Įvertino šalies užsienio politiką: Lietuva pati sau įsišovė į koją

Neseniai iš Briuselio grįžęs S. Besagirskas teigė, jog kalbų apie investuotojų nenorą bendradarbiauti su Lietuva – esama.

„Daug išgirdau ne iš vieno ir ne iš dviejų, kad mes esame padidėjusios rizikos šalis, na, ir darome išvadas, kad jei jau apie tai kalbama ne tiktai Lietuvoje ar kaimyninėse valstybėse, reiškia, ir investuotojai apie tai mąsto. Buvau trijuose direktoratuose, tai yra vidutinės grandies vadovai. Taip pat teko pabendrauti su „Business Europe“ atstovais, bet čia jau privati verslo asociacija“, – dalijosi pašnekovas.

S. Besagirskas/Stop kadras

S. Besagirskas pridūrė, jog šios kalbos kol kas yra „vidinės“, o ne sklindančios politiniu lygmeniu. „Aš manau, kad politiškai būtų nekorektiška sakyti, kad formaliai Lietuva, kovodama prieš nedemokratines šalis kaip Baltarusija, Kinija, dabar daro kažką blogo. Mes suprantam, kad Lietuva tarsi daro gerą darbą, bet tuo pačiu labai sau kenkia“, – svarstė vyras.

Komentuodamas investuotojų požiūrį į Lietuvą, S. Besagirskas neslėpė, jog Lietuvos padėtis – ne pati geriausia.

„Įsivaizduokite, kad jūs esate vokiečių, prancūzų ar britų investuotojas ir norite kurti čia gamybinę įmonę. Didžioji dalis gamybinių įmonių vienaip ar kitaip susijusi su Kinija. Reiškia, jūs įrangą, kažkokias dalis ar komponentus perkat – tiesiog šiandien dienai kitaip jau nebeįmanoma. Tas investuotojas mąsto: jeigu jis pastatys gamyklą Lietuvoje, visų pirma, jisai, greičiausiai, iš Kinijos negaus arba gaus pavėluotai ar brangiau kažkokias dalis. Antra, Lietuva linkusi pyktis: jeigu Lietuva susipyko su Baltarusija, pykstasi su Rusija, Kinija, galbūt rytoj ji susipyks dar su kažkuo – gal su Vokietija, o gal su ta pačia Lenkija ar dar kuo. Tuo tarpu latviai nesipyksta su niekuo, estai nesipyksta su niekuo, lenkai nesipyksta su niekuo... Tai kokia logika aš turiu vadovautis ir investuoti į Lietuvą? Na, nebent būčiau didelis patriotas, turėčiau lietuviškų šaknų ar dar kažko. Iš esmės, nematau prasmės investuoti į Lietuvą šiandien“, – aiškino pašnekovas.

Liūdnos prognozės, anot pašnekovo, – ne tik dėl dabartinių santykių su Kinija, bet ir apskritai prastos politinės padėties.

„Tai yra bendras fonas: prasidėjo problemos su Baltarusija – Lietuva, užuot palaukusi bendro sprendimo iš Europos Sąjungos, pirma puolė mėtyti akmenis per tvorą. Akmenų mėtymas niekada nepriveda prie kažkokio sprendimo. Vis tiek turi būti kažkoks dialogas arba, kitu atveju, sankcijos, kurios realiai veiktų, išgąsdintų agresorių. Šiandien tai yra visiškas Baltarusijos laimėjimas. Kaip patarlėje: kas mūsų neužmuša, padaro mus stipresnius. Trąšos nekeliaus per Lietuvą, tai keliaus per Latviją ar per Lenkiją – baltarusiai sakys: „mes laimėjom“ ir iškomunikuos visiems. Ar tai teisinga politika? Mūsų tikslai yra labai teisingi – mes norime, kad Baltarusija būtų demokratiška šalis, kad Kinija būtų demokratiška šalis ir pan. Priemonės, kurias pasirenkame, yra visiškai beviltiškos“, – sakė S. Besagirskas.

Akmenų mėtymas niekada nepriveda prie kažkokio sprendimo.

Kalbėdamas apie mastą, kaip plačiai yra pasklidusios kalbos apie Lietuvos ir kitų šalių tarpusavio santykius, pašnekovas buvo atviras.

„Apie tai jau kalbama seniai ir šnekama visur – ir Lenkijoje, ir Latvijoje, ir Estijoje. Dabar tas persikėlė į Briuselį. Tai yra taip natūralu, kad net nežinau, kaip tą dalyką galima būtų neigti“, – tikino jis.

Pakeisti investuotojų požiūrį į Lietuvą esą įmanoma, tačiau svarbi tinkama komunikacija.

„Pirmiausia, prieš imantis sprendimo, reikia diskutuoti viduje tarp visų institucijų, kurios vykdo užsienio politiką, ir vadovautis kaštų naudos analize. Jeigu sprendimas yra toks, kuris neatsiperka, bet jį reikia daryti, jis turi būti efektyvus: jeigu mes norime „smūgiuoti“ A. Lukašenkai, tai tas smūgis turi būti efektyvus, ir A. Lukašenkos režimas pasikeistų. Jeigu mes jį „paerzinam“ ir nuo to A. Lukašenka atrodo dar geriau ir stipriau, tai, na, aš manau, kad tokių veiksmų apskritai nereikia imtis“, – išsakė nuomonę pašnekovas.

Prisiminęs ankstesnius atvejus, kai Lietuva investuotojų akimis nebuvo tam pati palankiausia šalis, S. Besagirskas teigė, jog dabartinė situacija yra bene prasčiausia.

„Po Nepriklausomybės subyrėjimo tai buvo tikrai pakankamai nesaugi šalis, ir po 2008-ųjų metų krizės Lietuva buvo vertinama kaip ganėtinai nesaugi ekonomiškai. Na, o politinė Lietuvos situacija visada pasižymėjo dideliu politiniu stabilumu. Aš manau, kad galbūt dabar čia yra vienas iš didesnių smūgių Lietuvai, kurio neturiu net su kuo sulyginti. Lietuva pati sau ir įsišovė į koją“, – šnekėjo jis.

Lietuva pati sau ir įsišovė į koją.

„Šiandien nė vienas didelis žaidėjas bent jau kol kas net nesvarstys ateiti į Lietuvą. Mes galime palyginti investicijų pritraukimą iki pernai, užpernai, tad tie atskaitomieji metai būtų kiti metai, kada investuotojai jau svarsto ar nesvarsto. Dideli investuotojai dažniausiai renkasi iš kelių šalių, tad manau, kad kitais metais, jeigu neišspręsime šitos situacijos, mes nematysime nė vieno didesnio investuotojo, kuris kreiptųsi dėl investavimo į mūsų šalį. Jeigu kalbam apie gamybines įmones, kurios labiau susijusios su žaliavų tiekimu iš Kinijos ir t.t., tikrai manau, kad mes nesulauksime net svarstymų. Mes dabar esame rizikingesni net už kaimynus, o ekonominiais ar darbo jėgos rodikliais mes esame labai panašūs. Na, gal darbo jėga yra šiek tiek brangesnė už Lenkiją, bet vis tiek tai yra panašu. Dėl didesnės politinės rizikos dabar Lietuva tampa mažiau patraukli nei kaimyninės šalys“, – artėjančių metų prognozes įvertino S. Besagirskas.