Neįgalus vaikas tarp sveikųjų – kad tėvams būtų geriau?

Prieš kelerius metus rašiau magistro darbą apie integraciją, dariau juridinių dokumentų analizę. Įstatyminė bazė yra, bet poįstatyminių aktų, nutarimų, sprendimų – to, kas tiesiogiai paliečia žmogų, – nebelieka. Todėl pas mus taip ir yra: reikia integruoti, bet kaip tai daryti, niekas nežino. Arba tam nėra pakankamai lėšų ir specialistų.

Pas mus nedirbama su neįgalaus vaiko šeima, iškart dirbama tik su vaiku. Nors visame pasaulyje pirmiausia pradedama dirbti su tėvais, kad jie priimtų vaiką tokį, koks jis yra, ir sudarytų kuo geresnes sąlygas.

Tėvai iki vaiko paauglystės viliasi, kad jis pasveiks. Mano, kad nuvedus pas sveikus ir neįgalus vaikas tokiu taps. Sakau, gamtos nepakeisite. Jeigu rožę auginsite tarp lelijų, ji juk netaps lelija.

Neįsivaizduojate, kiek daug yra tokių istorijų. Tėvai veda neįgalų vaiką į bendrojo lavinimo mokyklą, samdo korepetitorius, kurie neva jį dar patobulins. Bet kai nesulaukia rezultatų, tada visiškai nuleidžia rankas. Kai kurie su vaiko negalia susitaiko iki paauglystės, o kiti šito nepriima visą gyvenimą. Realiai situaciją įvertina gal tik 10 proc. neįgalius vaikus auginančių tėvų.

Likusieji kaltina visą aplinkinį pasaulį, pradedant medikais ir baigiant mokytojais, kad nemokame jo padaryti kitokio. Tėvai labai ilgai turi labai didelių lūkesčių. Pokalbiai su psichologais ne visada padeda arba tik kuriam laikui.

Pas mus kartais integracija suvokiama klaidingai. Integracija yra tai, kad vaikas pagal savo galimybes paruošiamas savarankiškam gyvenimui. Tai mūsų pirminė užduotis.

Bet visuomenė supranta, kad integracija – neįgaliųjų buvimas su sveikaisiais. Turime daug tokių pavyzdžių, kai neįgalus vaikas ateina į penktą klasę iš bendrojo ugdymo mokyklos ir nemoka nei rašyti, nei skaityti, o jo bendraamžiai pas mus jau būna gerokai pažengę.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Viktoras Šneideraitis. Iš Šilutės.

Viktoras Šneideraitis.   Iš Šilutės. portretas
Širdį suspaudžia kai matai kenčianti žmogų, o ypač vaiką. Kuris, kaip ir aš vaikystėje žiūrėjau į suaugusius su viltimi, kad jie man pagelbės. Bet tapęs suaugęs pamačiau, kad dauguma iš jų tai sustabarėję nemastantys žmogystos, kuriems nusispjauti ne tik į kito žmogaus kančias, bet ir į jų pačiu. Be abejo ne visi tokie, bet didžiuma. . . . Yra toks nuostabus mokslas, bet deja nepripažintas kol kas mokslų, tai akupunktūra. Jos pagalba galima gydyti, BET kokia ligą ar užkirsti kelia jai atsirasti. Bet kokie paralyžiai, Dauno ar Parkinsono sindromai, raumenų atrofijos ar hemiplegijos, bet kokie vėžiniai susirgimai, tuberkulioze, afonijos, priekurtumas ir NET aklumas, .... , gydomi akupunktūra. Bet kam tai įdomu. NIEKAM nuo žodžio NIEKAM. . . . Jų ŠVIESIAUSIOJI Išmintingoji Prakilnybe ŽomboDėžė nieko nepasakė, vadinasi Lietuvos Klumpiniams tai NE egzistuoja ir NE įdomų.

Vaiva

Vaiva portretas
Kol bus tokių pedagogų, tol vaikai su negalia bus getuose uždaryti ... na, gerai, padarys dar kažką panašaus į zoologijos sodą, kad sveikieji galėtų ateiti pasižiūrėti, kad yra visokių rūšių žmonių ... o aš manau, kad tik buvimas kartu mokys vienas kito pažinimo ir priėmimo. Tereikia toje klasėje kiekvienam pagal jo gebėjimus mokytis ir tiek. Juk esmė ne žinios, o santykiai, mokėjimas būti tarp žmonių ir su žmonėmis. Ai... nebeskaitysiu aš tokių straipsnių, nes vilties jie neduoda, vien liūdesys

mokine Jurgutė

mokine Jurgutė portretas
KAUNO SPECIALIOJI MOKYKLA- GIMNAZIJA-KVIEČIAMI VISI SPEC.POREIKIUS turintys moksleiviai
VISI KOMENTARAI 27

Galerijos

Daugiau straipsnių