Profesorė: nesuprantu, kodėl vaikai atkalbinėja savo senus tėvus nuo skiepo – nebent laukia palikimo

Unikalus tyrimas

„Šitas tyrimas, kaip ir daugelis kitų tyrimų, po trupinėlį duoda vis daugiau informacijos apie patį virusą. Jeigu prisimintume kontekstą, kada mes pradėjome tą tyrimą, nes mes tris kartus atlikome antikūnų matavimus – praėjus dviem, šešiems ir trylikai mėnesių po protrūkio, tai pirmo tyrimo metu apskritai dar buvo klausimas neaiškus, kiek žmonių turi tuos antikūnus, ar jų turi žmonės, kurie išvis nejautė jokių simptomų ir pan. Po dviejų mėnesių mes kėlėme labai paprastus klausimus, paskui tas smalsumas didėjo ir po pusės metų mums buvo įdomu, ar antikūnai išlieka po pusės metų. O antikūnai yra tas rodiklis, kurį lengviausia pamatuoti. Žinoma, tai nėra vienintelis rodiklis, mūsų imuninė sistema turi visokių kitų elementų“, – sakė tyrimo bendraautorė profesorė Aurelija Žvirblienė.

„Mes turėjome žmones, kurie buvo infekuoti, žinojome tikslų laiką. Mes tiesiog jų pačių paklausdavome, kaip jie sirgo. Buvo atvejų, kada jauno amžiaus žmogus prasirgęs lengvai, bet jis parnešė virusą į namus ir užkrėtė savo tėvus, ir tėvai atsidūrė reanimacijos palatoje. Kartais žmonės sako „koks čia kieno reikalas, ar aš apsaugotas, ar neapsaugotas“. Tai dar sykį patvirtina, kad tie žmonės, kurie perserga, platina virusą ir yra pavojingi aplinkiniams“, – aiškino A. Žvirblienė.

„Mūsų grupėje buvo visokių žmonių. Pirmame tyrime dalyvavo tik keliasdešimt žmonių, bet tarp jų buvo tų, kurie sirgo labai sunkiai, kurie, net ir jaunesni, gulėjo ir ligoninėje, ir reanimacijoje. Žodžiu, buvo visokių žmonių. Praėjus šešiems ir trylikai mėnesių po infekcijos, mes jau galėjome stebėti antikūnų dinamiką, kaip kinta antikūnų lygis. Įdomu, kad tarp antro ir šešto mėnesio, visi, kurie po dviejų mėnesių turėjo antikūnų, visi tebeturėjo po šešių. Paskui, tarp pusės metų ir trylikos mėnesių, matėme labai didelį procentą žmonių, kurie tų antikūnų tebeturi. Aišku, su laiku tų antikūnų lygis daugumai mažėjo ar net išliko nepakitęs. Apskritai imuninis atsakas ir antikūnų lygis yra nepaprastai individualus dalykas. Mes tikrai nepretenduojame į toli siekiančias išvadas, mes tiesiog toje nedidelėje, keliasdešimties žmonių grupėje stebėjome tokius dėsningumus“, – teigė ji.

Buvo atvejų, kada jauno amžiaus žmogus prasirgęs lengvai, bet jis parnešė virusą į namus ir užkrėtė savo tėvus, ir tėvai atsidūrė reanimacijos palatoje.

„Mūsų tiriamojoje grupėje, praėjus trylikai mėnesiui po protrūkio, buvo nemaža dalis tų, kurie buvo pasiskiepiję, t. y. kurie ir persirgo, ir pasiskiepijo. Tų žmonių antikūnų lygis buvo labai aukštas, buvo nepalyginamai aukštesnis negu tų, kurie tik persirgo“, – aiškino A. Žvirblienė.

„Kuo dar mūsų tyrimas išsiskiria, kad čia buvo privati įmonė. Tai nebuvo sveikatos priežiūros institucija, nes daugiausia tyrimų atlikta ligoninėse, poliklinikose ar slaugos priežiūros įstaigose. Pagrindinis skirtumas, kad ten yra visiškai kita rizika pasigauti tą virusą, užsikrėsti, o čia yra įmonė, kur tiesiog žmonės dirba. Kas dar įdomu, kad po šito protrūkio įmonė ėmėsi labai griežtų priemonių, kaip išvengti naujų užsikrėtimų. Ten yra vykdomas periodinis testavimas ir atskirti srautai. Sakyčiau, tai – vienas iš retesnių atvejų, kada įmonė nepaprastai rimtai pažiūrėjo į tą protrūkį ir stengėsi, kad tai daugiau nepasikartotų“, – kalbėjo profesorė.

Virusas dabar – dar pavojingesnis

A. Žvirblienė pasakojo ir apie skiepijimąsi trečiąja doze: „Lietuvoje yra nustatytos taisyklės, yra ministro įsakymas, kad revakcinacijai gali būti naudojamos tik RNR vakcinos – „Pfizer“ arba „Moderna“. Tie žmonės, kurie anksčiau buvo pasiskiepiję kitom vakcinom, pavyzdžiui, „AstraZeneca“, jie irgi turėtų skiepytis tomis RNR vakcinomis. Iš gamintojo nėra oficialaus sprendimo, kada turi būti ta trečia dozė ir kokių vakcinų, bet Lietuvoje yra tokie situacija, kad, pavyzdžiui, „AstraZeneca“ ar „Johnson & Johnson“ vakcinos atėjo šiek tiek vėliau į Lietuvą, vadinasi, šiai dienai mes turime tik tuos vakcinuotus, kuriems praėjo pusė metų ir kurie gali būti skiepijami pagal ministro įsakymą, jie pirmuosius du kartus buvo skiepyti RNR ir dabar gali būti skiepijami trečią kartą. Jeigu klaustumėte manęs, ar po „AstraZeneca“ vakcinos trečiai dozei irgi reikėtų rinktis „AstraZeneca“, tai, manyčiau, kad nebūtų pats geriausias sprendimas, reikėtų rinktis RNR vakciną dėl ypatybių, kaip tos vakcinos yra pagamintos“.

Neturime būti šokdinami tų, kurie atsisako skiepytis, kurie agituoja, kad kiti nesiskiepytų. Sunku paaiškinti, kodėl žmonės taip elgiasi.

„Manau, kad mes turime kardinaliai kitokią situaciją negu buvo praeitą rudenį. Praeitą rudenį mes nežinojome, kada bus tos vakcinos, mes matėme labai staigiai augančią susirgimų kreivę, neturėjome jokio ginklo prieš tą virusą. O dabar visi, kas norėjo, galėjo pasiskiepyti. Tikrai nesuprantu, kodėl žmonės, būdami rizikos grupėje, delsia. Jie pildo ligonines ir didina mirčių statistiką. Man tas yra absoliučiai nesuprantama. Kaip gali šitaip būti? Virusas nepasikeitė, jis kaip tik pasidarė užkrečiamesnis, piktesnis. Kiek jis buvo pavojingas rizikos asmenims pernai, tiek jis yra ir dabar, galbūt netgi labiau. Aš tikrai šito negaliu suprasti“, – šnekėjo profesorė.

„Dar labiau negaliu suprasti, kai vaikai atkalbinėja savo senus tėvus nuo skiepo, nebent motyvas būtų, kad jie laukia palikimo. Aš tikrai negaliu paaiškinti šito fenomeno, ypač kai mes dar bandome save lyginti su Danija ar su Švedija. Danijoje yra paskiepyta kone 100 proc. šitų vyresnių žmonių ir jie dabar vaikšto laisvai. Aš irgi norėčiau gyventi kaip Danijoje. Ar mums dabar reikia visą visuomenę šokdinti todėl, kad kažkas nenorėjo pasiskiepyti? Aš taip nemanau. Aš esu pasiskiepijusi, mano šeimos nariai pasiskiepiję ir mes norėtume gyventi kiek įmanoma laisviau. Neturime būti šokdinami tų, kurie atsisako skiepytis, kurie agituoja, kad kiti nesiskiepytų. Sunku paaiškinti, kodėl žmonės taip elgiasi. Ar jie turi kažkokių stebuklingų būtų, kad mes nesiskiepydami kažkaip prašoksime pro šitą pandemiją?“ – retoriškai klausė ji.