Neįgalus vaikas tarp sveikųjų – kad tėvams būtų geriau?

Susitikę bendrame renginyje sveikieji kartais nenori paduoti rankos neįgaliajam, slepiasi už draugų nugarų. Nejaukiai jaučiasi ir patys specialių poreikių turintys vaikai.

"Visiška integracija yra nukopijuota nuo kitų šalių. Kaip visada, ką nors paimame iš vienos ugdymo sistemos, iš kitos, o vieningos nacionalinės neturime, nematome visumos. Mokslininkai prirašė daug gražių programų, bet praktiškai jos neįgyvendinamos. Pirmiausia reikėtų pradėti nuo mokytojų ruošimo, bet tada turėtų keistis ir pati ugdymo sistema, būti mažesnės grupės", – mano pašnekovė.

Negalia kaip gripas?

Kai kurie mokytojai, dirbantys su specialių poreikių turinčiais vaikais, pastebi, kad integracija ir žūtbūtinis tėvų noras, kad jų vaikas mokytųsi kartu su sveikaisiais, gal net labiau svarbus jiems patiems nei vaikui.

Tėvai viliasi, kad ateis tokia diena ir jų vaikas bus toks, kaip visi. Kai kurie jų vaiko negalią vertina kaip gripą, nuo kurio pasveikstama.

Tą tikėjimą kartais padeda palaikyti ir specialistų darbas su jų atžalomis, nors pastangos būna ir bevaisės.

"Jeigu kineziterapeutai, logopedai, spec. pedagogai tiek laiko ir dėmesio skirtų sveikiems vaikams, jie taptų vunderkindai. Dabar visas specialistų dėmesys sukauptas ten, kur vis tiek nebus rezultato", – apgailestavo mokytoja.

Dabar daugeliui darželius lankančių vaikų reikalingas logopedas, tačiau dėl didelio darbo krūvio per savaitę jie vienam vaikui gali skirti vos 15 minučių.

"Kam logopedui dirbti su neįgaliu vaiku, kuris vis tiek nekalbės? Būkime realistai. Geriau daugiau dėmesio skirti tam vaikui, kuris ateityje visuomenei bus naudingas", – mano mokytoja.

Trūksta paramos

Kartais susidaro įspūdis, kad integracija – savotiška viltis neįgalius vaikus auginantiems tėvams.

"Nevilties šauksmas tyruose", – įvertino I.Solovjovienė.

Pasak jos, užsienyje vos gimus neįgaliam vaikui su šeima nuo pirmos dienos dirba specialistai. Jie padeda pasiruošti gyvenimui su tokiu vaiku. Lietuvoje šios šeimos paliekamos likimo valiai.

Išbandymo neįgaliu vaiku vyrai dažnai neišlaiko ir palieka šeimą. Pedagogės manymu, jei su šeima dirbtų specialistai, tokių skyrybų sumažėtų.

"Kai šeima paliekama viena su savo bėda, ji susikuria viltį, kad galėtų pasiteisinti prieš artimuosius, gimines, kaimynus. Kai kurie net slepia vaiko negalią nuo aplinkinių. Nuo senų laikų vis dar gyvuoja nuostata, kad neįgalus vaikas gimsta tik asocialiose šeimose. Neformuojamas kitoks požiūris į tokias šeimas. Trūksta psichologinio palaikymo", – konstatavo I.Solovjovienė.

Komentaras

Elena Knyzaitė, Klaipėdos "Medeinės" mokyklos direktorė:

– Negalių būna įvairių. Sudaryti tinkamas sąlygas vaikams, turintiems tik vieną negalią, yra lengviau. Pavyzdžiui, pritaikyti aplinką neregiui arba silpnaregiui. Kuo daugiau įvairesnių negalių, tuo sunkiau pritaikyti aplinką. Tai padaryti kiekvienoje mokykloje yra neįmanoma.

Mūsų mokykloje mokosi vaikai, turintys intelekto negalią. Jie negali iš aplinkos savarankiškai pasiimti žinių ir įgūdžių, tad reikalinga didelė nuolatinė pagalba. Įsivaizduokite, kai toks vaikas atsiduria tarp 25 savo bendraamžių.

Šalis turi būti stipri ekonomiškai, kad galėtų suteikti visokeriopą pagalbą specialiųjų ugdymosi poreikių vaikams. Jei ir sveikiesiems, ir neįgaliesiems būtų sudarytos tinkamos sąlygos, nepatenkintųjų nebūtų. Bet tam būtini dideli materialieji ir žmogiškieji ištekliai. Pasižiūrėkite, kas darosi Lietuvoje. Sveikųjų tėvai nepatenkinti dėl maitinimo, aplinkos sutvarkymo, buities, švietimo priemonių. Tai ką kalbėti apie tuos, kuriems reikia ypač daug? Tad gal kol nėra tokių galimybių, geriau komfortiškesnę aplinką sukurti vienoje vietoje.

Neįsivaizduojate, kiek kainuoja įranga specialiųjų poreikių turintiems vaikams. Pavyzdžiui, viena šriftą padidinanti lempa kainuoja apie 100 eurų. Neįgaliam vaikui pritaikytas suolas kainuoja apie 300 eurų. Net geriau ekonomiškai gyvenančiose šalyse nėra taip, kad aplinka būtų visiškai pritaikyta ir sveikiesiems, ir neįgaliesiems.

Nestebina tėvų nenoras leisti neįgalius vaikus mokytis kartu su sveikaisiais. Taip, iš jų ten tyčiojamasi. Toks vaikas jaučiasi kitoks, silpnesnis už savo bendraamžius. Kol mažas, dar ne taip stipriai jaučia skirtumus, bet paauglystėje atsiduria tarp atstumtųjų. Specialiųjų poreikių turintis paauglys nei pats nori bendrauti su sveikais bendraamžiais, nei interesai sutampa. Tada paauglystėje tokie vaikai bėga iš mokyklų, nes nesijaučia savo terpėje.

Pritaikytose įstaigose jie gauna visokeriopą pagalbą, tada jie realizuoja save, jaučia pasitenkinimą ir gali susirasti draugų, o tai yra labai svarbu.