Sąžinė ir garbė

Farmacijos mokslus baigęs Kaune ir jau trylika metų pagal savo profesiją dirbantis Londone Didžiosios Britanijos Karališkosios vaistininkų draugijos narys A.Kostiukevičius vaistų politiką Lietuvoje įvardija trumpai drūtai: tai farmacijos parodija.

Iš faktų, kuriuos vaistininkas pateikia, lygindamas tų pačių  vaistų kainas Didžiojoje Britanijoje ir Lietuvoje, akivaizdu, kad mūsų vaistinės juos perka penkis ir net dešimt kartų brangiau. Prie šios kainos dar prideda savo antkainį.

"Aš jau 30 metų esu vaistininkas. Tai mano pašaukimas. Senelis iš mamos pusės, dzūkas, vaikystėje mane mokė: ne tavo – neliesk, niekam nedaryk blogo, nes lazda turi du galus, o melo kojos trumpos", – į vaikystę sugrįžta A.Kostiukevičius, kurio mama – lietuvė, o tėvas – ukrainietis.

Šiandien Anatolijus turi savo vaistinę Londono centre, yra parašęs ne vieną knygą apie Lietuvos farmacijos istoriją, daugybę straipsnių Lietuvos ir Jungtines Karalystės spaudoje. Aktyvus lietuvis sugįžta į tėvynę kelis kartus per metus dėl socialinių bei labdaros projektų, kuriuos vykdo Lietuvoje.

– Kokios vaistų kainos Jungtinėje Karalystėje, jei sakote, kad jos ten daug mažesnės?

– Ir Lietuvos, ir Didžiosios Britanijos vaistinės vaistus perka iš didmenininkų. Šie – iš gamintojų. Pavyzdžiu galime pasitelkti didžiulę paklausą turinčius vaistus kraujospūdžiui mažinti. Pavyzdžiui, amlodipiną iš "Teva" farmacijos bendrovės perka ir britai, ir lietuviai. Šio 10 mg 30 tablečių pakuotės vaisto didmeninė kaina Lietuvoje – 3,08 euro, Didžiojoje Britanijoje – 28 euro centai. "Actavis" farmacijos bendrovės gaminamo amlodipino 28 tablečių pakuotė Lietuvoje didmenininkų perkama už 2,76 euro, Didžiosios Britanijos – už 0,71 euro.

Arba štai anastrazolis, skirtas krūties vėžiui gydyti: 1 mg 28 tablečių pakuotė Didžiojoje Britanijoje iš "Teva" bendrovės perkama už 0,85 euro centus, Lietuvoje – už 12,48 euro. Terbinafinas nuo grybelio, 250 mg 28 tabletės, iš "Actavis" bendrovės Didžiojoje Britanijoje perkamas po 2,36 euro už pakuotę, Lietuvoje – 20,83 euro. Dar reikia pavyzdžių?

Štai anastrazolis, skirtas krūties vėžiui gydyti: 1 mg 28 tablečių pakuotė Didžiojoje Britanijoje iš "Teva" bendrovės perkama už 0,85 euro centus, Lietuvoje – už 12,48 euro. Terbinafinas nuo grybelio, 250 mg 28 tabletės, iš "Actavis" bendrovės Didžiojoje Britanijoje perkamas po 2,36 euro už pakuotę, Lietuvoje – 20,83 euro. Dar reikia pavyzdžių?

– Pakaks. Galbūt jūs supainiojote valiutas?

– Pateikdamas kainas aš turėjau omenyje, kad Jungtinės Karalystės valiuta svaras yra lygus vienam eurui. Mažmenines vaistų kainas Lietuvoje galima matyti interneto puslapyje www.vaistai.lt, didmenines Didžiojoje Britanijoje – "Alliance Health Care" tinklalapyje, prieigą prie kurio turi tik vaistininkai. (A.Kostiukevičius surenka slaptažodžius, atidaro šį tinklalapį ir parodo vaistų kainas Didžiojoje Britanijoje. Jos tikrai tokios, kaip nurodė pašnekovas. Jis tvirtina, kad įvardijo tikslias Lietuvos didmenines kainas, – red. past.)

Jungtinės Karalystės vaistinės iš savo mažmeninio antkainio teikia per 30 mokamų ir nemokamų paslaugų, tai nedaroma Lietuvoje. Mažmeninis antkainis receptiniams vaistams yra 50 proc.,  nereceptiniams – 70 proc. Taigi, viskas prasideda nuo to, kokiomis didmeninėmis kainomis vaistinės perka vaistus. Tai akivaizdu lentelėse, kurias jums pateikiu.

– Kadangi esate dirbęs Lietuvoje ir žinote mūsų šalies farmacijos sistemą, ko gero, žinote, kodėl tokie dideli vaistų kainų skirtumai?

– Yra du kalkuliatoriai vaistų kainoms skaičiuoti. Vienas naudojamas civilizuotose šalyse, kur visa farmacijos sistema tarnauja sergančiam žmogui, ir du dauginant iš dviejų gaunami keturi. Lietuvos farmacijos sistema sukurta ne padėti žmogui, o jį pakankinti, ir kalkuliatoriai skaičiuoja, kad du kart du yra šeši, ir dar du mintyje.

– Kodėl ta pati gamykla generinius vaistus Lietuvai siūlo 5–10 kartų brangiau nei Jungtinei Karalystei?

– Šį klausimą reikia pateikti Lietuvos farmacijos departamentui.

– Sveikatos apsaugos ministerijos ir jos Farmacijos departamento atstovai sako, kad mūsų šalies rinka maža, todėl gamintojams mažinti vaistų kainų neapsimoka.

– Tokie teiginiai – demagogija tautai mulkinti. Pirmiausia reikia baigti politikuoti šia tema. Farmacijos srityje turi dirbti tik vaistininkai profesionalai, puikiai ją išmanantys ir atsakingi prieš valstybę bei žmones. O kaip yra Lietuvoje? Apsimetusieji farmacijos žinovais primetė savo diletantiškus svaičiojimus, privertė juos priimti kaip taisykles ir farmaciją pavertė vaistų prekyba. Aš net įsivaizduoti negaliu, kad farmacijai Jungtinėje Karalystėje vadovautų ne farmacininkas, o gydytojas. Kai Lietuvoje visų sričių imasi bet kas, nebėra ko stebėtis, kad kariuomenėje atsiranda auksiniai šaukštai, o vaistai į vaistines pristatomi tarsi auksinėse pakuotėse.

Negana to, farmacijos bendrovių atstovai Lietuvoje vaidina labdaringus teigdami, kad Lietuvos medikai už savo menką atlyginimą negali niekur išvykti pasitobulinti, nieko nežino apie naujus vaistus, todėl veža gydytojus į egzotiškas šalis neva apie tai sužinoti. Tokie nusišnekėjimai, kad gydytojui būtina skristi tūkstančius kilometrų sužinoti apie omeprazolio arba amlodipino veikimą, galimi tik Lietuvoje. Ar gydytojai negali pasinaudoti internetu, farmacijos žinynais, vaistininko paslaugomis?

Aš pats buvau didmenininkas, dirbau generinių vaistų gamintojų atstovu Lietuvoje. Mes rengdavome konferencijas didžiuosiuose šalies miestuose ir gydytojams bei vaistininkams pristatydavome naujai registruotus vaistus, tai darydami profesionaliai ir sąžiningai, nepažeisdami farmacinės etikos. Dabar visa veikla orientuota į tai, kaip parduoti kuo daugiau vaistų. Etikos iš viso nebėra. O kai šitaip, pamačius vaistų kainas Lietuvoje akiniai pradeda rasoti. Pensininkams, išgirdusiems, kiek reikia primokėti už gydytojo paskirtus vaistus, paskutinė šviesa dingsta iš akių. Visa tai girdžiu ir matau atvykęs į Lietuvą. Tokia politika skatina ne žmonių emigraciją, o evakuaciją.

Pensininkams, išgirdusiems, kiek reikia primokėti už gydytojo paskirtus vaistus, paskutinė šviesa dingsta iš akių. Visa tai girdžiu ir matau atvykęs į Lietuvą. Tokia politika skatina ne žmonių emigraciją, o evakuaciją.

– Jūs pats emigravote iš tėvynės. Ką daryti, kad Lietuvoje vaistai būtų pigesni?

– Kiekviena gamykla suinteresuota nauja rinka, reikia tik sudaryti jai sąlygas ateiti. Generinių vaistų kainą deklaruoja patys gamintojai. Sveikatos apsaugos ministerijos Farmacijos departamentui naudojant savo kalkuliatorių ji, matyt, yra priimtina. Pasiteisinimui galima sugalvoti milijoną priežasčių, bet tai, kas dabar sakoma, yra kliedesiai ir demagogija. Pavyzdžiui, "Teva", "Actavis" yra didelės generinius vaistus gaminančios bendrovės, savo produkciją tiekiančios ir Lietuvai, ir Jungtinei Karalystei, o jų didmeninės kainos šioms šalims skiriasi kaip žemė nuo dangaus.

Kyla klausimas, kodėl taip yra? Ieškodamas atsakymo randu Farmacijos departamento direktorės komentarą šia tema. Deja, ji lygina mažmenines kainas abiejose šalyse, bet tai yra  nepalyginami dalykai. Tai būtų tas pats, jei sakytume, kad tarp Anglijos "Premier" lygos ir Lietuvos futbolo čempionatų jokių skirtumų nėra, nes ir ten, ir čia žaidžiamas futbolas. Tų pačių generinių vaistų tabletės yra visur tos pačios ir jų kaina visur yra ta pati. Tai, kad Lietuva sugeba įpakuoti į auksines pakuotes, jau kitas klausimas, reikalaujantis išsamaus Farmacijos departamento paaiškinimo.

Man žiūrint iš šalies į Lietuvos farmaciją susidaro įspūdis, kad visos vaistų bendrovės, dirbančios Lietuvoje, yra didelė uždaroji akcinė bendrovė, o jos vadovybė – Farmacijos departamentas. Kad ir ko darbuotojų klaustum, atsako taip, kaip reikalinga akcininkams. Arba, darau kitą išvadą, kad departamentas yra nekompetentingas ir negali spręsti jam patikėtų šalies gyventojų sveikatos klausimų.

– Jungtinėje Karalystėje farmacijos veikla vykdoma kitaip? Kaip perkami vaistai?

– Jungtinėje Karalystėje farmacijos veiklą, o taip pat ir vaistininkų priežiūrą vykdo Generalinė farmacijos taryba. Vaistinėms visas rekomendacijas teikia Nacionalinė farmacijos asociacija, kurios nariais privalo būti visos vaistinės. Kiekvieną mėnesį išleidžiamas Vaistų kainynas, kuriame nurodomos visų kompensuojamųjų vaistų kainos. Vaistininkas, dirbdamas vaistineje, kuri turi sutartį su Valstybine ligonių kasa, turi nuolat sekti vaistų kainas. Galima pirkti ir brangių, kurių kaina viršija nustatytą, bet tada vaistinė padengs kainų skirtumą iš savo kišenės. Privačios vaistinės, kurios neturi kontrakto su ligonių kasa, irgi suinteresuotos kuo pigiau nusipirkti ligoniui reikalingą vaistą.

Pavyzdžiui, "Amias" 32 mg, 28 tabletes, pagamintas Japonijos  "Takeda" bendrovėje, mūsų vaistinė Londone perka už 16,12 svaro sterlingų. Tokį patį, tik generinį vaistą "Candesartan", pagamintą "Almus" bendrovės Anglijoje, perkame už 1,59 svaro sterlingų.

Lietuvos vaistų didmeninės įmonės įsigudrina šį generinį vaistą nusipirkti iš KRKA bendrovės už 18,28 euro. Tai yra brangiau nei patentinio vaisto kaina. Kas tai? Lietuviškas fenomenas?

– Manau, kad tai žino mūsų šalies vaistininkai, gaunantys labai menką atlyginimą. Kokia jūsų nuomonė, kodėl jie apie tai nekalba?

– Lietuvos vaistininkai nėra laisvi priimti sprendimus, jie įsprausti į rėmus, paversti atpirkimo ožiais ir pensininkų baubais. Anglijoje kiekvienas specialistas savarankiškai rūpinasi savo kvalifikacija. Buvau priblokštas išgirdęs, kad Lietuvoje į vaistines ketinama siųsti ligoniais apsimetusius kontrolierius. Prie kiekvieno specialisto, diplomuoto vaistininko rengiamasi pastatyti po prižiūrėtoją?

Iki ko nusirito Lietuvos farmacija? Argi etiška siūlyti ligoniui pigesnį vaistą? Londone aš galiu patarti, kuris vaistas ir kaip veikia, bet negaliu jo skirstyti pagal kainą. Tai tolygu turgui, prekybai mėsa, duona, sūriu. Labai primityviai, vergovinės santvarkos mąstysena suvokiama, kad vaistai yra verslas, kurio principas – pirk ir parduok.

Anglijoje vaistinė iš mažmeninės maržos teikia daugybę nemokamų paslaugų, kurios dar labiau stiprina ryšius su ligoniais, tarpusavio pasitikėjimą ir pagarbą. Prisimenu, kai 1986 m., studijuodamas tuomečio Kauno medicinos instituto ketvirtame kurse, atlikau praktiką Vilniuje, ten veikė vaistinių informacinis kabinetas. Vėliau buvau paskirtas dirbti į Antakalnio vaistinę. Ji aptarnavo Antakalnio polikliniką, joje buvo įsteigtas informacinis kabinetas, kuriame dirbantis provizorius teikė gydytojams visokeriopą informaciją apie vaistus, atsakydavo į visus klausimus. Vaistinės darbuotojai sunkiai sergantiems ligoniams pristatydavo vaistus į namus.

Anglijoje net 6 proc. visų vaistininkų dirba poliklinikose konsultantais. Įdarbinkite vaistininką poliklinikoje, ir visi medikai galės gauti visą jiems reikalingą informaciją apie vaistus. Gydytojų ekskursijos, finansuojamos vaistų bendrovių, turi labai aiškią potekstę. Atrišus rankas vaistininkams, jie patys susitvarkys, o vaistų kainos sumažės. Jungtinėje Karalystėje yra išsaugotos šimtametės farmacijos tradicijos ir nereikalauja jokių reformų. Geroji patirtis puikiai suderinama su šiuolaikinėmis  technologijomis.

– Ir vaistininkas netgi gali išrašyti receptą?

– Vaistininkas suinteresuotas kuo glaudesniais ryšiais su gyventojais, ir, turėdamas kompetencijos bei prisiimdamas atsakomybę, gali paskirti vaistus ir išrašyti jų receptą. Toks  bendradarbiavimas sumažina poliklinikų darbo krūvį, sutaupo ligonių laiką ir jėgas. Vaistininkai Anglijoje yra gerbiami, jais pasitikima. Tai įpareigoja būti visada atsakingam, pareigingam ir sąžiningam.

– Kodėl pas mus neperimama ši praktika?

– Kol farmacijai vadovaus ne vaistininkai, o pseudospecialistai – nieko nebus. Kiekvienas turi dirbti savo darbą. Iki 2016 m. spalio 1 d. Lietuva neteko 196 šimtamečių vaistinių. Sunaikinta senoji gerai veikusi sistema, viskas, kas buvo sukurta, o "naujosios" farmacijos kūrėjams trūksta ne tik žinių ir kompetencijos. Nėra galvos, kuri mąstytų valstybiškai, galvotų, kaip padėti sergančiam žmogui.

Tėvai, dirbę visą savo gyvenimą, broliai ir seserys, aukoję už Lietuvos nepriklausomybę gyvybę ir sveikatą, dabar neįstengia susimokėti už gydytojo paskirtus vaistus?! Lietuva negali pasirūpinti savo žmonių socialine gerove? Gyvendamas ir dirbdamas Jungtinėje Karalystėje matau, kiek daug valstybė investuoja į visuomenės sveikatą, kokia pagarba vyrauja dirbančiam žmogui. Lietuviai važiuoja į Lenkiją pirkti vaistų. Emigravusieji į Angliją ten deklaruoja savo gyvenamąją vietą, atsiveža tėvus, kad jie, sulaukę 60 metų, gautų visą medicininį aptarnavimą ir vaistus, kurie visiems šio amžiaus žmonėms yra nemokami.

Kol farmacijai vadovaus ne vaistininkai, o pseudospecialistai – nieko nebus.

Lietuvoje gyvena vos kelių tautų atstovai, Jungtinėje Karalysteje – per 200 tautybių, didžiulė imuniteto, ligų, papročių įvairovė, bet farmacija puikiai susitvarko, vaistų kainų nekelia. Yra tvarka, veikia sistema, kurios sutrikdyti neturi teisės jokia politinė jėga. Jei anglui, turinčiam 40 metų darbo stažą, pasakytum, kad reikia primokėti už pridėtines vaistų medžiagas, neįsivaizduoju, kokia jo reakcija būtų. Lietuvoje už vaistus žmonės primoka daugiau, nei deklaruojama kompensacija. Kalbama apie farmacijos rūpybos įteisinimą, bet nesuprantu, kaip gali būti reikalaujama papildomų paslaugų iš vaistininko, kuris uždirba beveik tiek pat, kaip prekybos centro kasininkas? Anglijoje nepriklausomo vaistininko alga siekia 900–1000 svarų per savaitę. Lietuvoje didžiausios pinigų sumos už vaistus patenka kitur.

– Ir vis dėlto gal galėtumėte pasiūlyti racionalų receptą mūsų sveikatos politikams? Tiems, kurie tikrai nori padėti sergantiems žmonėms ir pasiekti, kad vaistai Lietuvoje būtų pigesni?

– Pirmiausia reikia panaikinti vaistų registracijos mokestį arba jį sumažinti iki simbolinio. Lietuvai reikia, kad į ją ateitų solidžios generinės vaistų bendrovės, o ne apsiriboti tomis,  kurios nustačiusios savo kosmines kainas prieš 25-erius metus.  Neabejoju, kad atsiras naujų bendrovių, kurios nori skaidriai dirbti, kaip dirba Anglijoje.

Sutvarkius didmenines kainas, vaistų antkainis turi būti ne mažesnis negu 50 proc. Tada vaistinė pati nuspręs, kokios paslaugos reikalingos regionui, vaistininkas, deramai uždirbdamas, vertins savo darbą, pacientus, ryšius su jais ir gydytojais. Farmacijos sistemoje turi dirbti tik specialistai, o dabartiniai sistemos tvarkytojai ją turi palikti negrįžtamai. Farmacijos departamentas turi būti nepriklausomas nuo Sveikatos apsaugos ministerijos, sprendimus priimti savarankiškai ir už juos atsakyti visu griežtumu.