– Kalbant apie keliones ir kompensacijas, yra atvejų, kai situaciją lemia „force majeure“, arba – nenugalimos jėgos faktorius. GPS trikdžiai patenka į „force majeure“ kategoriją, ar ne?

– GPS trikdžiai šiuo atveju patektų į „force majeure“ aplinkybę, nes tai, kad įvyko tokie trikdžiai, iš esmės nepriklauso nuo avialinijų valios. Trečioji šalis inicijuoja tuos GPS trikdžius, kaltinti avialiniją dėl to būtų labai sunku.

– O ar vėlavimo trukmė yra rodiklis? Pavyzdžiui, jei skrydis vėlavo 15 minučių, pusę dienos ar buvo apskritai nukeltas?

– Be abejo. Vėlavimo laikas lemia, ar asmeniui apskritai priklauso kompensacija ar kitos teisės. Tarkim, jei asmuo nori gauti kompensaciją už pavėlavusį skrydį, jis turi vėluoti ne mažiau kaip tris valandas.

LNK stop kadras.

– Nepaisant to, kad tai įvyko dėl GPS trikdžių? Ar jeigu dėl jų – kompensacijos nebus?

– Jeigu dėl GPS trikdžių, tai bet kuriuo atveju žmogus kompensacijos negaus, deja.

– Tada kyla klausimas, ką žmogus gaus? Ir pasižiūrėkime į trukmes, apie kurias ką tik užsiminėte ir nuo kurių priklauso, kokias priemones taikys avialinijos.

– GPS trikdžių atveju minimali riba yra dvi valandos, priklausomai, nuo skrydžio atstumo. Tai jeigu vėlavo ne mažiau kaip dvi valandas, nukreipė kur nors kitur, avialinijos, nepaisant to, kad nemoka kompensacijos, turi pasirūpinti keleiviu – suteikti jam maisto, užkandžių, jeigu kitas skrydis bus kitą dieną, pasirūpinti nakvyne, jeigu apskritai nevyksta skrydis, turi pasirūpinti transportu ir nuvežti asmenį iki namų. Būna atvejų, kai iš tikrųjų keleiviai yra ne atskraidinami, o atvežami autobusu.

– Netgi iš kitos šalies?

– Taip. Iš artimesnių šalių. Dažniausiai būna Latvija. Būna atvejų, kai keleiviai nelaukia autobuso, o patys grįžta.

– Ar dar gali keleivis ko nors paprašyti, jei grįžo savarankiškai traukiniu ar autobusu? Ar bent jau už autobuso bilietą priklauso pinigų?

– Yra buvę tokių atvejų. Šiaip mes matome pagrindą prašyti, nes, tarkime, jei keleivis mato, kad yra autobusas už valandos ir jis gali grįžti, tarkime, iš Rygos, per tris valandas, o jam yra pasiūloma grįžti kitą dieną kitu autobusu, tai tiesiog yra neprotinga laukti visą naktį, miegoti viešbutyje ir tuomet važiuoti. Keleivis gali pats susiorganizuoti transportą. Aišku, protingą transportą, nesinuomoti limuzino. Protingas išlaidas avialinija turi kompensuoti.

– Tačiau atrodo, kad skamba šiek tiek nesąžiningai iš keleivio pusės, nes, na, juk jis irgi niekuo dėtas. Turime suprasti, kad ne avialinijos yra kaltos, o iš principo rusai?

– Visi tą patį klausimą kelia, kai vyksta vėlavimas. Sako: taigi aš niekuo dėtas, aš vis tiek patyriau žalą. Tačiau įstatymas yra toks, kad asmeniui šiuo atveju turi būti kompensuojama žala, kurią jisai patyrė dėl avialinijos kaltės. Na, ir būna tokių atvejų kaip GPS trikdžiai, būna kitų atvejų – blogos oro sąlygos, susidūrimas su paukščiais, žaibas trenkia į lėktuvą. Yra daug aplinkybių, kurios iš esmės nepriklauso nuo avialinijų ir, tokiu atveju, kompensacija negaunama. Kad ir kaip smagu būtų padėti žmonėms, bet ne visąlaik galima.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Jeigu nutinka taip, kad skrydis vėlavo ar kelionė neįvyko, bet nebuvo pasiūlytas nei viešbutis, nei maitinimas, kur reikia kreiptis ir kokie yra terminai, per kuriuos avialinijos turi ką nors kompensuoti?

– Konkrečių terminų nėra. Dar reikia suprasti, kad kiekvienoje valstybėje yra skirtingi įstatymai ir keleivis gali kreiptis pagal tų valstybių įstatymus – iš išvykimo arba atvykimo vietos. Jis gali pasirinkti. Arba pagal savo gyvenamąją vietą. Lietuvoje, tarkime, šiuo atveju ieškinio senatis dėl žalos atlyginimo yra treji metai. Yra valstybių, kur penkeri, dveji ar dešimt metų. Iš esmės galima pasirinkti. Taigi jei keleiviui niekas nieko nekompensavo, jis, tarkime, pats pirko maistą, o tokių atvejų iš tikrųjų būna dažnai, dažniausiai avialinijų interneto puslapyje gali rasti pretenzijos forma. Ją sunku surasti, bet jei randi, gali užpildyti ir kreiptis. Jeigu nekompensuoja, asmuo gali pats kreiptis į teismą, gali į advokatus, yra daugybė įmonių, kurios padeda tokius klausimus išspręsti.

– Tačiau, jei terminas – treji metai, tai, atrodo, turėtum kaupti kokius nors įrodymus, neužteks pasakyti: aš prieš dvejus metus įsigijau sumuštinį?

– Be abejo, reikėtų išsaugoti bilietą arba bent jau rezervacijos patvirtinimą, reikia turėti ir visų pirkinių kvitus. Taip pat reikia nepamiršti, ką jau minėjau ir anksčiau, kad gali nusipirkti maisto, bet tuos pinigus taip pat reikia leisti protingai, nepirkti šampano, galvojant, kad avialinijos jį kompensuos.

– O būna, kad žmonės taip piktnaudžiauja?

– Taip.

– Ką tada jie daro?

– Jie sako: kadangi aš vėlavau, patyriau žalą, aš įpratęs gerti brangų šampaną būdamas streso būsenos.

– O jeigu tikrai įpratęs? Yra tokių žmonių, kurie įpratę ką nors prabangaus sau leisti.

– Taip, bet vis dėlto būtų sunku teisme įrodyti. Vertinama visada pagal vidutinio vartotojo prizmę. Vidutinio vartotojo prizmėje kažkas geria pigų, kažkas brangų, bet būtų skaičiuojamas protingas vidurkis.