– Pradėkime nuo apklausos. Ką ji parodė apie žmonių reakciją į augančias degalų kainas?
– Mums buvo labai įdomu pasižiūrėti, kaip Lietuvos gyventojai reaguoja į pakilusias degalų kainas, kaip jos veikia žmonių gerovę ir kasdienes išlaidas. Pamatėme gana aiškų vaizdą. Maždaug 30 procentų žmonių sako, kad degalų kainų augimas jiems skaudžiai atsiliepia – jie jaučia išaugusias išlaidas. Apie 50 procentų teigia, kad pokyčius jaučia, tačiau situaciją dar kontroliuoja. O maždaug 20 procentų žmonių sako to beveik nepajutę. Greičiausiai dalis jų tiesiog neturi automobilio arba važinėja labai mažai.
– Tie žmonės, kuriems kuro kaina nėra labai svarbi, kas jie?
– Dažniausiai tai didesnes pajamas gaunantys žmonės, tikėtina, gyvenantys didmiesčiuose – Vilniuje, Kaune ar Klaipėdoje. Tyrimas parodė, kad tai dažniausiai gyventojai, kurių pajamos vienam šeimos nariui siekia apie 1,5 tūkst. eurų ar daugiau. Čia labai paprasta logika – kuo žmogus uždirba daugiau, tuo mažesnę jo išlaidų dalį sudaro kuras. Todėl ir kainų šuolis jaučiamas silpniau.
Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:
– Ar skirtumas tarp didmiesčių ir regionų gyventojų ryškus?
– Taip, skirtumas tikrai jaučiamas. Vilniečių perkamoji galia didesnė, todėl kuro išlaidos jų biudžete sudaro mažesnę dalį. Tuo metu regionuose žmonėms dažnai nėra alternatyvų – reikia važiuoti į darbą, o viešojo transporto kartais tiesiog nėra. Ypač kaimiškose vietovėse. Tokiems žmonėms degalų kainos smogia stipriausiai.
– Kam šis kainų šuolis buvo skaudžiausias?
– Sunkiausia tiems, kurie uždirba mažiau ir negali atsisakyti važinėjimo automobiliu. Jei nėra galimybės dirbti nuotoliu ar naudotis viešuoju transportu, žmogus tiesiog neturi pasirinkimo. Ir čia jau kalbame ne tik apie kavos puodelį ar atsisakytą pramogą. Yra žmonių, kuriems kuro brangimas tiesiogiai reiškia mažesnes išlaidas maistui.
– Ar apklausa parodė, ką žmonės labiausiai buvo priversti apkarpyti?
– Taip. Maždaug ketvirtadalis žmonių sumažino taupymą ir investavimą. Kita dalis atsisakė nebūtinų išlaidų – restoranų, kavinių, kelionių, kino ar teatro. Tačiau liūdniausia tai, kad apie 14 procentų žmonių buvo priversti mažinti net būtinas išlaidas, pirmiausia – maistui. Nors procentas gali atrodyti nedidelis, tai vis tiek labai didelė visuomenės dalis.
– Ar gali būti, kad dalis žmonių kurui naudojo iš antrosios pensijų pakopos atsiimtus pinigus?
– Sakyti, kad žmonės tiesiogiai pylė degalus už iš pensijų fondų atsiimtus pinigus, turbūt būtų per drąsu. Tačiau tikėtina, kad tie pinigai padėjo amortizuoti kuro kainų šuolį ir sumažino finansinį spaudimą gyventojams.
– Ar jūs pats stebite degalų kainas?
– Taip, stebiu.
– Važiuodamas lyginate švieslenčių kainas?
– Dažniausiai važiuoju tada, kai bake jau beveik nieko nelieka, todėl nebelabai yra kada ieškoti, kur pigiau.
– Kaip loterija?
– Turbūt taip. Ir emocinis fonas čia labai svarbus. Galime susitaikyti, kad važiuoti reikia, tačiau kai matai, kad vieną dieną už litrą sumokėjai 20 centų daugiau nei vakar, natūraliai kyla pyktis. Ypač jei automobilio bakas didelis.
– Ar žmonės turėtų dėl to imti investicijas ar pensijų santaupas?
– Manau, kad kuro išlaidos nėra tokios didelės, kad dėl jų reikėtų atsiimti investicijas ar pensijų santaupas. Dažniausiai žmonės taupo kitų, nebūtinų išlaidų sąskaita.
– Ką patartumėte žmonėms dabar?
– Čia labai individualu – kiekvienas žmogus turi pasižiūrėti, kur gali šiek tiek sutaupyti ar ką sumažinti. Tačiau yra ir gera žinia. 2008 metais per pasaulinę naftos krizę naftos kaina buvo pakilusi beveik iki 150 dolerių už barelį. Man atrodo, kad šį kainų šuolį gyventojai išgyvena ramiau nei prieš aštuoniolika metų. Per tą laiką žmonės pradėjo daugiau uždirbti, gyvena geriau, todėl kuro išlaidos bendrame biudžete sudaro mažesnę dalį nei anuomet.
Naujausi komentarai