Renkantiems žingsnius: lėtai vaikščioti nepakaks

Aktyvuoti laimės hormonus

Laimės jausmui galime daryti įtakos patys: sveika mityba, sportas, mūsų aplinka ir supantys žmonės padeda siekti harmonijos su savimi. Pasak psichologės Genovaitės Petronienės, net trims iš keturių vadinamiesiems laimės hormonams (dopaminui, serotoninui ir endorfinams) turi įtakos sportas.

„Endorfinų kiekis kraujyje dažniausiai padidėja sportuojant, užsiimant mėgstama veikla ar organizmui patiriant stresą, tarkime, palindus po šaltu dušu. Aktyviai sportuojantys žmonės dažnai patiria tą endorfinų pliūpsnį, kuris net vadinamas bėgiko euforija“, – paaiškina G. Petronienė, pati išbandžiusi įvairias veiklas – nuo jogos iki alpinizmo, ilgų žygių dviračiais ar pusmaratonio bėgimo.

Tačiau, pasak psichologės, vien neskubiai pasivaikščioti neužtenka – tokiu atveju šie hormonai nesuaktyvėja.

„Net jei paauglystėje turėjote su sportu susijusių neigiamų patirčių, būtina vėl pabandyti prisijaukinti judėjimą. Jei mokykloje nepatikdavo bėgti laikui, dabar niekas neverčia to daryti – pradėkite bėgioti labai lėtu tempu, atsipalaidavę, taip, kad jaustumėte malonumą – neversdami savęs iškart pasiekti rezultatų. Pradedantiems reikia pasistengti surasti savo bėgimo tempą, nebėgti per ilgai ir per karštį, be to, atsižvelgti ir į sveikatos būklę“, – pataria ne vieną sporto šaką išbandžiusi psichologė.

Genovaitė Petronienė / Asmeninio archyvo nuotr.

Kuo ypatingas bėgimas?

Anot G. Petronienės, bėgimas gerai dar ir tuo, kad bėgiojant galima daug ką apgalvoti, pabūti su savimi.

„Intensyviai dirbant to visada trūksta. Tai ir galimybė pajausti savo kūną, skirti jam dėmesio. Net jei labai tingisi pasportuoti, bet prisiverčiate, tikrai po 10 minučių bėgimo nesigailėsite, kad pakilote ant sofos. Įtraukę bėgimą į savo kasdienybę žmonės tai jau supranta, o naujokams būtina motyvacija: verta pagalvoti, kodėl to reikia. Gera motyvacija – jau egzistuojančios sveikatos problemos, ligų prevencija, noras geriau jaustis ir turėti tvirtesnius raumenis. Be to, juk bėgimas – pigus sportas, galima bėgioti parke šalia namų ar darbo, nebūtina pirkti abonemento į sporto klubą. Taigi, reikia tiesiog pasiskaičiuoti, kiek daug naudos gaunate pasiryžę aktyviai judėti“, – sako psichologė.

Jei nesportuojantis žmogus gautų vienodas protinio darbo užduotis su sportuojančiu, paaiškėtų, kad ir čia jis jam nusileidžia.

Didėja emocinis stabilumas

G. Petronienė pabrėžia dar vieną aktyvaus judėjimo naudą, kuri rečiau akcentuojama, – didesnį sportuojančių žmonių darbingumą ir emocinį stabilumą.

Kartais žmonės tikina, kad jiems nereikia sportuoti: jie sveiki, daug vaikšto pėsčiomis, gerai miega ir sveikai maitinasi. Tačiau G. Petronienė nesutinka su tokia nuomone – jei toks žmogus norėtų išeiti į pėsčiųjų žygį ar nuvažiuoti ilgesnę atkarpą dviračiu, suprastų, kad tai viršija jo jėgas, nors kiti, sportuojantys, net nesušyla.

„Jei nesportuojantis žmogus gautų vienodas protinio darbo užduotis su sportuojančiu, paaiškėtų, kad ir čia jis jam nusileidžia: konkurentas viską atlieka greičiau ir geriau, turi daugiau energijos, yra ištvermingesnis. Aukšto meistriškumo šachmatininkai labai daug sportuoja tam, kad dar ir jų smegenys veiktų kaip kompiuteris. Be to, kaip galiu paliudyti iš praktikos, žmonės, kurie turi mėgstamą užsiėmimą, ar tai būtų sportinė, ar kūrybinė veikla, daug lengviau pakelia gyvenimiškąsias negandas ir greičiau susitvarko su užgriuvusiomis problemomis. Jei jie turi dar ir psichologinių problemų – sportas tiesiog būtinas: taip padidinamas organizmo atsparumas“, – apie aktyvaus judėjimo naudą primena G. Petronienė.