Vėžio diagnozė ir neplanuotas nėštumas sukrėtė labiau nei žinia apie ŽIV

Puikios perspektyvos dingo

Veronika (vardas pakeistas) keturiolika metų gyvena su ŽIV diagnoze. Sportiška, liekna 41-erių metų moteris dirba viename iš ŽIV prevencijos centrų, kur teikiama nemokama pagalba ŽIV infekuotiems asmenims. „Kiekvienas galime būti jų vietoje“, – sako tyliai.

Veronikos vaikystė atrodė graži. Su tėvais ir jaunesne sese gyveno erdviame keturių kambarių bute Vilniaus centre, puikiai mokėsi, grojo fortepijonu, mėgo skaityti, o baigusi mokyklą su pagyrimu tapo viena geriausių Vilniaus universiteto studenčių. Vienintelis dalykas, temdęs šią idilę, – mamos liga. Ji sirgo šizofrenija. Dėl patiriamos įtampos penkiolikmetė Veronika susirgo anoreksija. Išsikapstė, bet mokantis antrame kurse užgriuvo naujos bėdos – nuo insulto mirė tėtis, o po pusmečio nusižudė mama.

„Po tėvų mirties pajutau tuštumą. Supratau, kad viską, ką dariau iki tol, dariau dėl jų – kad jie manimi galėtų didžiuotis, – prisipažįsta Veronika. – Dabar nebeliko prasmės tai daryti. Nebuvo jokio stimulo mokytis, kažko siekti. Mečiau studijas.“

Netrukus Veronika susipažino su Igoriu – aštuoneriais metais vyresniu, nuo narkotikų priklausomu, ką tik iš įkalinimo įstaigos grįžusiu vyru. „Šliejausi prie jo kaip prie tėvo, nors jis nuolat mane žemino, smurtavo“, – prisimena ji. Kad Igoris yra infekuotas ŽIV, Veronika sužinojo per vėlai, po pusmetį trukusio bendro gyvenimo ir lytinių santykių, kurių metu nesisaugojo. Tačiau reagavo į tai ramiai. „Buvau pasiryžusi sirgti kartu su mylimu žmogumi ir galbūt – net vieną dieną mirti kartu su juo. Pasakiau, kad niekada gyvenime jam dėl to nepriekaištausiu, ir savo pažadą tesėjau, nors ŽIV užsikrėčiau tik dėl jo melo ir lengvabūdiškumo.“

Lietuvoje nėra nė vieno gimusio ŽIV užkrėsto vaiko, jei būsima mama gydėsi.

Igoris pripratino Veroniką ir prie heroino. „Leidausi „saugiomis“ dozėmis, kad neprarasčiau savo kūno kontrolės, – sako Veronika. – Man patiko ta ramybė ir vidinė tyla, kuri užplūsdavo pavartojus. Visi blogi prisiminimai ir problemos nutoldavo.“ Tačiau vieną dieną moteris suprato, kad saugių dozių nebūna, ji pasijuto įklimpusi. Savijauta vis prastėjo, pinigų trūko. „Prisimenu: brendu per sniegą alkana, sušalusi, suplyšusiais batais. Kūną skauda taip, kad atrodo jį kažkas plėšo gabalais, krečia drebulys, teka ašaros... Kas tie batai, kam tas valgis, jei reikia dozės, – prisipažįsta moteris. – Malonumo iš to patirdavau vis mažiau, narkotikų reikėjo tam, kad jausčiausi normaliai. Kartais norėdavau mirti.“

Vėžys, netikėtas nėštumas

Rizika: nežinant, kad Veronika laukiasi, pirmąjį nėštumo trimestrą ji buvo gydoma radioaktyviuoju jodu, dėl to labai išaugo tikimybė, kad kūdikis gims neįgalus.

Veronika ne kartą bandė nutraukti narkotikų vartojimą, tačiau vis nesėkmingai. Galiausiai padėjo metadono programa. Savijautai pagerėjus moteris nustojo vartoti narkotikus. Kreipėsi į „Demetrą“ – ŽIV ir AIDS paveiktų moterų ir jų artimųjų asociaciją, lankėsi jų rekomenduojamuose mokymuose, pradėjo ŽIV antiretrovirusinę terapiją (ART). Tačiau tuomet tarsi perkūnas iš giedro dangaus trinktelėjo nauja žinia – Veronika sužinojo serganti skydliaukės vėžiu. „Ta diagnozė mane pribloškė labiau nei žinia, kad sergu ŽIV. Vėžys man atrodė mirtina liga. Juk buvau vos 27-erių, ką tik pradėjusi iš naujo kabintis į gyvenimą.“ Vis dėlto ji pradėjo gydymo kursą – operacija, hormonai, radioaktyvusis jodas. „Pradėjau priaugti svorio. Maniau, kad tai pašalinis hormonų poveikis, todėl nekreipiau dėmesio, – prisimena ji. – Paaiškėjo, kad laukiuosi. Tai mane pribloškė. Baisiausia buvo dėl to radioaktyvaus jodo, kurį gavau pirmąjį, patį jautriausią nėštumo trimestrą. Gydytojai sakė, kad tikimybė pagimdyti neįgalų kūdikį – labai didelė. Bijojau ir dėl ŽIV. Klūpodama maldavau jų nutraukti nėštumą, bet buvo per vėlu – trys mėnesiai, kai leidžiama tai padaryti, jau buvo praėję.“ Veronika darė viską, kad apsaugotų būsimą kūdikį bent jau nuo užsikrėtimo ŽIV – tęsė ART, sutiko su Cezario pjūviu, nuolat vežė jį testuoti ir visą laiką su nerimu stebėjo. Įvyko stebuklas – sūnus gimė sveikas. Vienintelė problema, kurią turi – dėl skydliaukės pažeidimo atsiradusi įgimta hipotirozė.

Ratas įsisuko iš naujo

Po sūnaus gimimo praėjus dvejiems metams Veronika išsiskyrė su Igoriu ir pradėjo gyventi su Andriumi. Kad turi ŽIV, moteris prisipažino jam iš karto, nors taikant ART viruso jos kraujyje testai jau seniai nerodė. Andrius neužsikrėtė. Deja, jis taip pat buvo priklausomas nuo narkotikų. Netrukus prie senų įpročių grįžo ir Veronika. Nors daug dirbo, pinigų vis trūko. Draugo įkalbėta pradėjo imti greituosius kreditus. Skolos augo, pasiekė 20 tūkst. eurų, antstoliai spaudė, vėl visu sunkumu užgriuvo problemos. Negana to, Igoris pasiekė, kad jam atitektų sūnaus priežiūra ir pusė Veronikos buto. „Man tiesiog nebeliko, dėl ko gyventi, todėl vartojau vis daugiau“, – prisimena moteris.

Kai Andrius buvo įkalintas už prekybą narkotikais, Veronika vėl pabandė stotis ant kojų. Išsiskyrė su Andriumi. Šiandien Veronika džiaugiasi, kad pati save išlaiko, tvarkingai moka skolas, dirba dviejuose darbuose ir stengiasi atkurti prarastą ryšį su sūnumi. Narkotikų nevartoja jau ketverius metus. „Sunkiausi yra pirmieji mėnesiai, bet kuo labiau tolsti nuo tos bedugnės, tuo mažiau norisi prie to grįžti. Man visa tai pernelyg daug kainavo, kad dėl vienos dozės vėl visko atsisakyčiau“, – sako ji.

ŽIV ir motinystė suderinama

Apie riziką ŽIV infekuotai moteriai pagimdyti infekuotą kūdikį ir būdus jį apsaugoti nuo vėlesnio užsikrėtimo papasakojo Santaros klinikų infekcinių ligų gydytoja prof. Raimonda Matulionytė.

Raimonda Matulionytė. Asmeninio archyvo nuotr. 

„Jei moteris nesigydo, laikoma, kad rizika nėštumo ir gimdymo metu užkrėsti kūdikį yra apie 23 proc., o jeigu jis žindomas, ji padidėja dar 10–16 proc. Taigi bendra rizika yra apie 40 proc. Tai priklauso ir nuo stadijos. Jei moteris ŽIV užsikrečia prieš pat pastodama arba per pirmąjį nėštumo trimestrą, rizika labai padidėja. Laimei, Lietuvoje visos nėščiosios, net ir nepriklausančios rizikos grupėms, dėl ŽIV tikrinamos du kartus – pirmąjį ir trečiąjį nėštumo trimestrą, – pasakoja profesorė. – Jei moteris gydosi, rizika užkrėsti kūdikį sumažėja iki 0,5 proc. Lietuvoje nėra nė vieno gimusio ŽIV užkrėsto vaiko, jei būsima mama gydėsi.“

R. Matulionytės žodžiais, kai viruso aktyvumas nuslopintas, Cezario pjūvis ŽIV infekuotoms moterims nebūtinas. Jis buvo daromas seniau, kai dar nebuvo tokių efektyvių vaistų ir nebuvo sukaupta pakankamai įrodymais grįstų duomenų. Dabar, kai virusologinių tyrimų atsakymai palankūs, moterys skatinamos gimdyti natūraliai.

„Žindyti nerekomenduojama jokiu būdu. Būtų tikrai gaila, jei gimęs sveikas kūdikis užsikrėstų ŽIV per motinos pieną. Geriausia išeitis – pieno mišiniai. Galbūt ne visos mamos pajėgios nusipirkti mišinukų, valstybė tai galėtų kompensuoti. Kitose šalyse jie kompensuojami, tiesa, kai kuriose jų ŽIV paplitęs labiau, tad tai aktualiau, – pastebėjo gydytoja infektologė. – Manau, valstybė taip pat galėtų labiau skatinti įsivaikinti tuos ŽIV infekuotus vaikus, kurių mamos vartoja narkotikus, stokoja socialinių įgūdžių, jų teisės apribotos. Pavyzdžiui, Estijoje tokie vaikai jau buvo įsivaikinti be baimės. Nemažai tokių vaikų yra Rumunijoje, Ukrainoje. Jei ŽIV infekuoti vaikai nuo mažens yra stebimi pediatrų, vartoja paskirtus vaistus, jie gyvena tokį pat visavertį gyvenimą kaip ir kiti sveiki vaikai.“

Gimė aštuoni ŽIV infekuoti vaikai

Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) pateiktais duomenimis, per visą ŽIV registracijos Lietuvoje laikotarpį žinoma apie 209 ŽIV užsikrėtusių nėščiųjų gimdymus, gimė 8 ŽIV infekuoti vaikai. Minėti 8 atvejai yra tie, kai moterys į gydytojus nesikreipė, kreipėsi vėlai arba nesilaikė gydytojo nurodymų.

NVSC duomenimis, 2021 m. Lietuvoje gimdė 11 ŽIV užsikrėtusių nėščiųjų.

Lietuvoje nuo 2007 m. visoms nėščiosioms sudarytos galimybės nemokamai pasitikrinti dėl ŽIV du kartus nėštumo laikotarpiu. Tyrimo išlaidos padengiamos Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) biudžeto lėšomis. Tokio profilaktinio patikrinimo metu nėščiosioms kasmet diagnozuojami keli ŽIV infekcijos atvejai: 2021 m. – du, 2020 m. – penki, 2019 m. – vienas. Tai leidžia laiku pradėti antiretrovirusinę terapiją (ART) ir užtikrinti, kad sumažėtų tikimybė naujagimiui užsikrėsti ŽIV. Vaistai kompensuojami iš PSDF biudžeto. Visiems naujagimiams, kuriuos pagimdė ŽIV užsikrėtusi motina, yra skiriama ŽIV ligos profilaktika, ji turi būti pradėta kiek įmanoma anksčiau po gimdymo ir tęsiama 4 savaites (už šį gydymą taip pat sumokama iš PSDF biudžeto).

Psichologinę ir kitokią pagalbą teikia ŽIV ir AIDS paveiktų moterų ir jų artimųjų asociacija „Demetra“, tel. (8 5) 233 2533, 8 687 10 655, e. p. demetra@demetra.lt. Šios organizacijos ŽIV prevencijos centro tel. 8 608 80 534, e. p. checkpoint.demetra@gmail.com.