Sėdame ant dviračio: jis – ne tik žaliasis laisvalaikio draugas, bet ir gydytojas

Lietuvą užklupus pandemijai ir įvedus karantiną ne vienas prisiminė primirštą pramogą – važinėjimą dviračiu. Lietuvos sporto universiteto lektorių, dviračių sporto specialistą dr. Gintautą Volungevičių tai džiugina. Šis sportas gerina kraujotaką, padeda deginti kalorijas, leidžia pailsėti nervų sistemai.

– Prasidėjus pirmam karantinui, žmonės prisiminė, kad yra toks daiktas kaip dviratis. Ar važiuoti dviračiu naudinga mūsų sveikatai?

– Žinoma, naudinga. Jau vien dėl to, kad važinėjame gryname ore. Tai gerina organizmo kraujotaką, stiprina raumenis, padeda kūnui valytis. Važiavimas dviračiu gerina psichologinę savijautą, padeda atsikratyti blogų minčių, o kartais rasti užstrigusių klausimų sprendimų. Daug kas dabar, pavyzdžiui, iš darbo važiuodami sėda ant dviračio, kad problemos užsimirštų, nes minant dviratį dėmesys sutelkiamas į kelią, tad nurimsta mintys, pailsi nervų sistema, o rūpesčiai lieka kažkur už nugaros.

Minant dviratį, įvairiais režimais dirba kūno raumenys. Tai leidžia optimaliai funkcionuoti kraujotakos ir kvėpavimo sistemoms. Minant pedalus gerėja kraujo cirkuliacija, suaktyvėja limfos tekėjimas, organizmas valosi. Mūsų kojose yra dvi didžiausios žmogaus kūno arterijos, kurios jungia didįjį kraujo apytakos ratą. Tad važiavimas dviračiu gerina kraujotaką ir visą žmogaus energinę funkciją.

Klaidinga manyti, kad važiuojant dviračiu dirba tik kojų raumenys. Užsiimant šia fizine veikla, įdarbinami visi kūno raumenys, tiesa, skirtingais režimais. Vos tik atsisėdus ant dviračio, ima dirbti ir vidiniai raumenys, atsakingi už pusiausvyrą. Taisyklingai sureguliuota sėdėsena leidžia atpalaiduoti raumenis, kurie nedalyvauja mynimo procese, ir mobilizuoti tuos raumenis, kurie užtikrina optimalų sistemos "dviratis–dviratininkas" judėjimą.

Naudinga tai ir sąnariams. Tarkime, bėgdami turime su kiekvienu žingsniu pakelti savo kūno svorį, nes jeigu to nedarome, mes einame, o ne bėgame. Tai apkrauna sąnarius daug stipriau, negu jie apkraunami važiuojant dviračiu. Šiuolaikiniai dviračiai turi po 20–30 skirtingo sunkumo pavarų ir žmogus gali apkrovas nusistatyti pagal save – kaip jam gerai, kaip jam tinka, kaip jam malonu važiuoti.

Sėdėjimo ant dviračio poza mažai kuo skiriasi nuo sėdėjimo ant kėdės, tik kad kūnas pasviręs į priekį – tai leidžia atsiremti į vairą, atpalaiduojant nugaros raumenis. Tiesa, kai kurie važiuoja atsilošę, laiko stuburą visą laiką įtempę, o tai nelabai gerai, daugiau pavargstama. Jeigu išmokstama tvarkingai atsiremti į vairą – stuburas atpalaiduojamas. Baimintis, kad liksi kuprotas, nėra reikalo – nė vienas gyvūnas, kuris vaikšto keturiomis kojomis, neserga nei rachitu, nei stuburo iškrypimu, nes jie stuburą neša. O sėdėjimas ant dviračio su atremtimi irgi yra beveik stuburo nešimas. Problemų gali sukelti tik netaisyklingas sėdėjimas.

Patogu: miesto dviratis padeda įveikti atstumus ir palengvina apsipirkimą.

– Jeigu pasivažinėjus dviračiu skauda kojas, rankas, sėdmenis, vadinasi, kažkas buvo negerai? Ar tiesiog per daug važinėta?

– Galbūt per daug arba netaisyklingai važinėta, arba pavaros nebuvo pasirinktos. Tad jei esate tik mėgėjas, neužsibrėžkite įveikti per ilgų ar sudėtingų distancijų. Prisiminkite taisyklę, kad daugiau ne visada yra geriau.

Natūralu, kad pradėjus sportuoti visada šiek tiek skauda raumenis – kai raumuo ilgą laiką nedirba, o paskui gauna daugiau darbo, jame atsiranda mikroįtrūkimų ir dėl to skauda. Bet po kiek laiko jie užgyja. Svarbu nesportuoti tada, kai skauda raumenis, kurį laiką pailsėti, kad pažeidos nedidėtų, nesusidarytų randų.

Raumenų, nugaros skausmų gali atsirasti dėl netaisyklingos sėdėsenos, nemokėjimo tinkamai sukti pedalus, pasirinkti optimalią pavarą. Netaisyklingai padėta pėda ant pedalo nulemia pedalų sukimo broką ir sukelia raumenų skausmus – reikia minti priekine pėdos dalimi, o ne kulnu ar pado viduriu. Silpnas nugaros raumenynas pavargsta dėl to, kad dviratininkas nemoka nugaros atpalaiduoti ir visą laiką būna išsitempęs. Tik taisyklinga sėdėsena gali garantuoti visišką komfortą ir mėgavimąsi važiavimu dviračiu.

Reikia nepamiršti ir balnelio – jis neturi būti per minkštas ir atitikti dviratininko sėdimųjų gumburų plotį. Tai garantuoja stabilią kūno padėtį ant dviračio ir vienodas judesių amplitudes. Kitas momentas – kai gitaristas savo pirštelius pratina prie stygų, atsiranda nuospaudų, taip ir važiuojant dviračiu ant sėdimųjų gumburų irgi sustandėja oda. Reikia prakentėti – tai praeina per tris keturias dienas ir paskui to jau nebejauti, diskomfortas dingsta.

Kai kurie žmonės, ieškodami išeities, perka minkštus balnelius, bet tai nelabai gerai. Sėdint prioritetas turi būti stabilumas, o minkštas balnas jo neužtikrina. Sukant pedalus, kaip ir einant, jei balnelis minkštas, amortizuojantis, žingsniai nevienodi, mini pedalus tarsi šlubuodamas – vienas apsisukimas būna trumpesnis, raumuo mažiau įsitempia, kitas – didesnis. Geriau jau kurį laiką, kol priprasite, pakentėti standesnį balnelį, negu imti visai minkštą.

Jei esate tik mėgėjas, neužsibrėžkite įveikti per ilgų ar sudėtingų distancijų. Prisiminkite taisyklę, kad daugiau ne visada yra geriau.

Kita minkšto balno problema, kad jis prispaudžia dvi tarp sėdimųjų gumburų einančias kraujagysles. Tada žmogus vargsta, galvoja, kodėl jam raumenis traukia, kodėl skauda kojas. O taip yra todėl, kad stringa raumenų aprūpinimas krauju ir maistinėmis medžiagomis.

Kitaip sakant – taisyklingai atsisėsti, parinkti balnelio plotį yra daug svarbiau, negu jo minkštumas. Sėdimieji gumburai turi atsisėsti ant balnelio, tilpti balnelio plotyje. Jeigu jis per siauras – gumburai bus pakraščiuose, jeigu jis per platus – dvigalviam raumeniui trukdys sukti pedalus. Visa tai gali pasakyti ir parinkti balnelį pagal sėdimųjų gumburų plotį dviračių pardavėjai, specialistai.

Bet kuriuo atveju skausmas pradėjus sportuoti – natūralus procesas. Paskaudės raumenis, pailsėsi, pamiegosi ir praeis. Aš sakau, kad fizinis nuovargis yra pats lengviausias iš visų. Negalima jo lyginti su psichologiniu nuovargiu, kuris tikrai daro daug didesnę žalą žmogui. Pavargai, pailsėjai ir toliau važiuoji. Nereikia to sureikšminti. Gal net reikia džiaugtis, kad pavargai, kad padarei kažkokią mankštą, kad išsivalė organizmas, kraujo apytaka pagerėjo.

Svarbiausia, kad dviratis būtų tvarkingas, kad atitiktų žmogaus ūgį, kad sėdėsena atitiktų žmogaus fiziologiją, geometrinius parametrus. Svarbu taisyklingai pastatyti pėdą ant pedalo. Kai netinkamai kažką darai, atsiranda šalutinis poveikis, skausmų, todėl paskui sakoma, kad tas dviratis nieko vertas. Bet jeigu nemokėjai juo važiuoti, tai čia tavo, o ne dviračio problema.

– Ar yra nustatyta, kiek reikėtų važinėti dviračiu, kad tai būtų naudinga sveikatai? Ar čia kiekvienam žmogui kiek norisi, tiek važiuoja?

– Kiek norisi, tiek ir turėtum važiuoti. Kiek patinka. Suprantama, priklauso dar ir nuo to, kokiu tikslu važiuojama: vieni treniruojasi, kiti svorį meta, kiti važiuoja, kad jiems patinka, dar kiti – nes jiems reikia kažkur nuvažiuoti.

Jeigu, sakykim, tikslas yra numesti svorio, tai riebalai pradeda degti tiktai po pusės valandos. Iš pradžių naudojami greitieji angliavandeniai, ir tik paskui, maždaug po pusės valandos, įsijungia riebalai. Ir tai neturi būti greitas važiavimas. Turi būti 60–70 proc. nuo jūsų maksimalaus pulso. Dabar daug kas turi pulsometrus, tad žino savo maksimalų pulsą. Atskaičiuoji nuo jo 60–70 proc., pasieki tą ribą ir tokiu pulsu važiuoji kuo ilgiau. Jeigu nori treniruotumo, pulsą gali kelti dar labiau, gali važiuoti sunkesne trasa ar greičiau. Viskas priklauso nuo to, ko nori iš to pasivažinėjimo dviračiu, koks važiavimo tikslas.

Nuotaika: G.Volungevičius tikina – važiavimas dviračiu padeda atsikratyti blogų minčių.

– Ar būtina pirkti brangų dviratį su daug pavarų, galimybių ir panašiai?

– Tai priklauso nuo to, ko tu sieki važiuodamas dviračiu. Manau, dabar bet kurioje dviračių parduotuvėje gali pasiūlyti tavo tikslus atitinkantį dviratį. Paprastai pardavėjai pirmiausia paklausia, kur jūs važinėsite, kokiais keliais, kaip dažnai – ar tai bus miesto gatvės, ar dviračių takai, ar ilgos kelionės? Dabar dviračių pasirinkimas didelis – nuo sportinių iki kelioninių, nuo bekelės iki greitojo nusileidimo ir t.t. Universaliausia žmogui, gyvenančiam mieste ir kartais atsisėdančiam ant dviračio, įsigyti miestui skirtą dviratį.

– Nuo kokio amžiaus vaikus reikėtų sodinti ant dviračio?

– Kai tik apžergia kokį nors balansinį dviratį, taip ir gali važiuoti. Geriausia pradėti nuo balansinio dviratuko, nes pirmiausia reikia išmokti laikyti pusiausvyrą. Su balansiniu dviratuku tai labai greitai pasiekiama ir, sakykim, greičiausiai įgyjama patirtis.

Kita išeitis gali būti triratukas. Vaikas išmoks važiuoti, vairuoti, o paskui gali greitai išlaikyti pusiausvyrą ir ant dviejų ratų dviračio.

Norėdami, kad vaikas išmoktų važiuoti dviračiu, tėvai neretai tvirtina papildomus ratukus ant galinio rato, kad vaikas nenugriūtų. Tai nelabai gerai, nes dviračiui linkstant į kurią nors pusę, vaikas persikreipia, ratukas atsiremia ir jis sėdi kreivai. Vaikas neišlaiko pusiausvyros, bet stengiasi liemeniu ištaisyti tą pasvirimą. Jeigu vaikas pradeda greičiau važiuoti, tie ratukai nereikalingi, juos reikia nuimti, kad tvirčiau pajustų pusiausvyrą ir važiuotų pats.

Jeigu vaikas vyresnis, jis jau gali pasistengti, susikaupti, nusiteikti ir kažkiek pavažiuoti dviračiu savarankiškai.

O esmė tokia: kol ratas sukasi, jis pats pusiausvyrą laiko. Ir kuo ratai sukasi greičiau, tuo pusiausvyrą lengviau laikyti. Tad jei mokysime vaiką važiuoti labai lėtai, jis niekada pusiausvyros neišlaikys, nes dviratis griūna. Reikia pasiekti optimalų greitį, kad dviratis pats galėtų balansuoti. Galima vaiką pastumti iš galo greitėjančiai, kad jis pajustų pusiausvyrą. Nes jeigu vaikas judės lėtai, jis visą laiką kris ir galiausiai jam tas važiavimas dviračiu pradės nepatikti.

Tėvams reikia truputį daugiau pasitikėti vaikais, tik reikia nebijoti juos pastumti, kad judėtų šiek tiek didesniu greičiu, negu paprastai žingsniuoja žmogus.

Svarbu, kad besimokantis važiuoti dviračiu vaikas būtų su apsaugomis, šalmu. Nes mes mokome vaiką važiuoti, o ne griūti. Paprastai griūdamas vaikas sustingsta ir palieka rankas ant vairo, net įsikimba dar stipriau, ir jau tada krenta pečiu arba galva, todėl šalmas – būtinas ir jis turi būti ne bet koks, o skirtas specialiai dviratininkams, turėti sertifikatą, kad tai yra dviratininko šalmas. Jeigu vaikas griūdamas susitrenks galvą būdamas su ledo ritulininko šalmu, nepaisant to, kad bus apdraustas, draudimo kompanija sakys, kad jis naudojo šalmą, kuris neapsaugo taip, kaip saugo dviratininko šalmas. Žodžiu, šalmas ir apsaugai yra investicija į vaiko sveikatą.

Mokytis geriau kur nors ant parko takelio, kur yra saugu, nes būna taip, kad po pirmo susižalojimo vaikas nebenori net žiūrėti į dviratį. Ta pirmoji trauma gali būti labai įvairiai vaiko suprantama: vienas norės įveikti save ir dviratį suvaldyti, kitas pasiduos bei nebenorės bandyti.

Į profesionalias dviratininkų treniruotes paprastai priimami vaikai nuo 10–12 metų, kai jiems jau lengviau išmokti važiavimo technikos.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Špikis

Špikis portretas
Jo,dar gerai "gydo" kelių sąnarius

Vyresnio amžiaus

Vyresnio amžiaus portretas
vyrams ,dviračio balnelis grąsina prostatos vėžiu.Daug geriau bėgioti ar vaikščioti

Gydytojas

Gydytojas portretas
Nereikėtų persistengti giriant važinėjimo dviračiu naudą, ypač kai važinėjama retai arba su didelėmis pertraukomis. Labiausiai kenčia rankų riešai, kelių sanariai, kaklo slanksteliai, o vyrams, dar ir prostata. Kartais važinėjimas dviračiu pridaro daugiau žalos nei naudos. Naudingas jis tik gerą sportinę formą turintiems arba jaunuoliško amžiaus žmonėms.
VISI KOMENTARAI 3
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių