Augimo tempai
Naujausią statistiką neseniai pateikė VšĮ „Ekoagros“, praėjusius metus įvardydama kaip reikšmingo augimo ne tik pagal ekologinės gamybos plotus, bet ir pagal veiklos vykdytojų skaičių ir sertifikuotų veiklų apimtį.
2004 m., Lietuvai stojant į ES, ekologinės gamybos plotai tesudarė apie 43 tūkst. ha, dabar jie išaugo beveik septynis kartus ir jau siekia 291 014,38 ha. Tai sudaro 9,78 proc. deklaruoto žemės ūkio naudmenų ploto (skaičiuojant be žuvininkystės plotų). Palyginti su 2024 m., pernai sertifikuotas ekologiškai dirbamos žemės plotas padidėjo daugiau kaip 34 tūkst. ha, arba apie 13,4 proc.
Augo ir veiklos vykdytojų skaičius. 2025-aisiais, palyginti su 2024 m., sertifikuota 11,6 proc. daugiau veiklos vykdytojų, vykdančių ekologinę gamybą pagal ES reikalavimus.
Daugiausia yra užsiimančių ekologiškų augalininkystės ir gyvulininkystės produktų auginimu – 3 182. Ekologiškų produktų tvarkymo veiklos (perdirbimas, prekyba) vykdytojų sertifikuota 339.
Ambicingi užmojai
Pateikti skaičiai kalba apie situaciją Lietuvoje, tačiau visoje Europoje jie dar didesni, o ir ES ambicijos ateičiai didesnės nei Lietuvoje – pasiekti, kad iki 2030 m. bent 25 proc. ES žemės ūkio paskirties žemės turėtų būti skirta ekologiniam ūkininkavimui. Lietuvos užmojai kuklesni – siekiama, kad ekologiniam ūkininkavimui (kartu su perėjimu prie ekologinio ūkininkavimo) 2030 m. būtų skiriama 15 proc. žemės ūkio naudmenų.
Žinoma, Senojo žemyno šalims įgyvendinti tokius tikslus yra paprasčiau – jos į ekologinį kelią stojo kur kas anksčiau.
Ekologinis ūkininkavimas turi savo specifiką – negali vieną dieną staiga pradėti ūkininkauti ekologiškai. Tam yra pereinamieji, trunkantys iki trejų metų, laikotarpiai, kad žemė atsigautų, taptų švaresnė.
Yra gražių pavyzdžių
Vis dėlto, ar tų ūkių daugėja, ar mažėja, nes dar pernai buvo skelbiama, kad Lietuvoje ekologinis ūkininkavimas traukiasi, skaičiai mažėja. Šiemet jau džiaugiamasi, kad skaičiai rekordiniai. Kaip yra iš tiesų, klausėme Lietuvos ekologinių ūkių asociacijos (LEŪA) vicepirmininko Sauliaus Daniulio. „Neteisinga kalbėti tik skaičiais, nes jie neatspindi realios situacijos Lietuvoje. Kai žiūri į skaičius, ūkiai, gamyba auga, o kai žiūri į vartojimą, tai vartojimas nedidėja, – sako S. Daniulis. – Taip, reikia galvoti, kas valgys tuos ekologiškus produktus. Geras pavyzdys yra Danija, kuri maždaug prieš penkiolika metų sukūrė rimtą strategiją, kaip apsirūpinti savu kokybišku maistu, ir šiandien 90 proc. vidaus rinkos viešojo maitinimo yra ekologiškas maistas. Ekologiškų ir chemizuotų produktų kainos beveik susilygino, tad vartotojas mielai renkasi sveikesnį maistą, nes jį gali lengvai įpirkti. Be to, jie suskaičiavo, kiek išmetama maisto, jeigu žmogus perka XXL pakuotes prasto pigaus maisto. Paaiškėjo, kad pirkdami ekologišką maistą, jie beveik nieko neišmeta.“
Danai būtent ir pradėjo nuo viešojo maitinimo įstaigų, nuo vaikų darželių, mokyklų, nuo jaunimo švietimo.
Prasto maisto vartojame daug, daug jo prisipirkę ir išmetame. Tačiau yra žinoma, kad šeima, metus vartojanti gerą ekologišką maistą, jam išleidžia mažiau nei šeima, vartojanti paprastą maistą ir dalį jo išmetanti.
Nėra strategijos
Lietuvoje santykis tarp ekologiškų produktų augintojų ir vartotojų yra nesureguliuotas, todėl tie produktai yra neįperkami, per brangūs. Štai viename interneto puslapyje nurodomos ekologiškos vištienos pardavimo kainos: šaldytos ekologiškos maltos mėsos 1 kg kainuoja 18 eurų; vištų šlaunelės – 16 eurų; vištos mėsa be kaulo – 26 eurai už 1 kg; ekologiška vištos krūtinėlė – 28 eurai už 1 kg. Vištos skerdena – nuo 29 iki 40 eurų už 1 kg, priklausomai nuo paukščio dydžio. Tai tik vienas pavyzdys, kiek vartotojui gali atsieiti sveika mityba. S. Daniulis sako, kad ekologiški produktai brangūs ne todėl, kad kas nors nori pasipinigauti, o jų tokia savikaina. „Ekologiniame ūkyje vištos auginamos kitaip, šeriamos kitaip, pašarai yra sveiki, į juos nededama mišinių su genetiškai modifikuotais produktais (GMO), kuriuos dėl gerokai mažesnės kainos naudoja tradiciniai ūkiai, – sako LEŪA vicepirmininkas. – Išsivirkite ekologiškai užaugintą vištą ir įprastai užaugintą, kurią paprastai ir perkame parduotuvėje. Gerokai pavirkite su visais kaulais, ryte ekologiškos puode rasite šaltieną, o paprastos – skystą masę. Tai viską pasako apie paukščio kokybę.“ Chemizuotame ūkyje, kuriame pašaruose naudojama GMO, višta užauga per 36–40 dienų, ekologiniame – per 80 dienų. Panašiai yra ir augalininkystės ūkiuose, kurie nenaudoja sintetinių įvežtinių trąšų, nepurškia pasėlių chemikalais, nenaikina jais piktžolių, o tai didina rankų darbo sąnaudas. Žinoma, didelės reikšmės turi ir ekonomikos mastai, nes ekologiniuose ūkiuose paukščiai skerdžiama mažiau. Beje, mūsų šalyje kaip visada netrūksta ir paradoksų: Lietuvoje uždrausta auginti kultūrinius augalus su GMO, tačiau įvežti ir šerti gyvulius niekas nedraudžia.
Kokybė kokybe, bet ar šiandien mes galime dėl jos pakloti tokias sumas? Juk niekada nepirksime prabangaus aukščiausios klasės naujo mersedeso, kad ir koks jis geras, jeigu gyvename ties skurdo riba. „Tai ir yra mūsų Vyriausybės namų darbai, kurių jau daug metų nė viena Vyriausybė neatlieka, – sako pašnekovas. – Viskas žemės ūkio politikoje vyksta stichiškai, nėra bendros ilgalaikės strategijos, kuri nesikeistų keičiantis valdžiai. Per pastaruosius 20 metų tiesiog sugadinome savo maistą, nes nuolat remiame tradicinius, chemizuotus ūkius, jų plotai didėja. Prasto maisto vartojame daug, daug jo prisipirkę ir išmetame. Tačiau yra žinoma, kad šeima, metus vartojanti gerą ekologišką maistą, jam išleidžia mažiau nei šeima, vartojanti paprastą maistą ir dalį jo išmetanti.“
Bandymai pasiteisino
LEŪA vicepirmininkas pasakoja apie 2018 m. atliktą eksperimentą su dviem vaikų darželiais Ukmergėje. Vaikai buvo pradėti maitinti ekologiškais produktais. Ilgainiui buvo pastebėta, kad vaikai ėmė mažiau sirgti, sustiprėjo jų imuninė sistema. Iš to visiems buvo nauda: tėvai mažiau kreipėsi į poliklinikas dėl nedarbingumo vaikų slaugai, mažiau išleido vaistams ir t. t. Tačiau eksperimentas bandė tvoti ir kitu lazdos galu – atvykęs sveikatos apsaugos ministras pasidžiaugė tokiais puikiais rezultatais ir pareiškė uždarysiąs vaikų ligoninę, nes jos čia nė nereikia, juk vaikai sveiki.
Laimė, eksperimentas nesustojo, dabar Lietuvoje ekologiškai maitinami vaikai maždaug 60–70 darželių. S. Daniulis tikisi, kad šie skaičiai augs, nes Lietuvoje užauginama geros ekologiškos produkcijos, tiesiog reikia daugiau politinės valios įgyvendinant geras, kad ir brangesnes, idėjas. „Pradėti reikia nuo vaikų, – sako ekologinės žemdirbystės specialistas. – Darželių auklėtojos pasakoja, kad vaikai, valgydami ekologiškus produktus, tapo ne tik sveikesni – jie net namuose jau nebenorėjo valgyti kitokių produktų.“ Dabar dažniausiai vaikus maitina viešuosius pirkimus laimėjusios maitinimo įmonės, pasiūliusios mažiausią kainą. O ką galima nupirkti pigiai? Prasto, kartais net nelietuviško maisto.
Reikia paprastų dalykų
Tad kokia vis dėlto išeitis, kad ekologiniai ūkiai plėstų savo gamybos apimtį, o vartotojai šiuos sveikus produktus įpirktų? Kad visiems būtų gerai. S. Daniulis vardija kelis, atrodo, paprastus dalykus: „Pirmiausia, valstybė turi turėti rimtą ilgalaikę strategiją ekologinių ūkių ir ekologiško maisto vartojimo klausimu. Parama tokiems ūkiams turėtų būti didesnė, nes ji beveik nepadidėjo nuo 2007 m. Dar labai svarbi yra informacija vartotojui – kiek jis laimi vartodamas sveiką maistą.“ Štai šiuo klausimu vėl nėra suinteresuotų, nes tokiems verslo gigantams kaip farmacijos įmonės nenaudinga, kad vartotoją tokia informacija pasiektų. S. Daniulis pusiau juokais, pusiau rimtai atkreipia dėmesį į vaistines: „Ar pastebite, kad kiekviename prekybos centre šalia maisto prekių parduotuvių būtinai yra vaistinės. Čia perki maistą ir iš karto – į vaistinę vaistų virškinimui ir kitų.“ Taip organizuojama prekyba, kad visiems būtų gerai. Valgant sveiką maistą tiek vaistinių nereikėtų.
Neverta ūkininkauti, bet ne todėl, kad neišpirktų produkcijos, bet todėl, kad, priešingai nei kitų ekologiškų produktų, medaus kaina nedidelė arba tokia pati, kaip ir neekologinio ūkio medaus.
Labai svarbu suprasti, kad iš ekologinių ūkių didesnė nauda būtų ir atėjus dienai X, kai trūkinėja visos maisto tiekimo grandinės. Juk šie ūkiai nenaudoja nei įvežtinės chemijos, nei trąšų, gali gaminti čia vietoje, bet kokiomis sąlygomis, o maistas yra kokybiškesnis, todėl ne tik maistingesnis, bet ir ilgiau negenda.
Dar vienu svarbiu aspektu LEŪA vicepirmininkas nurodo ir prekybininkų požiūrį į ekologiškus produktus. Dabar jiems taiko premium maržą, o tai išaugina kainą.
Kita vertus, žinoma, gelbėtų ir lengvatinis PVM ekologiškiems produktams. Tačiau valdžios atstovai nuolat atkerta, kad visą skirtumą pasiims prekybininkai, o vartotojai vėl liks nuvilti. „Tačiau galima būtų pradėti nuo valstybinių maitinimo įstaigų, – sako S. Daniulis. – Pavyzdžiui, ligoninių, kariuomenės maitinimo, aišku, darželių ir mokyklų. Jeigu padarytume nulinį valstybinį PVM, o vartotojas matytų, už kiek perkama iš ūkininko, kiek realiai kainuoja vienas ar kitas produktas, gal tai padarytų spaudimą ir prekybininkams: kodėl maitinimo įstaigoje viena kaina, o parduotuvių lentynose – kita. Deja, šito niekas nenori, yra įsisenėjusi kažkam naudinga sistema, kurios niekas nenori keisti. Jeigu mes norime pasiekti užsibrėžtus ekologinių plotų rodiklius, turime žiūrėti ne tik į skaičius, bet ir kur dėsime tuos produktus, kaip skatinsime vartojimą. Deja, su pastarojo meto valdžiomis sunku pasiekti bendrą ilgalaikę strategiją: per kiek metų kokia turėtų būti grąža, koks skatinimas. Mes dabar galvojame ne toliau kaip ketveri metai.
Bitininkystės ūkių mažėja
Ekologinio bitininkystės ūkio Šilalės rajone šeimininkas Jonas Rabačius savo patirtį ekologinėje bitininkystėje skaičiuoja keliais dešimtmečiais. „Bitininkyste užsiimu jau nuo 1996-ųjų, o nuo 1998-ųjų turiu ekologinio ūkio sertifikatą, – sako J. Rabačius. – Dabar matau, kad ekologinės bitininkystės ūkių mažėja.“ Bitininkas pasakoja, kad mažėjimą lėmė išaugę augalininkystės ūkių plotai. O kur augalininkystė, ten pasėlių purškimai chemija. Ekologinis bitininkystės ūkis turi būti ne arčiau kaip 3 km nuo tokių laukų. „Laimė, mano ūkis atitinka šiuos reikalavimus, – džiaugiasi bitininkas, – ir magistralinių kelių arti nėra, tad galima drąsiai ūkininkauti ekologiškai.“
Į klausimą, ar verta ekologiškai ūkininkauti, ar dėl didesnės kokybiško medaus kainos yra jo paklausa, J. Rabačius atsako: „Neverta ūkininkauti, bet ne todėl, kad neišpirktų produkcijos, bet todėl, kad, priešingai nei kitų ekologiškų produktų, medaus kaina nedidelė arba tokia pati, kaip ir neekologinio ūkio medaus. Per 20 metų medus pabrango gal 1 ar 1,5 euro.“ J. Rabačius medų parduoda smulkesnėse parduotuvėlėse arba individualiai, ūkininkų turgeliuose.
Kaina neatperka įdėto darbo, o ir reikalavimų – be galo, be krašto. „Tačiau kaip atsisakyti bitininkystės, kai jai atidavei visą savo amžių“, – retoriškai klausia J. Rabačius.
Ydingi sprendimai
„Vargina ta nuolatinė kontrolė, reikalavimai sertifikatui, visi juk nori kokybiško medaus, tačiau mokėti daug nenori, – savo vyrui antrina ir bitininko žmona Dalia. – Dabar ekologiško ir paprasto medaus kainos labai panašios, beveik vienodos, tačiau juk skonis nepalyginamas.“ Ji atkreipia dėmesį ir į kitus ydingus valdžios priimtus sprendimus, susijusus su bitininkyste: „Dabar taip yra, kad jeigu tavo avilius suniokos lokiai, kompensaciją už padarytą žalą gausi. O mūsų krašte lokių nėra, tačiau žalos pridaro kiaunės, kiti žvėrys. Tačiau mums už tai niekas nekompensuoja, o nuostolių patiriame daug.“ Tad, pasak moters, kartais nusvyra rankos ne dėl įdedamo didelio darbo, bet dėl netinkamo požiūrio į ūkininkus. „Kartais tiesiog jaučiamės niekam neįdomūs, tačiau ir patys valdininkai juk nori geresnio maisto, geresnio medaus, o padėti neskuba“, – apgailestauja Dalia.
2025-ieji skaičiais
Sertifikuota 291 014,38 ha ekologinės gamybos plotų (iš jų augalininkystės ir gyvulininkystės 285 037,09 ha, žuvininkystės 5 977,29 ha), +34 tūkst. ha ekologinės gamybos plotų per metus (+13,4 proc.).
Ekologiškai dirbamos žemės plotai sudaro 9,78 proc. visų deklaruotų žemės ūkio naudmenų (2024 m. buvo 8,6 proc.).
Palyginti su ankstesniais metais, +364 daugiau veiklos vykdytojų, vykdančių ekologinę gamybą pagal ES reikalavimus (+11,6 proc., iš viso 3 507).
Su ekologišku viešuoju maitinimu iš viso 3 524 veiklos vykdytojai.
Daugiau nei vieną ekologinės gamybos veiklą / sritį sertifikavo 80 veiklos vykdytojų.
Sertifikuota veiklų:
augalininkystė / augalininkystė su gyvulininkyste – 3 182
ekologiškų produktų tvarkymas – 339
bitininkystė – 40
žuvininkystė – 16
laukinės augalijos rinkimas – 13
ekologiškas viešasis maitinimas – 21
Vidutinis ūkio dydis – 89,58 ha
Naujai pradėjusių ekologinę gamybą – 457 ūkiai, užsiimantys augalininkystės ir gyvulininkystės produktų auginimu, taip pat 7 bitininkai.
Parengta pagal „Ekoagros“
(be temos)
(be temos)
(be temos)