Tapti organų donorais paskatino skaudžios istorijos

Užpildyti popierinę sutikimo tapti organų donoru formą Lietuvoje vis dar sudėtinga. Tuo įsitikino straipsnio autorė. Tačiau šiais laikais yra ir paprastesnis būdas pasirašyti, kad po mirties asmens organai gelbėtų kitų gyvybes. Tai populiarėjanti elektroninė sutikimo forma.

Siuntė vis kitur

"Noriu tapti donoru po mirties, užpildyti popierinę sutikimo formą. "Išgirdusi tokį prašymą vienos Kauno poliklinikos registratorė kiek sutriko, bet patarė kreiptis į šeimos gydytojų registratūrą. Joje jau kita registratorė, išgirdusi identišką prašymą, taip pat nelabai žinojo, ką daryti, ir rekomendavo kreiptis į savo šeimos gydytoją. Su tokiais sunkumais susidūriau siekdama pasirašyti popierinį sutikimą tapti donoru po mirties. Teko pereiti prie skaitmeninio varianto – užpildyti elektroninę sutikimo formą. Ją užpildžiau per maždaug 5 min. Nereikėjo jokios su mano sveikata susijusios informacijos.

Kol šios alternatyvos nebuvo, pasiryžusiems tapti donorais neretai iškildavo keblumų. Vilnietis Vidmantas reikiamus dokumentus užpildė ir donoro kortelę gavo prieš beveik 20 metų – vos sulaukęs pilnametystės. "Tuo metu niekas nežinojo, kas tai ir kaip tai įteisinti. Mane buvo nusiuntę net pas notarą. Bet po keleto dienų klajonių vis dėlto pavyko", – pasakojo Vidmantas.

Mane labai sujaudino jos logika: "Mano sūnaus liks gyventi bent širdelė, matys jo akys... Na ir kas, kad kitame žmoguje."

Apsisprendė žuvus draugui

Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidentė Daina Gudzinevičiūtė pasidalijo ją sujaudinusia istorija, kuri privertė susimąstyti apie donorystę: "Viena pažįstama moteris paaukojo savo žuvusio mažamečio sūnaus organus ir sulaukė piktų apkalbų jos mažame miestelyje. Mane labai sujaudino jos logika: "Mano sūnaus liks gyventi bent širdelė, matys jo akys... Na ir kas, kad kitame žmoguje."

D.Gudzinevičiūtė pasakojo, kad prieš penkerius metus nusprendusi tapti organų donore susidūrė su kliūtimis – rasti sutikimo formą internete buvo sudėtinga. Kita donoro kortelės savininkė studentė Salomėja pastebi, kad ir šiuo metu rasti elektroninę sutikimo formą nepaprasta: "Galimybė užpildyti prašymą internetu paslėpta kažkur valstybiniuose puslapiuose, trūksta jų reklamos."

Donorė Aušra sutikimą pateikė aukodama kraujo. Apsispręsti, ar tapti organų donore, ją paskatino per nelaimingą atsitikimą žuvusio draugo istorija. "Atsimenu, laukėme su draugu prie šarvojimo namų, kai paaiškėjo, kad į juos žuvęs draugas bus atvežtas diena vėliau. Jo mama nusprendė sūnaus organus paaukoti donorystei. Pamenu, jis visada nešiodavo apsmukusius drabužius, ir kai pamatėme jį karste, apėmė neapsakomas jausmas, lyg žiūrėčiau į žmogų, kurio niekada nepažinojau. Jo niekur nebūtum pamatęs su kostiumu. Iš čia ir ateina suvokimas, kad tavo miręs kūnas nebesi tu, jis nieko nebereiškia", – mintis, paskatinusias tapti organų donore, prisiminė mergina.

Donorystę gaubiantys mitai

Jai antrino viešųjų ryšių specialistas Arijus Katauskas: "Trūksta informacijos ir paaiškinimo žmonėms, kokia yra donorystės vertė ir kaip galima padėti. Žinoma, svarbu yra ir seni mitai, tačiau reikia kur kas geriau apgalvotos komunikacijos." A.Katauskas taip pat pastebi, kad kalbantis su žmonėmis, juos šviečiant, galima suprasti, iš kur kyla donorystę gaubiantys mitai ir kaip su jais kovoti.

Dažnai vyrauja įsitikinimas, kad užpildžius sutikimą tapti organų donoru gydytojai nebesistengs kovoti dėl žmogaus gyvybės. Šį mitą paneigia ir galimas jo atsiradimo priežastis pateikia Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikos širdies chirurgas Vilius Janušauskas: "Lietuvoje net juokaujama, kad ligonis miršta ne dėl ligos, o dėl gydytojo kaltės. Kai žmonės pradės galvoti, kad mirštama nuo ligos, o gydytojai tik stengiasi padėti, tada požiūris į donorystę pasikeis." Chirurgas apgailestauja, kad dauguma vyraujančių mitų, keistų įsitikinimų kyla iš nežinojimo. "Žmonės kartais net vienoje palatoje būti su ligoniu, kuriam diagnozuotas vėžys, bijo, kad neužsikrėstų", – niekuo nepagrįstą mąstymą apie neužkrečiamą ligą pateikia gydytojas.

Anot V.Janušausko, žmonės dažnai nesupranta, kas yra smegenų mirtis, nesuvokia, kad tai yra būklė, kurios neįmanoma pagydyti. Dėl to dalis patyrusių smegenų mirtį artimųjų nepagrįstai viliasi, kad jiems brangūs žmonės galbūt dar atsigaus ir veja šalin mintis, kad jo organus galėtų paaukoti. Tačiau iš tiesų smegenų mirtis – tai būklė, kai kraujotaka smegenyse nutrūksta ir jos atkurti nebepavyksta, nors kai kurie organai, prijungti prie medicinos aparatūros, dar funkcionuoja. Nustačius smegenų mirtį, konstatuojama žmogaus mirtis. Tokiu atveju įmanoma organų ir audinių donorystė. Smegenų mirtis konstatuojama tik ligoninės reanimacijos skyriuje per trijų gydytojų konsiliumą. Prieš tai privaloma atlikti specialius tyrimus, siekiant įsitikinti, kad žmogų iš tiesų ištiko smegenų mirtis.

Svarbus pokalbis šeimoje

Jau kurį laiką su donoro inkstu gyvenanti Gitana pasakojo taip pat susidurianti su mitais. "Dirbu su žmonėmis ir neslepiu, kad man yra persodintas inkstas. Žmonės kartais klausinėja: "O jeigu reanimacijos skyriuje išims organus?", arba "Aš savo artimojo negalėčiau atiduoti transplantacijai", tarsi žemei būtų reikalingi organai", – stebėjosi pašnekovė.

Įvairių mitų pagrindą paneigia ir Lietuvos asociacijos "Gyvastis" prezidentė Aušra Degutytė. Asociacija vienija žmones, sergančius inkstų ligomis, laukiančius ar gyvenančius su donoro organu po transplantacijos, ligonių artimuosius ir medikus. Pašnekovės teigimu, kai kuriuos piliečius nuo minties tapti organų donorais atbaido baimė, kad, pasirašydamas tokį sutikimą, žmogus yra priverstas atskleisti informaciją apie savo sveikatos būklę. Tačiau piliečio sutikime tapti organų donoru po mirties niekada neįtraukiama informacija apie pildančiojo sveikatos būklę, kraujo grupę ar kitus imunologinius duomenis.

A.Degutytė pažymi, kad net ir nepritariant organų donorystei praverstų pokalbis šeimoje, nelaimės atveju palengvinantis artimųjų apsisprendimą: "Kalbinant žmones, kurie paaukojo savo artimųjų organus, dažnai girdime, kad buvo kalbėta apie tai donorui dar esant gyvam, ir tai palengvino sprendimą."

Ieško savojo donoro

Nacionalinio transplantacijos biuro (NTB) duomenimis, dvigubai daugiau Lietuvos moterų (20 tūkst.) nei vyrų (10 tūkst.) yra išreiškę norą po mirties tapti donorais. Dažnas pašnekovas, paklaustas, kodėl taip yra, tik traukė pečiais. Donorė Aušra pasvarstė, kad tai gali būti susiję su auklėjimu jaunystėje: "Istoriškai, moterų pozicija buvo aukotis dėl kitų. Todėl moterims yra lengviau pasirinkti donorystę." Panašios pozicijos laikėsi ir asociacijos "Gyvastis" prezidentė: "Moterys jautresnės, jos labiau užjaučiančios ir gal tiesiog altruistiškesnės."

Ne vienas pacientas po transplantacijos, kaulų čiulpų persodinimo ar kraujo perpylimo trokšta susirasti savo donorą ar jo artimuosius, tačiau Lietuvoje tai įmanoma tik per NTB. Tarpininkaujant biurui, recipientas su donoru ar jo šeima susirašinėja anonimiškai.

Apie norą sužinoti daugiau užsiminė ir su donoro inkstu gyvenanti vidutinio amžiaus Gitana. "Labai įdomu buvo sužinoti, kas buvo tas donoras. Žinau, kad tai buvo mano metų moteris. Vis pagalvoju, kokia ji buvo. Ypač pirmas savaites po persodinimo, net ir sapnuodavau ją kartais", – užsiminė pašnekovė.

Kai kurie pasakoja apie kaltės jausmą belaukiant donoro. Iš tiesų tai yra laukimas, kol kažkas numirs.

Pacientų norą sužinoti daugiau supranta, tačiau jo neprovokuoja gydytojas V.Janušauskas: "Kai kurie žmonės pasakoja apie kaltės jausmą belaukiant donoro. Iš tiesų tai yra laukimas, kol kažkas numirs."

A.Degutytė pastebi, kad asociacijos nariai, gyvenantys su donoro širdimi ar inkstu, jaučiasi turintys atidirbti už kažkieno paaukotą gyvybiškai svarbų organą. Taip įsitraukia į šviečiamąją veiklą, savanoriškai viešina donorystės idėją. Tačiau valstybės pastangų skatinti piliečius aukoti organus po mirties pašnekovė pasigedo. "Jei valstybė skirtų daugiau dėmesio transplantacijai, tokių operacijų būtų atliekama daugiau ir žmonių išgelbėjama daugiau", – įsitikinusi A.Degutytė.

Laukia transplantacijos operacijų

NTB duomenimis, 384 žmonės šiuo metu Lietuvoje laukia organų ar audinių (ragenų) transplantacijos: širdies transplantacijos laukia 42, kepenų – 81, inksto – 144, plaučių – 7, širdies ir plaučių komplekso – 4, kasos ir inksto komplekso – 10, ragenų – 96 recipientai.

Dvigubai daugiau Lietuvos moterų (20 tūkst.) nei vyrų (10 tūkst.) yra išreiškę norą po mirties tapti donorais.

2017 m. inkstų transplantacijos (kartu su kasos ir inksto komplekso transplantacija) vidutiniškai laukta 1,5 metų, širdies – 1,2 metų, kepenų – 0,8 metų, ragenų – 0,6 metų. 2018 m. širdies transplantacijos vidutiniškai laukta 1,7, kepenų – 0,5, inkstų – 1 metus.

Pasirašiusieji sutikimą, kad po mirties jų organai ir (ar) audiniai būtų paimti transplantacijai, gauna donoro korteles. Tačiau ši kortelė tėra simbolis – nėra būtinybės jos nešiotis, nes visi reikiami duomenys įtraukiami į Žmogaus audinių, ląstelių, organų donorų ir recipientų registrą. "Ištikus nelaimei ir reanimacijos skyriuje konstatavus smegenų mirtį, duomenų, ar žmogus buvo išreiškęs sutikimą donorystei, ieškoma ne jo rankinėje ar piniginėje – gydytojai reanimatologai skambina į Nacionalinį transplantacijos biurą ir klausia, ar žmogus buvo išreiškęs tokį sutikimą", – sakė NTB Komunikacijos skyriaus vyriausioji specialistė Loreta Čėsnienė.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Berta

Berta portretas
Išsamus ir informatyvus straipsnis. Dabar žinosiu kaip viskas vyksta.
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių