Medikės patarimas vėžiu sergantiems ligoniams: reikia norėti gyventi

Vėžys – sunki liga. Netgi buvimas su sergančiuoju prilygsta sunkiam darbui. Tai sakydama Kauno klinikų gydytoja onkologė chemoterapeutė Edita Juodžbalienė prašo būti budriems, neignoruoti net ir menkiausių vėžio požymių, nes nuo baimės eiti pas gydytoją jis tik vešės.

Vėžys – sunki liga. Netgi buvimas su sergančiuoju prilygsta sunkiam darbui. Tai sakydama Kauno klinikų gydytoja onkologė chemoterapeutė Edita Juodžbalienė prašo būti budriems, neignoruoti net ir menkiausių vėžio požymių, nes nuo baimės eiti pas gydytoją jis tik vešės.

– Nebe gėda prisipažinti susirgus vėžiu. Vis daugiau dėmesio skiriama šios ligos prevencijai, bet dar labai daug ligonių į medikus kreipiasi per vėlai?

– Vėžiu suserga ne tik suaugusieji, bet ir vaikai. Liga būna dvejopa: agresyvios slaptos eigos arba graužianti sveikatą daug metų. Kad ir kaip būtų, be specialaus gydymo liga tik progresuos. Gerai, kad žmonių onkologinis budrumas tikrai didėja. Atsimenu, kai prieš keliolika metų pradėjau rašyti apie onkologiją, ne visi žurnalai spausdino straipsnius tokia "neįdomia" tema.
Dabar visi žino pakankamai daug, tik ne visada tas žinias panaudoja gyvenime. Geriausias poveikio pavyzdys – krūties vėžio prevencija. Džiaugiamės, kad moterys reguliariai tikrinasi sveikatą, rezultatas – pradinių stadijų vėžio diagnozuojame daugiau nei pažengusių.

Deja, vis dar pasitaiko, kad net ir apsiskaičiusios moterys laukia, kol navikas išopės. Paklausus, kodėl neatėjo anksčiau, nors įtarė, kad tai rimta, atsako tikėjusios, kad liga praeis savaime.
Mielos moterys, atidėkite darbus į šalį, skirkite laiko savo sveikatai. Ginekologo konsultacija, krūtų patikra vieną kartą per metus neatims daug laiko, bet išsaugos jus jūsų vaikams ir kitiems artimiesiems.

– Ar pakanka pasitikrinti vieną kartą per metus?

– Jei žaizdelės odoje neužgyja kelias savaites, jei gydant uždegimą jis neslopsta, visada reikia pagalvoti apie vėžį ir skubėti pas gydytoją nieko nelaukiant. Ir jaunam, ir senam reikia atsiminti, kad bet kokie nauji neįprasti simptomai praneša apie galimus sutrikimus.

Stručio politika įkišti galvą į smėlį gali labai pakenkti. Geriau tris kartus be reikalo nueiti pas gydytoją, negu nesitikrinant užleisti ligą, ypač vėžį. Kuo anksčiau nustatysime piktybinį naviką, tuo didesnis šansas pagyti. Aš sakau: kas be gydymo praeina – tas yra ne mūsų, o kas užeina ir gydant nepraeina, tas jau mūsų, onkologų.

– Jau daug metų gydote krūties vėžiu sergančias moteris, turite didžiulę sėkmingo darbo patirtį, daug žinių. Kas, jūsų pastebėjimu, lemia onkologines ligas, kaip jų saugotis?

– Keturiems iš penkių ligonių vėžys būna išsivystęs atsitiktinai, daugumos jų šeimose nebuvo sirgusių onkologinėmis ligomis. Ląstelės pakinta per daugelį metų, lemiant tiek išoriniams, tiek vidiniams veiksniams. Nustatyta, kad nuo jaunumės sveikai maitinantis ir teisingai gyvenant, kai kurių vėžio formų galima išvengti. Nereikia pamiršti posakio: "Ką pasėsi, tą ir pjausi".
Man daug nerimo kelia jaunimas. Negaliu ramiai kalbėti apie traškučius, kolas ir panašius "skanėstus". Tam, kad automobilis važiuotų be trukdžių, į jo baką pilame gerus degalus. O ką darome su savo organizmu?

Vien aš turiu dešimtis jaunų, iki 30 metų, ligonių. Daliai jų liga būna įgimta. Paveldėtu vėžiu serga tik 5–10 proc. onkologinių ligonių. Jaunimas nemėgsta profilaktikos.

– Medicinos mokslininkai ieško būdų vėžiui įveikti. Jį gydant taikomi vis nauji gydymo metodai. Kokie jų efektyviausi?

– Visuose organuose gali būti net po kelis piktybinius navikus, kurie gydomi skirtingai. Kiekviena konkretaus ligonio liga turi savo biologines ypatybes, todėl gydymas ir jo rezultatai gali skirtis.

Pavyzdžiui, krūties vėžiu sergančių moterų gydymas skirsis, priklausomai nuo amžiaus, naviko stadijos, morfologijos, reprodukcinės funkcijos ir panašiai. Chirurgija, chemoterapija, spindulinė, hormonų, taikinių terapija leidžia moterims pasveikti ar gyventi daug metų. Besigydydamos jos užaugina vaikus, sulaukia anūkų.

Turiu pacientę, kurios liga su nedidelėmis pertraukomis gydoma nuo 1987 m. Žmonės žino, kas mirė nuo vėžio, bet mažai kalbame apie tuos, kurie sėkmingai gydosi. Šiandieniai gydymo būdai pavertė vėžį lėtine liga.

– Dabar daug kalbama apie biologinę terapiją. Ar ji tikrai pranašesnė už, tarkime, chemoterapiją, kurią ligoniams neretai nelengva ištverti?

– Didelė pažanga pasiekta gydant storosios žarnos, krūties, inkstų, kiaušidžių vėžį, melanomą. Žinios apie vėžio ląstelės ypatybes leidžia vaistus nutaikyti į tam tikras vėžio ląstelėse nustatytas mutacijas, receptorius ir juos blokuojant stabdyti ląstelės augimą.

Biologinė ar taikinių terapija – tikrai ne vanduo. Ne kartą girdėjau, kaip sunkaus ligonio artimieji prašo jam skirti biologinę terapiją, nes chemoterapijos jis neatlaikys. Tačiau biologinė terapija gali trukti ne vienus metus, tol, kol stebimas vaistų efektas. Per tą laiką neretai ligoniai gali pajausti didesnį šalutinį poveikį nei dėl chemoterapijos, kurios kursas kartojamas kas 2–3 savaites.

Piktybinis navikas nėra atskira "valstybė" žmogaus organizme. Tiek vėžys, tiek jo gydymas daro įtaką kraujo krešumui, širdies ir kraujagyslių sistemos, inkstų, kepenų veiklai – paveikiami beveik visi organai. Todėl svarbu ne vien slopinti vėžio augimą, bet ir paveikti vėžinės ląstelės aplinką. Pavyzdžiui, skiriami vaistai, kad į naviką neįaugtų kraujagyslės. Dar ypač daug dėmesio skiriama paciento gyvenimo kokybei. Mūsų tikslas – rasti pusiausvyrą tarp gydymo efekto ir normalios savijautos.

– Apstu įvairių patarimų, kaip stiprinti organizmą, kad jis pats įveiktų vėžį. Ar onkologai tam pritaria?

– Specialistai neturi bendros nuomonės apie alternatyvius gydymo metodus. Vadovaujamasi įrodymais pagrįstu gydymu. Tačiau net ir tarp medikų sklando mitai apie mėsos, B grupės vitaminų poveikį vėžio vystymuisi. Vos ne visiems papildams priskiriama priešvėžinio poveikio savybė. Daugeliu atveju gydytojai apie tai neturi jokių mokslinių duomenų, nes nėra atliktų mokslinių studijų.

Žmonės galvoja: jei padėjo kaimynui, padės ir jam. Pamirškime apie savaiminius pasveikimus. Nors onkologijoje dirbu jau beveik 30 metų, nemačiau tokių atvejų. Yra buvę, kad kartu su mūsų skirtu gydymu pacientai pradeda naudoti ir savo metodus. Bet koks pagerėjimas yra priskiriamas žolelėms, chemoterapija nutraukiama, deja, po kelių mėnesių pacientas grįžta pas mus dar sunkesnės būklės.

Turėjau skrandžio vėžiu sirgusį pacientą, kuriam po chemoterapijos tapo lengviau ryti maistą. Dėl to gydymą ligonis nutraukė, artimųjų patartas, bet po trijų mėnesių nebegalėjo padėti niekas: nei žolelės, nei mes.

Siūlyčiau pirmiausia paklausyti gydytojo patarimų. Gydytojas turėtų žinoti ir apie paciento naudojamus pagalbinius metodus. Apsinuodyti galima ir vartojant augalinius preparatus. Nereikia bijoti pasisakyti, nes uždrausti mes negalime, bet patarimai gali praversti.

– Kiek vėžiu sergančiam žmogui gali padėti šeimos gydytojas? Kiek jis atsakingas už tokį ligonį?

– Gydytojams neįmanoma visko gerai žinoti, todėl kiekvienas turi savo kompetencijos ribas. Šeimos gydytojas tikrai neturi tiek vėžiu sergančiųjų, kiek mes matome per dieną. Tačiau šeimos gydytojai, rūpindamiesi vėžiu sergančiais pacientais, bet kada gali su mumis susisiekti. Be to, jie kvalifikaciją kelia onkologijos kursuose, konferencijose. Rūpima informacija tikrai prieinama.

Mes labai džiaugiamės, kai ligonis pateikia kitų gydymo įstaigų išrašus, turi tyrimų kopijas, domisi savo liga ir gydymu. Aš turiu pacienčių, kurios vos įėjusios pro duris praneša, kad jau laikas tam ar kitam tyrimui. Onkologams daugiausia problemų iškyla, kai šeimos gydytojai pacientams po agresyvios chemoterapijos riboja kraujo tyrimus, delsia skirti narkotinius analgetikus nuo skausmo. Dar gajus mitas, kad sergantysis vėžiu pripras prie narkotikų, todėl geriau tegu kankinasi.

– Sakoma, kad liga įveikiama, kai prieš ją stoja dviese: gydytojas ir ligonis. Sergantys žmonės nori padėti sau, todėl stiprina organizmą įvairiais būdais. Argi tai blogai?

– Vėžys yra lėtinė liga. Reikia norėti gyventi. Ir stengtis dėl savo sveikatos: klausytis medikų nurodymų, atsisakyti žalingų įpročių, sveikai maitintis. Liga nėra vien mediko rūpestis. Jis gali patarti, padėti, paaiškinti, bet neturi ieškoti ligonio, kuris neatvyksta išsitirti ar gydymo kursui.

Vieni pacientai nekreipia dėmesio į nurodymus, kiti pasirengę padaryti viską, kad tik pasveiktų. Viską, ką mes suvalgome, išgeriame, turi perdirbti kepenys. Pernelyg didelio krūvio jos gali neįveikti. Turiu pacientę, kuriai, įtariu, kepenų darbas sutriko nuo vartotų daugybės maisto papildų. Jie ir vitaminai naudingi tik tiems, kuriems jų trūksta – po sunkių žarnyno operacijų, visavertiškai nesimaitinantiems, vemiantiems, viduriuojantiems, karščiuojantiems ir panašiai. Jei žmogus gali normaliai maitintis, vadinasi, jis gali viską įsisavinti iš sveiko maisto.

– Kiek lemia onkologijoje šeimos, artimųjų įtaka ligoniui, jo paties dvasinė stiprybė?

– Būti su ligoniu jau yra daug. Tai tarsi sunkus darbas. Susirgus vėžiu, visiems reikia pasirengti ilgam keliui. Aptarti su šeima ir geriausias, ir blogiausias išeitis. Dažnai, ligai paūmėjus, psichiniai ir emociniai ištekliai būna išeikvoti, žmonės pasimeta.

Mes suteikiame daug specifinės informacijos, bet pastebime, kad vyresnio amžiaus pacientai vos ne viską pamiršta, uždarę mūsų kabineto duris. Dėl to artimieji turėtų palydėti senukus pas gydytojus.

Artimųjų palaikymas visiems labai svarbus gydymo pradžioje, kai ligonis būna pasimetęs, sutrikęs, neretai priblokštas diagnozės. Šiandien visi daug žino apie savo ligas, galimus gydymo šalutinius reiškinius. Neretai būna išstudijavę visas gydymo galimybes ir alternatyvas. Dėl to keičiasi ir gydytojo bei paciento bendradarbiavimas. Tiek gydytojo, tiek paciento pastangos vienodai svarbios. Gydytojas tampa konsultantu, pagalbininku, nes jis gali patarti, padėti, paaiškinti.

Iš pacientų, mes, medikai, tikimės onkologinio budrumo, o jiems susirgus – dvasinės stiprybės, atkaklumo, pasitikėjimo medikais ir medicina.


Šeši mitai apie vėžį, arba tai, kas yra netiesa

Narkotiniai analgetikai – tik mirštantiems ligoniams.

Alkoholis sumažina chemoterapijos sukeltus šalutinius reiškinius.

B grupės vitaminai skatina vėžio vystymąsi.

Spindulinė terapija ar radiologiniai tyrimai gali sukelti spindulinę ligą.

Jei vėžio žymenys yra normos ribose, vėžio nėra.

Vėžys yra užkrečiamas.


Šiame straipsnyje: vėžysOnkologijaligos

NAUJAUSI KOMENTARAI

Ramunas Remeika

Ramunas Remeika portretas
Nezinau net ka parasyt...nezinojimas zudo...tai faktas siuncia pas onkologus mane o eile iki nauju metu...kodel zmones taip kankina ar mes zverys kokie as suprantu kad ne vienas esu toks bet nors kazka jug galima padaryt kad zmogus nepultu i depresija o po to gydit jau pazengusia ankologine liga,as jau menesi laukiu kazko tebenoriu vaistu nuo skausmo nesioperuosiu nusprendziau...nes isgyvena penki desimt prpcentu...tenoriu numirt oriai...ar daug prasau????

Loreta

Loreta portretas
sergu jau beveik metai kruties veziu,buvo daryta operacija,chemoterapija ir spinduline,dar gersiu tabletes 5metus.Nuo lapkricio pajutau kad vel kazkas ne taip,kreipiausi pas gydytoja,na ir vel ta pati melodija,kol patenki pas ju,tai praeina daug laiko,padaro tyrimus ir vel lauki,o liga nesnaudzia,prarandama daug laiko.

Nesvarbu

Nesvarbu portretas
Jus netikekit tuo Dievu tai Yra didziause nesamone kokia yra sukurta, jus tikekite patys savimi ir norekite to ko norite, TAI YRA TIESA.
VISI KOMENTARAI 9

Galerijos

Daugiau straipsnių