Paviešino ligoninių užkulisius: rezidentai jaučiasi kaip vergai, tenka net patiems pirktis įrangą

„Ligoninė į rezidentus žiūri kaip į pigesnę darbo jėgą“, – taip kalbėjo Karolina, pirmų metų rezidentė, kuri dirba ir mokosi Santaros klinikose specializuotame COVID-19 poskyryje.

„Nepilnavertiškumo jausmas ateina būtent iš ligoninės ir administracijos politikos“, – sakė Karolina.

Tai, kas vyksta ligoninės viduje, jauniems specialistams sveria rankas. O problemos įvairialypės: neadekvatus darbo užmokestis, papildomi krūviai, būna, patiems tenka pirkti įrangą, vienu kompiuteriu dalytis trims ir net persirengti nėra kur, tad tenka tualetuose. Ir tai – ne tik vienos, o mažiausiai 500 rezidentų atsiliepimai.

„Visi yra nusivylę ir visi skundžiasi tais pačiais dalykais ganėtinai ilgai. Dėl to ir nusprendėme nebetylėti“, – šnekėjo Karolina.

Šitie jauni žmonės yra tiesiog įverginami ir labai stipriai išnaudojami.

„Jiems yra labai patogu gauti tuos jaunus žmones į savo skyrius, ji dirba daug juodų darbų. Ta sistema yra sena, dabar visiškai akivaizdu, kad šitie jauni žmonės yra tiesiog įverginami ir labai stipriai išnaudojami“, – teigė Medikų sąjūdžio valdybos pirmininkė Auristida Gerliakienė.

Ne tik juodi darbai. Rezidentai turi dar ir mokytis, tačiau, anot pašnekovės, realybė kiek kitokia.

„Per savaitę turi skirti devynias valandas rezidentų mokymui, tačiau tas nevyksta. Vadinasi, ta rezidentūra nėra kokybiška ir neatitinka tų kainų, ypač jei už rezidentūrą turi mokėti pats“, – tikino A. Gerliakienė.

„Kas antras rezidentas savo praktinius įgūdžius vertina kaip nepakankamus. Tai ypač skaudu chirurginėms specialybėms, kai tau reikia išmokti operuoti. Yra situacijų, kai rezidentas vieną kartą per savaitę įeina į operacinę. Ar toks rezidentas bus paruoštas savarankiškai dirbti gydytoju chirurgu? Galima diskutuoti“, – kalbėjo Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Rezidentų tarybos pirmininkė Kamilė Marcinkevičiūtė.

Rezidentūra gali trukti iki septynerių metų, krūviai – dideli, atlygis – mažas. Dažnas ieškosi papildomo darbo, kad galėtų paprasčiausiai išgyventi.

Kalbama ne tik apie Santaros, bet ir Kauno klinikas.

„Rezidentai atlieka beveik tokį patį darbą kaip gydytojai, tik jie neturi specialisto licencijos ir kai kurių dalykų negali daryti, bet lygiai taip pat yra apžiūrimi pacientai, rašomi statusai, įvertinami tyrimai, užsakomi tyrimai, konsultuojami pacientai, rašomi receptai. Viskas yra daroma beveik taip pat“, – sakė rezidentė Karolina.

Ligoninė į rezidentus žiūri kaip į pigesnę darbo jėgą.

Esant tokioms aplinkybėms, anot A. Gerliakienės, veiksmų turėtų imtis tiek ministerija, tiek Vyriausybė.

„Abi klinikos negeba užtikrinti sąlygų rezidentams, nors universitetai juos maitina tais rezidentais ir jie naudojasi darbo jėga“, – aiškino ji.

Dalis, pamatę ligoninės užkulisius, bėga, kol gali, – renkasi emigraciją. Visgi dalis liekančių, paviešinę skaudulius, parengė kreipimąsi ir tikisi sulaukti pokyčių.

Santaros klinikos atsakymą pateikė raštu: „Rezidentai yra svarbi medicinos bendruomenės dalis, Santaros klinikų gydymo procese jie atlieka didžiulį ir reikšmingą darbą. Ypač jų indėlis tapo svarbus prasidėjus pandemijai, kurios pradžioje itin trūko darbo rankų naujai įkurtuose COVID-19 padaliniuose. Skatindami dialogą, kartu ieškome ir sprendimų“.

Rezidentų teigimu, situaciją paviešinti paskatino ir medikų pasaulyje liūdnai nuskambėję mobingo atvejai bei gydytojų savižudybės.