Žmona gelbėjo vyrą dovanodama savo inkstą

Diabetas dirbo juodą darbą

Daliaus rimtų ligų istorija prasidėjo prieš beveik trisdešimt metų, kai po sunkaus plaučių uždegimo komplikacijos susirgo cukriniu diabetu. „Buvau dar paauglys, šalies nepriklausomybė tik aušo, nebuvo labai gerų sąlygų, priemonių ligos kontrolei ir priežiūrai“, – ligos pradžią prisiminė vyras.

Laikas ėjo ir diabetas pamažu dirbo juodą darbą. Po penkiolikos metų tyrimai parodė, kad situacija prastėja, po truputį silpsta abiejų inkstų veikla. Nuo to laiko Dalius yra reguliariai stebimas nefrologų.

Lietuvoje inksto transplantacijos iš gyvo donoro atliekamos jau daugiau kaip keturiasdešimt metų. Šiuo metu atliktos jau 294 tokios transplantacijos.

„Liga, nors ir ne tokiu dideliu greičiu, tačiau vis progresavo. Prieš porą metų buvo diagnozuota diabetinė nefropatija. Prieita iki taško, kad reikėjo arba dializuoti, arba transplantuoti inkstą“, – pasakojo vyras.

Operacijos baimę įveikė meilė

Greitai bus septyni mėnesiai, kai ne tik Dalius, bet kartu ir jo žmona gulėsi ant operacinio stalo – moteris vyrui padovanojo savo inkstą. „Dar prieš kurį laiką, tik diagnozavus diabetinę nefropatiją, žmona žinojo apie galimybę ne tik artimam giminaičiui, bet ir sutuoktiniui tapti gyvu donoru. Rimtų kalbų dėl to nebuvo, tačiau situacijai negerėjant ji pati priėmė tokį sprendimą. Tik vis norėjome nutolinti datą. Tačiau kai jau atėjo laikas, jokių klausimų nebebuvo“, – kalbėjo ukmergiškis.

Šeimai pasisekė, kad judviejų imuninis suderinamumas buvo geras, kraujo grupės sutapo. „Gydytojai sakė, kad tai – retas atvejis. Taigi gyvenimas mus išties lemtingai suvedė. Vienas kitam esame ne tik pagrindinis gyvenimo ramstis, bet žmona dar ir dovanojo sveikatą – galimybę atverti naują gyvenimo puslapį. Galima sakyti, tai mums buvo lyg antros vedybos“, – sakė jau septyniolika metų kartu esanti pora.

Prieš transplantaciją Dalius daugiau nerimavo ne dėl savęs, o dėl žmonos. Tačiau gydytojai jį nuramino, kad moters sveikatai jokio pavojaus nėra. „Operacijos baimė nublanksta prieš žinojimą, ką gali duoti brangiam žmogui. Jeigu tik reikėtų, viską neabejodama pakartočiau“, – sakė Vida.

Baiminasi dėl komplikacijų

Šiandien vyras dar vartoja imunosupresantus, tačiau bendra būkle nesiskundžia. „Jei jau susigyvenau su diabetu, tai ir prie trečio inksto priprasiu. Tai pamažu tampa gyvenimo būdu. Atrodo, kad kitaip ir būti negali“, – juokavo vyras.

Tačiau nerimas dėl transplantuoto inksto vis dar aplanko. „Viskas dar nauja, labiau save analizuoji, tyrinėji organizmą, ar kas neatsirado, ko seniau nepatyrei. Aišku, gal ir be reikalo taip jaudinuosi, nes gydytojai viską puikiai patikrina“, – atviravo Dalius.

Tokios baimės – ne iš piršto laužtos: po operacijos buvo inksto atmetimo epizodas, pusantro mėnesio vyras vėl gulėjo klinikose. „Tuo metu teko gerti labai daug vaistų bei papildų, pavyzdžiui, kaulams stiprinti. Visų preparatų ant vienos rankos pirštų tikrai nesuskaičiuočiau“, – prisiminė vyras.

Gydytojams pasirodyti kas kiek laiko, esant paūmėjimams, atsinaujinus bakterinei infekcijai tekdavo ir vėliau. „Pabūdavau ir namuose mėnesį, pusantro ar daugiau, po to dviem savaitėms vėl į klinikas reikėdavo atvažiuoti. Ir dabar vėl kurį laiką gulėjau. Tačiau abu su žmona žvelgiame optimistiškai ir tikime, kad viskas bus gerai. Atskirai esame stiprūs, o poroje – kaip kumštis“, – tvirtų santykių svarbą akcentavo Dalius.

Interviu

Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų nefrologijos centro vadovas gydytojas nefrologas prof. Marius Miglinas:

– Kuo pranašesnis transplantacijos iš gyvo donoro būdas?

– Donorų labai trūksta, todėl gyva donorystė yra vienas būdų padėti recipientams greičiau sulaukti inksto transplantacijos. Lietuvoje inksto transplantacijos iš gyvo donoro atliekamos jau daugiau kaip keturiasdešimt metų. Šiuo metu atliktos jau 294 tokios transplantacijos, 288 iš jų – Santariškių klinikų transplantacijos centre.