“
Gali trūkti specialistų
Lietuvos inžinerijos kolegijoje dirbantis dr. V. Vaičiukynas pastebi, kad jeigu ir išsispręstų melioracijos atnaujinimo darbų finansavimas, neišvengiamai atsirastų dar viena problema – hidroinžinerijos specialistų trūkumas. Jų rengimo programos nutraukiamos, nes studentai šių profesijų nesirenka. „Paskutinės hidroinžinerijos universitetinės bakalauro studijos vyko gal prieš kelerius metus, – sako specialistas. – Tiek Lietuvos inžinerijos kolegija, tiek Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademija (VDU ŽŪA) rengė tokius specialistus, tačiau šiuo metu tik kolegijoje dar yra bakalauro studijos. Ji rengia specialistus, vadinamuosius statybos rangovus, kurie dirba tiesiog laukuose, tačiau kasmet vis mažėja stojančiųjų ir ateityje dėl to gali būti naujų iššūkių, nes specialistų tikrai reikės.“
Pašnekovo manymu, abiturientai, pabaigę mokyklą, dabar mieliau renkasi socialinius, humanitarinius mokslus, teisę, mediciną, inžineriją rinktis mažai kas nori, ypač hidrotechniką, nes nelabai kas ir supranta, apie ką šitas mokslas. „Mokiniai labiau žino civilinės statybos inžineriją ir ją renkasi, – sako V. Vaičiukynas. – O mums trūksta hidrotechnikos statybos studentų, kuriuos galėtume paruošti melioracijos projektams.“ Kodėl jauniems žmonėms nepatraukli ši sritis, pašnekovas bando rasti atsakymą: visuomenėje ji mažai žinoma, visi galvoja, kad tai išskirtinai žemės ūko srities reikalas. Apie kitokias statybas daug rašoma, pateikiama įspūdingų jų pavyzdžiai, o apie melioracijos statinius, jų naudą kalbama palyginti mažai. Nors turėtų būti kalbama, nes kad ir paprastą pastatą statant dažnai reikia nusausinti žemės plotą, kur jis atsiras, kad rūsyje nereikėtų, juokauja V. Vaičiukynas, auginti karosus.
Jo manymu, kalta ir dabartinė švietimo sistema, kuri jau nuo žemesnių klasių tarsi įkalina vaikus jų pasirinkimų ribose: jeigu jau pasirinkai humanitarinę kryptį, tai ir nepakeisi jos. Mokiniams reikėtų suteikti galimybę pakeisti pasirinkimą.
Reikia labai daug lėšų
2017 m. buvo labai lietingi metai, kaip ir šiemet, neįvažiavo technika į laukus, derlius skendo. Tada Vyriausybė jau labai garsiai ėmė kalbėti ne tik apie fondo steigimą, finansavimą, bet ir specialistų rengimą. Tačiau kiti metai buvo sausesni ir kalbos baigėsi, vėl visi pamiršo problemą. „Manau, kad jei yra problema, Vyriausybė ją turėtų spręsti nepriklausomai nuo to, kokie metai – šiandien sausa, rytoj vėl lietus, – sako V. Vaičiukynas. – Tačiau pas mus labai greitai visi viską užmiršta. Reikia ryžtingumo. Jeigu jau nusprendėme susitvarkyti melioracijos sistemas, jeigu nusprendėme steigti fondą, tai ir darykime, neatidėliokime.“
Visa bėda turbūt yra tai, kad kalbama apie labai didelius pinigus. Reikėtų raginti prisidėti ne tik žemdirbius, o tai jau būtų nepopuliarūs sprendimai, kurių politikai, matyt, vengia. Vis dėlto dr. V. Vaičiukynas pripažįsta, kad Žemės ūkio ministerijoje yra labai gerų specialistų, kurie supranta melioracijos problemas, teikia vilties ir naujasis ministras, kuris neabejotinai gerai išmano šią sritį. Deja, Seime dabar nėra parlamentarų, kurie išmanytų šią sritį, tad šis faktas ir gali būti stabdys sprendžiant įsisenėjusią problemą.
Poreikis išaugęs
Kad trūksta studijuojančių hidrotechnikos inžineriją, pripažįsta ir VDU ŽŪA, kuri visada buvo šių specialistų kalvė. „Tiesa, kad Lietuvoje trūksta ir ateityje dar labiau trūks melioracijos ir hidrotechnikos inžinerijos sričių specialistų, – sako doc. dr. Inga Adamonytė, ŽŪA Vandens inžinerijos katedros vedėja. – Juos rengiame antrojoje studijų pakopoje – magistrantūroje: tai Hidrotechnikos statybos inžinerija. Šiuo metu pirmame kurse studijuoja dešimt, antrame – dvylika, trečiame – trylika studentų. Kas metai studijas baigdavo apie keturiolika studentų. Bakalauro studijų programa buvo Hidrotechnikos inžinerija, paskutinė laida (septyni žmonės) išleista 2024 m.“
Pasak jos, vandens inžinerijos specialistų poreikis pasaulyje yra išaugęs dėl plataus masto vandens išteklių valdymo problemų. Didėjant visuomenės susirūpinimui aplinkosaugos klausimais, didėja aplinką tausojančių technologijų paklausa. Rengiami sudėtingi geriamojo vandens tiekimo, nuotekų valymo, apsaugos nuo potvynių, žemės ūkio laukų drėkinimo ir sausinimo bei kt. projektai, kurių kokybė priklauso nuo specialistų įgytų įgūdžių ir gebėjimų.
Pagal atliktus projektinius skaičiavimus, 2020 m. žemės ūkio specialistų poreikio ataskaitoje nurodoma, kad 2025–2028 m. hidrotechninės statybos subsektoriaus sėkmingam funkcionavimui ir veiklos plėtojimui vidutiniškai kasmet dirbančiųjų gretas turėtų papildyti 26 universitetinio bakalauro ir dešimt magistro hidrotechninės statybos inžinerijos išsilavinimą turintys specialistai. Šiuo metu tik antrosios pakopos absolventų skaičius tenkina įvertintą poreikį.
Tačiau ar negalima paskaičiuoti poreikio ir sugalvoti būdų, kaip pritraukti studentus rinktis šią specialybę? ŽŪA Inžinerijos fakulteto dekanas Rolandas Domeika sako, kad studentų skaičių studijų programose pirmojoje pakopoje lemia pačių abiturientų pasirinkimas. „Dažnai atsitinka ir taip, kad parengiami tam tikros srities specialistai, kuriems sudėtinga surasti darbą baigus studijas arba vėliau tenka persikvalifikuoti. Taip nėra nė vienoje inžinerijos krypties programoje, deja, ne visas jas renkasi studijuoti gimnazijų moksleiviai, – teigia R. Domeika. – Tariantis su darbdaviais šiais metais buvo sukurta nauja Vandens inžinerijos bakalauro studijų programa, bet priėmimo metu nebuvo surinktas rentabilus studentų skaičiaus ir šioje studijų programoje pirmojoje pakopoje kol kas studentų neturime, nors šios specifinės srities specialistų poreikis darbo rinkoje akivaizdus. Antrojoje pakopoje vyksta kitaip. Čia jau tam tikrą valstybės finansuojamų vietų skaičių tam tikrai mokslų sričiai skiria Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, o tarp atskirų studijų krypčių ir programų paskirstoma universiteto viduje, atsižvelgiant būtent į tam tikros krypties magistrų poreikį darbo rinkoje, kurį ir diktuoja socialiniai partneriai.“
Turi kitokį planą
„Nors melioracijos sistemas turime, tačiau jos labai apleistos, o pinigų joms atnaujinti skiriama nepakankamai. Apie 11–12 mln. eurų kasmet skiria valstybė, dar šiek tiek – ES, nors vien valstybiniams statiniams rekonstruoti reikia maždaug 2 mlrd. eurų, – pasakoja LMIA vadovas A. Marinas. – Sistemų nusidėvėjimas yra apie 74 proc., liko tik 26 proc. vertės to, kas buvo pastatyta. Kasmet maždaug po 1 proc. tas nusidėvėjimas auga. Yra rajonų, kur grioviai nusidėvėję 99 proc.“
Tik apie 10 proc. asociacijos įmonių darbų yra iš hidromelioracijos srities. A. Marinas juokauja, kad greitai gali ir jų nelikti, nes darbų nedaugėja, o ir specialistų vis mažiau. Kol kas šios įmonės atlieka ūkininkų užsakymus, kai, naudodamiesi ES parama, jie įsirengia sistemas savo privačiose žemėse. Tam iš ES septynerių metų laikotarpiui buvo skirta 40 mln. eurų. Šios lėšos jau seniai sunaudotos, be to, tai buvo lašas jūroje.
LMIA vadovo teigimu, Melioracijos fondo steigimo idėja nesulaukė palaikymo, tad taip ir liko kalbomis. „Mūsų asociacija palaikė Melioracijos fondo idėją, tačiau supratome, kad tai labai nepatrauklus siūlymas, – sako A. Marinas. – Mes siūlome kitokią melioracijos fondo idėją. Juolab kad yra geras pavyzdys – Kauno rajonas, kur savivaldybė pati yra įsteigusi Melioracijos fondą. Jie visus už žemės ūkio paskirties žemę surenkamus mokesčius skiria šiam fondui. Taip atsiranda milijonai, iš kurių galima atlikti daug melioracijos sistemos atnaujinimo darbų. Kai ūkininkai nori pasinaudoti ES parama, yra sąlyga, kad 35 proc. prisidės pats ūkininkas, būtent tada iš fondo jam skiriama lėšų šiai sumai padengti. Mūsų idėja, kuriai, tikimės, pritartų ir ūkininkai, yra steigti tuos fondus ne valstybės lygiu, o savivaldybėse. Vadinasi, atsirastų valstybės programa, palaikanti tokius savivaldybių fondus, ir skirtų savo indėlį, apie 50 proc. visų lėšų. Kiti pinigai čia nugultų kaip procentai iš savivaldybių žemės ūkio paskirties žemės mokesčio.“ A. Marinas sako, kad lengviau būtų žiedinėms savivaldybėms, esančioms arčiau didžiųjų miestų, o kitoms valstybė galėtų padėti didesniu savo indėlio procentu.
Pasak jo, kiekviena savivaldybė renka mokestį už žemės ūkio paskirties žemę, jis gali siekti iki 4 proc. vertės, tačiau greičiausiai nė viena savivaldybė tokio procento netaiko. Mat, kai kartą pabandė padidinti šiuos mokesčius, kilo ūkininkų protestai. Tačiau tai tikriausiai dėl to, sako A. Marinas, kad žmonės nežinojo, kam tie surinkti pinigai būtų panaudoti. Dar daugiau – jie bijojo, kad tie pinigai atiteks savivaldybių darbuotojų tryliktiems atlyginimams ar pan. Tačiau jeigu asocijuotųjų grupių atstovai susėstų ir sutartų, kad, tarkim, papildomi 2 proc., arba kokie 5 eurai nuo 1 ha, nukeliautų į Melioracijos fondą būtent nusidėvėjusiems statiniams atnaujinti, o fondą prižiūrėtų visų suinteresuotų pusių atstovai, gal tada ir tas mokestis taip baisiai neatrodytų. Jeigu būtų tik valstybės valdomas fondas, iš kurio savo dalį gautų savivaldybės, gal atsirastų tokių, kurios šias lėšas panaudotų kitoms reikmėms.
Štai su tokiu planu LMIA atstovai ketina keliauti į ŽŪM ir jį ten pateikti kaip pasiūlymą. Kokie bus rezultatai, vadovas sako neprognozuojantis, nors vilčių teikia naujasis ministras, gerai suprantantis žemės ūkio situaciją. „Jau tarėmės ir su kai kuriomis žemdirbių organizacijomis, jos sakė valstybės siūlomam fondui nepritariantys, tačiau jeigu viskas vyktų savivaldybių lygmeniu, tikrai pagalvotų apie tokį pasiūlymą, – sako A. Marinas. – Žemdirbiai gerai supranta melioracijos problemą, nors jos sprendimui reikia beprotiškai didelių pinigų. Tačiau juk nuo ko nors pradėti reikia, tai didelis turtas, esantis po žeme, o juo nesirūpinama jau apie 30 metų. Šiam mūsų planui nereikėtų jokio Melioracijos įstatymo.“
Naujausi komentarai