Va­sa­ra turėtų būti ne tik sma­gi, bet ir sau­gi

Pa­si­reiš­kia aler­gi­ja

Nors va­sa­ra dau­ge­liui sie­ja­si su ato­sto­go­mis, gam­ta ir ge­ra nuo­tai­ka, aler­giš­kiems žmo­nėms ji ga­li tap­ti tik­ru iš­šū­kiu. Res­pub­li­ki­nės Klai­pė­dos li­go­ni­nės gy­dy­to­jos aler­go­lo­gės Ag­nės Ra­mo­nai­tės tei­gi­mu, aler­gi­nis ri­ni­tas, dar va­di­na­mas šien­li­ge, – vie­na daž­niau­sių aler­gi­nių li­gų, dėl ku­rių pa­cien­tai krei­pia­si į gy­dy­to­ją aler­go­lo­gą.

„Šien­li­gė ga­li pa­si­reikš­ti anks­ty­vą pa­va­sa­rį, net nuo va­sa­rio, o ki­ti ją jau­čia va­sa­rą, kai gau­su žo­li­nių au­ga­lų žie­da­dul­kių, dar ki­ti rea­guo­ja į pikt­žo­lių žy­dė­ji­mą ru­de­nį, – sa­ko spe­cia­lis­tė. – Da­lis aler­giš­kų žmo­nių šien­li­gės simp­to­mus jau­čia iš­ti­sus me­tus – tie, ku­rie įsi­jaut­ri­nę na­mų dul­kių er­ku­tėms, pe­lė­siams ar gy­vū­nų pleis­ka­noms.“

Aler­gi­niam ri­ni­tui bū­din­ga skaid­ri sek­re­ci­ja iš no­sies, in­ten­sy­vus čiau­du­lys ir ga­li­mas akių nie­žu­lys, ga­lintis tęs­tis mė­ne­sius. Vi­ru­si­nės kil­mės slo­ga trun­ka 7–10 die­nų, ne­re­tai ją ly­di karš­čia­vi­mas, bend­ras silp­nu­mas, no­sies iš­sky­ros tam­pa tirš­tos.

Asociatyvi freepik.com nuotr.

Pa­sak A. Ra­mo­nai­tės, aler­giš­kiems žmo­nėms pa­ta­ria­ma mo­bi­lio­sio­mis programėlėmis ste­bė­ti žie­da­dul­kių žy­dė­ji­mo pro­gno­zes, žie­da­dul­kių ly­gį sa­vo re­gio­ne, oro ko­ky­bę ir tar­šą. Re­ko­men­duo­ja­ma žy­dė­ji­mo me­tu kuo ma­žiau bū­ti lau­ke, ypač veng­ti bu­vi­mo lau­ke die­ną per žie­da­dul­kių pi­ką. Ak­ty­ves­ne veik­la ge­riau už­siim­ti po lie­taus, anks­ti ry­te ar­ba vė­lai va­ka­re. Lau­ke pa­tar­ti­na dė­vė­ti ap­sau­gi­nes prie­mo­nes, aki­nius nuo sau­lės. Na­muo­se re­ko­men­duo­ja­ma už­da­ry­ti lan­gus, tu­rė­ti oro filt­rus. Grį­žus iš lau­ko rei­kė­tų nu­si­praus­ti, per­si­reng­ti, nau­do­ti dirb­ti­nes aša­ras, drė­kin­ti no­sies glei­vi­nę, plau­ti plau­kus.

Gy­dy­tis bū­ti­na

Efek­ty­viau­sias bū­das ko­vai su va­sa­ros aler­gi­jo­mis, anot A. Ra­mo­nai­tės, – pre­ven­ci­ja.

„Šien­li­gės gy­dy­mas yra in­di­vi­dua­lus ir pri­klau­so nuo simp­to­mų sun­ku­mo. Pag­rin­di­nis jo tiks­las – su­ma­žin­ti ar­ba vi­siš­kai pa­ša­lin­ti simp­to­mus, kad pa­cien­to gy­ve­ni­mo ko­ky­bė bū­tų ge­res­nė, – sa­ko gy­dy­to­ja. – Kont­ro­liuo­ti ga­li­me an­ti­his­ta­mi­ni­niais me­di­ka­men­tais, kar­tu nau­do­jant įno­si­nius kor­ti­kos­te­roi­dus. Ta­čiau vie­nin­te­lis aler­gi­jos gy­dy­mo bū­das, pa­de­dan­tis pa­ša­lin­ti li­gos simp­to­mus ir pa­čią prie­žas­tį, yra spe­ci­fi­nė aler­ge­nų imu­no­te­ra­pi­ja. Aler­giš­kiems žmo­nėms bū­ti­na gy­dy­tis, nes se­niai pa­ste­bė­ta, kad žmo­nes, ser­gan­čius ast­ma, var­gi­na ir aler­gi­nis ri­ni­tas, ir at­virkš­čiai – ser­gan­tiems aler­gi­niu ri­ni­tu vė­liau pa­si­reiš­kia ir ast­ma.“

Vabz­džiai – pro­ble­ma

Pa­ti pa­vo­jin­giau­sia aler­gi­jos for­ma – ana­fi­lak­si­ja, ne­re­tai va­sa­ros me­tu iš­tin­kan­ti po vabz­džio įgė­li­mo. Lai­ku ne­su­tei­kus pa­gal­bos, ga­li pa­si­baig­ti mir­ti­mi.

Vil­niaus mies­to kli­ni­ki­nės li­go­ni­nės Aler­go­lo­gi­jos cent­ro ve­dė­jos, gy­dy­to­jos aler­go­lo­gės Mig­lės Kup­rie­nės tei­gi­mu, vabz­džiai – neiš­ven­gia­ma va­sa­ros da­lis, o jų įgė­li­mai ne tik su­ke­lia ne­ma­lo­nių po­jū­čių, bet ir kai ku­riems žmo­nėms ga­li su­kel­ti rim­tų svei­ka­tos su­tri­ki­mų, o kar­tais net pa­vo­jų gy­vy­bei.

Asociatyvi freepik.com nuotr.

Daž­niau­siai žmo­nes ge­lia uo­dai ir ma­ša­lai (krau­ja­siur­biai vabz­džiai), ta­čiau pa­vo­jin­gų aler­gi­nių reak­ci­jų daž­niau­siai su­ke­lia plė­vias­par­nių bū­rio (Hy­me­nop­te­ra) vabz­džiai: bi­tės, šir­šės, vaps­vos ir ka­ma­nės. Šie vabz­džiai, nors ir pa­na­šūs, ski­ria­si sa­vo iš­vaiz­da, ski­ria­si ir jų nuo­dų su­dė­tis, to­dėl svar­bu ži­no­ti, koks vabz­dys su­kė­lė aler­gi­nę reak­ci­ją.

Pa­sak M. Kup­rie­nės, epi­de­mio­lo­gi­niai ty­ri­mai ro­do, kad sis­te­mi­nių aler­gi­nių reak­ci­jų ky­la maž­daug 7,5 pro­c. suau­gu­sių­jų ir 3,4 pro­c. vai­kų. Nuo plė­vias­par­nių vabz­džių įgė­li­mo ko­ne kas­met pa­si­tai­ko pa­vie­nių mir­ties at­ve­jų.

Rea­guo­ja­me skir­tin­gai

„Įgė­lus vabz­džiui, žmo­gaus or­ga­niz­mo reak­ci­ja ga­li bū­ti skir­tin­ga ne tik dėl in­di­vi­dua­lių fi­zio­lo­gi­nių žmo­gaus sa­vy­bių, bet ir dėl įgė­lu­sio vabz­džio rū­šies, – įspė­ja gy­dy­to­ja. – Bū­ti­na ži­no­ti, kad kiek­vie­no žmo­gaus or­ga­niz­mas skir­tin­gai rea­guo­ja į įvai­rių vabz­džių įgė­li­mus, to­dėl, įgė­lus vabz­džiui, bū­ti­na ste­bė­ti sa­vo sa­vi­jau­tą. Gy­dy­to­jo aler­go­lo­go kon­sul­ta­ci­ja bū­ti­na, jei yra bu­vu­si sis­te­mi­nė aler­gi­nė reak­ci­ja po vabz­džio įgė­li­mo ar­ba yra sun­kių vie­ti­nių reak­ci­jų.“

Reak­ci­jų, įgė­lus vabz­džiui, anot spe­cia­lis­tės, ga­li bū­ti la­bai įvai­rių: nuo leng­vų vie­ti­nių iki pa­vo­jin­gų sis­te­mi­nių ana­fi­lak­si­nių. Vie­ti­nės reak­ci­jos simp­to­mai iš­si­vys­to dėl įgė­li­mo me­tu pa­te­ku­sių nuo­dų tok­si­nio po­vei­kio au­di­niams. Dau­gu­mai žmo­nių po įgė­li­mo pa­si­reiš­kia tik ne­sun­kios vie­ti­nės reak­ci­jos: skaus­mas, pa­rau­di­mas, pa­ti­ni­mas, nie­žė­ji­mas. Ta­čiau pa­vo­jin­ga, jei įgė­li­mas yra vei­do ar kak­lo sri­ty­je, bur­no­je ar gerk­lė­je, nes ti­ni­mas ga­li su­trik­dy­ti kvė­pa­vi­mą.

Aler­giš­kiems vabz­džių nuo­dams žmo­nėms, pa­sak M. Kup­rie­nės, ga­li kil­ti stip­rių vie­ti­nių reak­ci­jų, kai įgė­li­mo vie­to­je at­si­ran­da nie­žė­ji­mas, pa­rau­di­mas, pa­ti­ni­mas, ku­rio skers­muo di­des­nis nei 10 cm, reak­ci­ja stip­rė­ja 24–48 va­lan­das ir praei­na per 3–10 die­nų. Sun­kios sis­te­mi­nės aler­gi­nės reak­ci­jos pa­pras­tai iš­si­vys­to per 30–60 mi­nu­čių. Kuo grei­tes­nė sis­te­mi­nė reak­ci­ja, tuo ji in­ten­sy­ves­nė ir sun­kes­nė.

To­kių reak­ci­jų spekt­ras la­bai įvai­rus sa­vo simp­to­mų in­ten­sy­vu­mu ir kli­ni­ka: odos simp­to­mai (dil­gė­li­nis bė­ri­mas, an­gioe­de­ma, nie­žu­lys ir kt.), kvė­pa­vi­mo sis­te­mos simp­to­mai (bal­so už­ki­mi­mas, du­su­lys, švokš­ti­mas ir kt.), šir­dies ir krau­ja­gys­lių sis­te­mos simp­to­mai (silp­nu­mas, šir­dies rit­mo su­tri­ki­mas, krin­tan­tis krau­jos­pū­dis ir kt.), virš­ki­ni­mo sis­te­mos simp­to­mai (py­ki­ni­mas, vė­mi­mas ir kt.), cent­ri­nės ner­vų sis­te­mos simp­to­mai (svai­gu­lys, są­mo­nės su­tri­ki­mas ir kt.). 

„Kai sis­te­mi­nės reak­ci­jos me­tu iš­si­vys­to bent dvie­jų or­ga­nų sis­te­mų pa­žei­di­mo simp­to­mai, diag­no­zuo­ja­ma ana­fi­lak­si­nė reak­ci­ja. La­bai svar­bu lai­ku at­pa­žin­ti to­kias reak­ci­jas ir ne­del­siant kvies­ti grei­tą­ją me­di­ci­nos pa­gal­bą“, – įspė­ja me­di­kė.

Pa­sak jos, jei žmo­gus anks­čiau bu­vo pa­ty­ręs aler­gi­nę reak­ci­ją po plė­vias­par­nio vabz­džio įgė­li­mo, jis tu­ri ne­šio­tis gy­dy­to­jo pa­skir­tą pir­mosios pa­gal­bos vais­tų rin­ki­nį (ad­re­na­li­no au­toin­jek­to­rių, an­ti­his­ta­mi­ni­nių vais­tų, gliu­ko­kor­ti­kos­te­roi­dų), ku­rį ga­lė­tų pa­nau­do­ti įgė­lus vabz­džiui.

Įgė­lu­si bi­tė pa­lie­ka kū­ne įstri­gu­sį ge­luo­nį, ku­rį svar­bu kuo sku­biau pa­ša­lin­ti. Svar­bu ge­luo­nies ne­pa­žeis­ti ir ne­trau­muo­ti žaiz­dos, kad ne­plis­tų pa­te­kę nuo­dai. Pa­žeis­tą vie­tą re­ko­men­duo­ja­ma at­šal­dy­ti, kad sumažėtų skaus­mas, nie­žė­ji­mas, pa­ti­ni­mas.

„Ko­kia pir­mo­ji pa­gal­ba tu­ri bū­ti tei­kia­ma vabz­džio įgel­tam žmo­gui, pri­klau­so nuo reak­ci­jos in­ten­sy­vu­mo. Jei yra tik pa­rau­di­mas, ne­žy­mus pa­ti­ni­mas, nie­žė­ji­mas – pa­kan­ka ne­re­cep­ti­nių vais­tų nuo aler­gi­jos ir už­de­gi­mo. Jei pa­si­reiš­kia aler­gi­ja, bū­ti­na ne­del­siant kreip­tis į me­di­kus“, – sa­ko M. Kup­rie­nė.

Pla­ti­na li­gas

Na­cio­na­li­nio vi­suo­me­nės svei­ka­tos cent­ro Užk­re­čia­mų­jų li­gų val­dy­mo sky­riaus vy­riau­sio­sios spe­cia­lis­tės Auš­ros Bar­tu­lie­nės tei­gi­mu, įkan­dus vabz­džiams ga­li at­si­ras­ti ne tik įvai­rių aler­gi­nių reak­ci­jų – er­kės, uo­dai ga­li per­neš­ti už­kre­čia­mą­sias li­gas.

„Uo­dų pla­ti­na­mo­mis li­go­mis – ma­lia­ri­ja, den­gės karšt­li­ge, či­kun­gu­ni­ja, Va­ka­rų Ni­lo karšt­li­ge – žmo­nės ga­li už­si­krės­ti ke­liau­da­mi po en­de­mi­nes ša­lis, ku­rio­se pa­pli­tę šių li­gų su­kė­lė­jai, – tai Af­ri­kos, Azi­jos, Pie­tų Ame­ri­kos ša­lys“, – sa­ko spe­cia­lis­tė. – Lie­tu­vo­je pa­pli­tu­sios er­kių pla­ti­na­mos li­gos yra er­ki­nis en­ce­fa­li­tas ir Lai­mo li­ga.“

Asociatyvi freepik.com nuotr.

Anot spe­cia­lis­tės, uo­dai la­biau­siai puo­la sau­lei lei­džian­tis ir te­kant, to­dėl, no­rint iš­veng­ti jų įkan­di­mų, rei­kė­tų veng­ti vaikš­čio­ti lau­ke ar bū­ti ar­ti van­dens, ypač tam­siuo­ju pa­ros me­tu. Re­ko­men­duo­ja­ma nau­do­ti vabz­džius at­bai­dan­čias prie­mo­nes – re­pe­len­tus: iš­purkš­ti ar iš­tep­ti vei­dą, dra­bu­žiais ne­pri­deng­tas ran­kas, ko­jas. Pre­pa­ra­to eti­ke­tė­je bū­na nu­ro­dy­tos re­ko­men­da­ci­jos apie nau­do­ji­mo daž­nu­mą – jų svar­bu lai­ky­tis ir ne­per­do­zuo­ti, ypač ma­žiems vai­kams.

Efek­ty­viau­sia prie­mo­nė, ga­lin­ti pa­dė­ti iš­veng­ti er­kių per­ne­ša­mo er­ki­nio en­ce­fa­li­to, – skie­pai. „Pri­me­na­me, kad nuo praė­ju­sių me­tų rug­sė­jo 50–55 me­tų am­žiaus gru­pei pri­klau­san­tiems as­me­nims skie­pai nuo er­ki­nio en­ce­fa­li­to yra ne­mo­ka­mi. Tai tai­ko­ma ir as­me­nims, ku­rie jau pa­si­skie­pi­ję, ta­čiau rei­ka­lin­ga stip­ri­na­mo­ji do­zė, – jei pri­klau­so­te šiai am­žiaus gru­pei, ga­li­te ją gau­ti ne­mo­ka­mai“, – in­for­muo­ja A. Bar­tu­lie­nė.

Nuo Lai­mo li­gos skie­pų nė­ra

Skie­pų nuo Lai­mo li­gos nė­ra – pa­sak spe­cia­lis­tės, nuo jos ap­sau­go tik bend­ro­sios pro­fi­lak­ti­nės prie­mo­nės. Ei­nant į miš­ką pa­tar­ti­na ap­si­vilk­ti švie­siais dra­bu­žiais: vir­šu­ti­niai tu­rė­tų bū­ti il­go­mis ran­ko­vė­mis, ran­ko­ga­liai – ge­rai pri­glus­ti prie rie­šo, kel­nių kleš­nių apa­čia taip pat tu­rė­tų bū­ti ge­rai pri­glu­du­si prie kū­no. Re­ko­men­duo­ja­ma nau­do­ti re­pe­len­tus. Gal­vą pa­tar­ti­na ap­si­riš­ti ska­re­le ar­ba už­si­dė­ti ge­rai pri­glun­dan­čią ke­pu­rę, gob­tu­vą. Bū­nant gam­to­je pa­tar­ti­na daž­nai ap­žiū­rė­ti sa­ve ir bend­ra­ke­lei­vius. Ap­tik­tas per dra­bu­žius ro­po­jan­čias er­kes – su­nai­kin­ti. Sug­rį­žus į na­mus bū­ti­na ati­džiai ap­žiū­rė­ti sa­vo kū­ną, iš­si­šu­kuo­ti plau­kus, nu­si­praus­ti.

„Er­kės mėgs­ta drėg­mę ir prie­blan­dą, to­dėl gau­siau­sia jų – la­puo­čių miš­kuo­se, – sa­ko A. Bar­tu­lie­nė. – Daž­niau­siai er­kės įsi­ku­ria te­ri­to­ri­jo­se, kur daug lau­ki­nių gy­vū­nų, paukš­čių – nuo­la­ti­nių jų mai­tin­to­jų. Jų ga­li­ma su­tik­ti miš­ko ta­ke­lių pa­kraš­čiuo­se, tan­kiuo­se brūz­gy­nuo­se, pau­piuo­se, pel­kė­to­se vie­to­vė­se. Ne­ma­žai er­kių ga­li­ma ap­tik­ti ir miš­ko kir­ti­muo­se, kur daug se­nų kel­mų ir ša­kų. Jų bū­na ir mies­tų par­kuo­se, skve­ruo­se, dau­gia­bu­čių kie­mų ža­lio­sio­se te­ri­to­ri­jo­se. To­dėl svar­bu kruopš­čiai pri­žiū­rė­ti gy­ve­na­mų­jų na­mų te­ri­to­ri­jas, so­dus: nuo anks­ty­vo pa­va­sa­rio pjau­ti žo­lę, nai­kin­ti men­ka­ver­čius krū­mus, iš­vež­ti au­ga­li­nes šiukš­les.“

Kaip iš­veng­ti įgė­li­mo?

No­rint ap­si­sau­go­ti nuo vabz­džių įgė­li­mų, pa­ta­ria­ma ne­ruoš­ti mais­to ir ne­val­gy­ti lau­ke, ne­ger­ti iš skar­di­nių ir bu­te­lių lau­ke, veng­ti žy­din­čių au­ga­lų, ne­vaikš­čio­ti ba­so­mis po pie­vas, ste­bė­ti, ar nė­ra vabz­džių liz­dų krū­muo­se ir že­mė­je, ne­vaikš­čio­ti ar­ti bi­čių avi­lių.

Svar­bu ap­sau­go­ti vai­kus, to­dėl juos rei­kė­tų iš­mo­ky­ti at­sar­gu­mo: ne­lies­ti ro­po­jan­čių vabz­džių, ne­skin­ti gė­lių. Vai­kams rei­kė­tų ne­leis­ti žais­ti ne­to­li šiukš­lių dė­žių ir po me­džiais, kur yra nu­kri­tu­sių vai­sių.

Ap­si­sau­go­ti nuo vabz­džių įgė­li­mų pa­de­da ir me­cha­ni­nės prie­mo­nės: ap­sau­gi­niai tink­liu­kai ant lan­gų, vai­kų ve­ži­mė­lių.

Ką da­ry­ti įgė­lus vabz­džiui?

Vi­sus žmo­nes, ypač jei vabz­dys įgė­lė į vei­dą ar kak­lą, rei­kė­tų ste­bė­ti, nes net ir nea­ler­giš­ki nuo ti­ni­mo ga­li pra­dė­ti dus­ti.

Pag­rin­di­niai aler­gi­jos simp­to­mai: bė­ri­mai, vei­do ar lū­pų pa­ti­ni­mas, du­su­lys, ga­li­mas krau­jos­pū­džio kri­ti­mas. To­kiems žmo­nėms bū­ti­na su­teik­ti pir­mą­ją pa­gal­bą, su­leis­ti ad­re­na­li­no ir kvies­ti grei­tą­ją pa­gal­bą. Jei ad­re­na­li­no ne­tu­ri­te, duo­ki­te iš­ger­ti an­ti­his­ta­mi­ni­nių vais­tų.

Įgė­lus bi­tei svar­bu kuo sku­biau pa­ša­lin­ti ge­luo­nį (vaps­vos ir šir­šės ge­luo­nies ne­pa­lie­ka).

Įgė­li­mo vie­tą rei­kė­tų de­zin­fe­kuo­ti, šal­dy­ti.

Aler­giš­ki žmo­nės tu­ri su sa­vi­mi ne­šio­tis ad­re­na­li­no au­toin­jek­to­rių, nes ad­re­na­li­nas yra pir­mo pa­si­rin­ki­mo gy­dy­mas, ku­ris ga­li iš­gel­bė­ti gy­vy­bę ana­fi­lak­si­jos me­tu.

Daž­niau­si aler­gi­jos simp­to­mai:

čiau­du­lys, van­de­nin­ga slo­ga, no­sies už­gu­li­mas, nie­žė­ji­mas, uos­lės pra­ra­di­mas,

akių pa­rau­di­mas, aša­ro­ji­mas,

bė­ri­mai, pa­ti­ni­mai, odos nie­žu­lys,

sau­sas ko­su­lys, du­su­lys,

vi­du­ria­vi­mas ar vi­du­rių už­kie­tė­ji­mas, pil­vo pū­ti­mas, skaus­mai,

gal­vos skaus­mai, svai­gi­mas, su­ma­žė­jęs krau­jos­pū­dis.

Daž­niau­siai aler­gi­ją su­ke­lia:

žie­da­dul­kės,

na­mų aler­ge­nai (dul­kės, pe­lė­sis, pa­gal­vių plunks­nos,

na­mi­niai gy­vū­nai (ka­tės, šu­nys ir kt.),

mais­to pro­duk­tai,

bui­ty­je nau­do­ja­mos che­mi­nės me­džia­gos,

kos­me­ti­kos prie­mo­nės,

vais­tai ir kt.

Ką da­ry­ti įsi­siur­bus er­kei?

Ap­ti­kus įsi­siur­bu­sią er­kę, ją rei­kia kuo grei­čiau iš­trauk­ti – ne­spaus­ti er­kės kū­ne­lio, o suim­ti ją kiek ga­li­ma ar­čiau odos ir stai­giu ju­de­siu trauk­ti į vir­šų. Įsi­siur­bu­sios er­kės ne­rei­kia tep­ti rie­ba­lais ar ki­tais skys­čiais.

Pa­ša­li­nus er­kę, žaiz­de­lę rei­kia pa­tep­ti de­zin­fek­ci­niu skys­čiu.

Po er­kės įsi­siur­bi­mo apie mė­ne­sį ste­bė­ki­te sa­vo svei­ka­tą ir įsi­siur­bi­mo vie­tą. Jei­gu er­kės įkan­di­mo vie­to­je at­si­ran­da pa­rau­di­mas ir jis ple­čia­si ar pa­blo­gė­ja sa­vi­jau­ta, bū­ti­na ne­del­siant kreip­tis į gy­dy­to­ją.