Apie medicinos sistemos organizavimo ypatumus „Žinių radijo“ laidoje „Atviras pokalbis“ diskutavo Lietuvos pacientų organizacijų atstovų tarybos vadovė Vida Augustinienė (toliau – V. A.) , Vilniaus rajono poliklinikos vadovas Evaldas Navickas (toliau – E. N.) ir Seimo Sveikatos reikalų komiteto narys, socialdemokratas Saulius Čaplinskas (toliau – S. Č.).
– Ar esate patenkintas Lietuvos sveikatos sistema? Ko trūksta?
– S. Č.: Eilės sveikatos priežiūros įstaigose, o tiksliau – sistemose, kurios finansuojamos iš valstybės biudžeto, buvo, yra ir bus. Kitas klausimas – kaip jos yra reguliuojamos, kad netaptų didžiausiu barjeru tiems, kam pagalbos reikia čia ir dabar. Eilių reguliavimas, arba apskritai paslaugų suteikimo reguliavimas, čia ir yra esminis klausimas.
Kodėl negalima lyginti situacijos, kuri yra šiandien, su ta, kuri buvo anksčiau? Nes problemos lieka tos pačios, bet situacija keičiasi – ji labai dinamiška.
Pagrindinė problema yra ta, kad auga sveikatos paslaugų poreikis. Tai vyksta dėl įvairių priežasčių: sensta visuomenė, prastėja demografinė situacija, auga technologinės ir medicininės galimybės, patys žmonės nori daugiau sveikatos paslaugų.
Kiekvienas nori patekti pas aukštesnio lygio, labiau išreklamuotą, žinomą specialistą, nors galbūt to visiškai nereikia. Didelė problema yra ribotos lėšos ir žmogiškieji ištekliai, todėl reikia verstis su tuo, kas yra.
Matome, kad tik kas antras žmogus dalyvauja ligonių kasų finansuojamose prevencinėse programose, todėl lėšos lieka nepanaudotos.
Kita problema – per silpna pirminė sveikatos priežiūra ir tai nesusiję su gydytojų pasiruošimu. Jaučiamas visuomenės spaudimas, žmonės per vėlai kreipiasi į gydytoją, pirminė prevencija skiriama per mažai dėmesio.
Taip pat matome, kad tik kas antras žmogus dalyvauja Ligonių kasų finansuojamose prevencinėse programose, todėl lėšos lieka nepanaudotos. Jeigu kreipiamasi pavėluotai, jau su komplikacijomis, tai papildomai užkemša sveikatos priežiūros sistemą ir didina eiles ateityje.
Dėl spaudimo ir noro greičiau patekti pas specialistą, vietoj to, kad problema būtų išspręsta pas šeimos gydytoją, pacientai siunčiami toliau, į kitą grandį, ir ten sistema užsikemša.
Dėl privataus ir viešojo sektoriaus – matome, kad niekaip nevaldomas privatus sektorius, iš vienos pusės, tiems žmonėms, kurie turi galimybių ir lėšų, sutrumpino eiles ir patekimą pas specialistą. Tačiau jis prailgino ir apsunkino visą viešąją sistemą, nes slaugytojos ir gydytojai yra tie patys.
– Ar mes per daug reikalaujame iš medicinos?
– V. A.: Poliklinikos tikriausiai labiausiai bijo lėtinėmis ligomis sergančių pacientų, kurie brangiausiai kainuoja. Jei tos ligos būtų gydomos ne kiekviena atskirai, o į žmogų būtų žiūrima kompleksiškai. Pavyzdžiui, diabetu sergantis žmogus dažniausiai neturi tik šios vienos ligos – laikui bėgant jam išsivysto ir kitos ligos: širdies ir kraujagyslių, neurologinės ir t. t. Svarbiausia, kad žmogui laiku būtų suteikta reikalinga pagalba.
Jeigu žmogus susirgo ir jam reikalinga pagalba, neturėtų tekti mėnesių mėnesius laukti. Anksčiau, jei reikėdavo, tarkime, akių gydytojo, eidavome tiesiai pas jį. Dabar, kad patektume pas kurį nors specialistą, pirmiausia reikia šeimos gydytojo siuntimo.
Tai susiję su pinigų valdymu. Kartais žmonės būtinai reikalauja, kad būtų siunčiami į trečio lygio klinikas, pas konkretų specialistą. Tačiau šeimos gydytojai yra kompetentingi daug ką išspręsti ambulatoriniu būdu.
Vis dėlto žmonės ne visada patenkinti, jei jiems skiriamas gydymas, bet neatliekami tyrimai. Vėliau kalbama, kad žmonės per daug vartoja antibiotikų ar kitų brangių vaistų. O iš kur gydytojas gali žinoti, kokį antibiotiką reikia skirti, ar gal jo visai nereikia, gal užteks kitų vaistų?
– Su kokiomis sisteminėmis problemomis šiandien susiduria sveikatos sistema?
– E. N.: Nesu patenkintas, nes anksčiau priimti sprendimai jau yra keičiami. Labai trūksta vienos krypties ir kompleksiškumo. Vyksta blaškymasis nuo esminių sprendimų, kurie buvo priimti ankstesnės Vyriausybės, veikusią ne pilnus metus. Deja, naujoji Vyriausybė juos jau iš esmės keičia. Tai labai ydinga praktika.
Iš dalies gerai, kad egzistuoja pasirinkimas, tačiau, kita vertus, blogai, kad už priemoką galima apeiti eiles. Buvo pasirinkta tam tikra kryptis ir kartu su kitais kompleksiniais sprendimais, tokiais kaip valstybės įmokų didinimas už valstybės draudžiamuosius, įplaukos siekia 1,7 mlrd.
Jei lygintume savarankiškai besidraudžiančių ir valstybės draudžiamų asmenų įmokas, matytume pokytį. To pokyčio kontekste eilės drastiškai netrumpėtų, bet atsirastų lygiavertė konkurencija tarp viešojo ir privataus sektorių, todėl eilių apėjimo už pinigus nereikėtų. Manau, kad sustygavus ir subalansavus šių sistemų veikimą, būtų veikiama pacientų labui.
Visas „Žinių radijo“ interviu – vaizdo įraše:
(be temos)
(be temos)