Perspektyvos

ES ir Lietuva: ikivedybinis nerimas

Artėjant lemtingai dienai – gegužės pirmajai – ne tik finansų analitikai ir politikai, bet ir paprasti piliečiai bando prognozuoti, kaip keisis visų mūsų gyvenimas Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare. Ir jei finansininkus labiau domina bendras vidaus produktas, infliacija ar palūkanų normos, tai paprastas tautietis bando spręsti daug buitiškesnes problemas – kiek jam “užsipirkti“ druskos ar miltų, kad netektų numirti iš bado jau pirmąjį gyvenimo naujoje sąjungoje mėnesį. AFP BNS atlikto tyrimo duomenimis, lietuviai mano, kad kainos turėtų išaugti net trečdaliu...

Nerimauja ne tik lietuviai

Įvairias gyvenimo permainas lydintis nerimas tikriausiai yra natūrali psichologinė būsena. Juk tuokdamiesi ir jaunieji dažnai yra kaustomi nesąmoningos baimės ir nežinios, kokius dar siurprizus gali pateikti būsimas sutuoktinis. O ką jau kalbėti apie valstybių santuoką! Nuogąstauja abi pusės. ES senbuvėse žmonės bijo gresiančio nedarbo dėl pigios darbo jėgos antplūdžio iš Rytų ir Vidurio Europos, o ES naujokai panikuoja dėl kilsiančių kainų.

Lietuviai gali tik pasiguosti, kad jie – ne vieninteliai, nuogąstaujantys dėl ateities ir patyliukais į namus velkantys druskos pakelį. Estijoje atliktas tyrimas parodė, kad šios šalies gyventojai ne ką mažiau panikuoja istorinių įvykių akivaizdoje. Išgirdę, kad brangs cukrus, net 26 proc. apklaustų estų prisipažino, jog įsigijo po 60 kg cukraus, o dar 28 proc. pareiškė, jog įsigis dar tiek pat. Druska, miltai ir degtukai – taip pat šiuo metu tapo labai populiaria preke. 3 proc. estų jau nusipirko po 17 kg druskos, o 7 proc. ruošiasi nusipirkti dar po 25 kg. Susidaro toks įspūdis, kad estai šią vasarą turistams iš Europos sugalvojo naują atrakciją - važinėti rogėmis, druska ir miltais nubarstę kelius lyg sniegu. Juk net 9 proc. estų jau sukaupė po 39 kg miltų!

Gaila, kad apie lietuvius tokios statistikos neturime. Tada žinotume ar juoktis, ar verkti mums reikia. Bet ar įmanoma viso gyvenimo atsargas nusipirkti iš anksto? Ir ar verta savo nerimą paversti drastiškais veiksmais, kai nuo mūsų asmeninės valios jau niekas nebepriklauso. Gal geriau prisiminti liaudies išmintį: “Kas bus, kas nebus, bet lietuvis nepražus”.

Nuraminti mus turėtų ir tas faktas, kad reali ir įsivaizduojama grėsmė dažnai nesutampa. Po euro įvedimo ES buvo atliktas tyrimas, kiek gi pakilo vartojimo kainos ir kaip žmonės vertina tokį pokytį. Pasirodė, kad reali infliacija buvo du kartus mažesnė nei įsivaizduojama! Kaip viena iš minimų tokio fenomeno priežasčių buvo minima žiniasklaida, nuolatos trimituojanti apie išaugusias kainas. Tad ir mums reiktų neužmiršti, jog baimės akys didelės...

Kaip maitinasi lietuviai ir ES piliečiai?

Lietuviams, kuriems dar neteko pakeliauti po Europos Sąjungos šalis ir susipažinti su jos gyventojų buitimi, dažnai atrodo, kad vakariečiai yra visko pertekę, maudosi prabangoje ir mėto pinigus į dešinę ir į kairę. Žinoma, yra ir tokių žmonių, bet ar Lietuvoje tokių nėra? Gyvenimas ten, kaip ir čia, yra labai margas ir skirtingas. Pamenu, kaip mano pažįstamas prieš porą metų vyko į Strasbūrą, Europos Tarybos organizuojamą konferenciją. Organizatoriai, taupydami pinigus ir norėdami supažindinti atvykėlius su prancūzų buitimi, savo svečius apgyvendino miestiečių namuose. Mano kolega buvo ne tik nustebęs dėl primityvios buities, kaip, pavyzdžiui, penkiolikos metų senumo klijočių ant stalų bei suklypusių baldų, bet ir dėl visur slampinėjančių tarakonų. Ne ką mažiau nustebino ir svetingumo samprata. Svečias buvo paguldytas ant sulankstomos braškančios lovelės, o rytą net kavos jam pasiūlyta nebuvo. Tuo tarpu lietuvis užsieniečiui ne tik minkščiausius patalus paklos, bet ir skaniausią kąsnį visada pasiūlys...

Bet sugrįžkime prie visagalės statistikos. Ji gali tapti mums veidrodžiu, bent šiek tiek nušviečiančiu Vakarų europiečių ir mūsų gyvenimą bei leidžiančiu juos palyginti. Jeigu pasidomėtume, kiek, pavyzdžiui, lietuviai ir mūsų kaimynai išleidžia pinigų maistui, tai sužinotume, kad iš ES senbuvių vokiečiai mažiausią savo pajamų dalį išleidžia savo skrandžių poreikiams tenkinti – tik 14 proc., daugiausiai šioje šalių grupėje išleidžia portugalai – 22 proc. Tačiau lietuviai maistui išleidžia net 32 proc. Kyla natūralus klausimas – ar lietuviai tiek daug valgo, ar maistas toks brangus, ar mažai uždirba?

Vienu dalyku, kuriuo tikrai stebisi atvykę į Lietuvą dirbti užsieniečiai, yra tai, kad pietauti žmonės dažnai eina į kavines, kai tuo tarpu daug didesnį atlyginimą gaunantis vokietis ar olandas į darbą tempia sumuštinį iš namų... Tai irgi vienas iš būdų mažinti išlaidas maistui. Bet yra ir kita medalio pusė. Ar brangus Lietuvoje maistas? Jeigu palyginsime panašių patiekalų kainas restoranuose Lietuvoje ar Vokietijoje, tai jos ten bus du ar tris kartus didesnės. Tačiau jei užsuksite į vieną pigiausių prekybos tinklo ”Aldi“ parduotuvių, tai visada čia pamatysite būrelį vokiečių, tvarkingai į vežimėlius kraunančių pigius produktus. Ir turiu pripažinti, kad daugelio prekių kaina tikrai mažesnė negu Lietuvoje (žinoma, tik ne cigarečių...). Na, o statistika mums pasakytų, kad vartojimo kainos Lietuvoje sudaro tik 53 proc. ES kainų vidurkio.

Kiek kainuoja puodelis kavos?

Ir vis dėlto kainų lygis įvairiose ES šalyse yra skirtingas. Pabandžiau prisiminti, kiek gi kainuoja puodelis kavos. Vokietijoje dažniausiai sumokėsite ne mažiau nei 2 eurus, Švedijoje teko pakloti 20 kronų (apie 8 litus), Briuselio senamiesčio pagrindinėje aikštėje mažiau kaip už 2,5 euro puodelio kavos negausite. Tačiau Portugalijos antrame pagal dydį mieste “Porto” kava kainuoja vos 0,5 euro. Ir taip visose kavinukėse. Tiesa, ji labai stipri, todėl patiekiama mažuose puodeliuose ir dažniausiai užsigeriama vandens stikline.

Pačios kavinės lietuvaičius taip pat nustebintų. Vokiečiai Klaipėdoje negali atsistebėti mūsų kavinių ir užeigų interjeru. Jis jiems atrodo labai prašmatnus ir ištaigingas. Tuo tarpu Amsterdame, Briuselyje ar Stokholme jus tikrai nustebins seni baldai ir apsilupinėjusios sienos. Jeigu tokios kavinukės būtų Klaipėdoje, vargu ar į jas išvis kas nors eitų. Stengdamiesi puošti viešojo maitinimo įstaigų aplinką, mes tikrai seniai pralenkėme vakariečius. O gal ten į tokius dalykus paprasčiausiai niekas dėmesio nekreipia?

Bet grįžkime prie pagrindinio klausimo, kuris galėtų tapti raktu, padedančiu paaiškinti mūsų ir vakariečių gyvenimo skirtumus: kiek gi uždirba ES statistinis pilietis ir statistinis lietuvis? Deja, žvilgterėję į statistiką, pasijusime nejaukiai. Jeigu lyginsime darbo užmokestį eurais už valandą, tai ES narėse jis yra 22,19 euro (didžiausias Švedijoje – 28,56, po jos rikiuojasi Vokietija – 26,34, mažiausias Ispanijoje – 14,22 euro). Statistinis lietuvis, per valandą uždirbantis po 2,71 eurą, tokiame kontekste atrodo tikras vargšas... Gal galima pasiguosti tik tuo, kad prognozuojama, jog atlyginimai Lietuvoje kitais metais augs 9 procentais. Bet ar išgelbės mus tai nuo finansinio nepilnavertiškumo komplekso? O gal verta save raminti tuo, kad vakariečiai daugiau išleidžia transportui, būstui, kultūrai...

Kuo pasiguosti?

Ir visdėl to pagrindinis klausimas tikram, o ne statistiniam lietuviui yra vienas – ar kils ir kiek kils kainos. Nutariau pasidomėti kitų šalių patirtimi. Štai Airijai 1979 metais įstojus į ES kainos per pirmus dvejus metus pakilo 5 procentais, o po to smuko žemiau pradinio lygio. 1986 metais Portugalijai ir Ispanijai prisijungus prie ES kainos ne tik kad neišaugo, bet ir krito. Kol kas Lietuvos atveju aišku tik tiek, kad importuojamų iš ES prekių kainos turėtų kristi, o iš trečių šalių – augti. Labiausiai kils prekių iš Ukrainos kainos – 16,51 proc., iš JAV-14,63 proc., tačiau iš Rusijos tik 1,69 proc. Taip prognozuoja finansų analitikai. Kaip tai atsilieps mūsų piniginei, jau greitai patys galėsime įsitikinti.

Galime pasiguosti tik tuo, kad į Lietuvą tikrai atvažiuos daugiau turistų iš ES senbuvių. Jau praėjusi vasarą parodė, kad austrai, belgai, prancūzai, italai važiuoja pas mus skatinami smalsumo ir noro susipažinti su naujomis kaimynėmis. ES namai įvairių baimių kaustomiems užsieniečiams atrodo saugesni, nei teritorija, kuri yra už ES sienų. Tai - gi, jei turėsime daugiau turistų, nakvojančių mūsų viešbučiuose, puotaujančių mūsų baruose ir restoranuose, perkančių mūsų parduotuvėse, gal ir lietuvaičių verslininkų pelnas išaugs, o kartu ir atlyginimai?

Jeigu Lietuvoje, besivejančioje ES standartus, atsiras pigios oro linijos, galinčios mus skraidinti į svečias šalis (pvz., iš Liubeko į Stokholmą savaitgaliais galima nuskristi vos už 25 eurus, o iš Berlyno į Paryžių – už 50 eurų), mūsų žmonės galės patys pasižvalgyti po pasaulį, palyginti mūsų bei jų gyvenimą ir dažnai nuspręsti, “kad visur gerai, bet namuose – geriausia”.