Lietuvoje net seni vaistai daug brangesni nei turtingoje Anglijoje

Sąžinė ir garbė

Farmacijos mokslus baigęs Kaune ir jau trylika metų pagal savo profesiją dirbantis Londone Didžiosios Britanijos Karališkosios vaistininkų draugijos narys A.Kostiukevičius vaistų politiką Lietuvoje įvardija trumpai drūtai: tai farmacijos parodija.

Iš faktų, kuriuos vaistininkas pateikia, lygindamas tų pačių  vaistų kainas Didžiojoje Britanijoje ir Lietuvoje, akivaizdu, kad mūsų vaistinės juos perka penkis ir net dešimt kartų brangiau. Prie šios kainos dar prideda savo antkainį.

"Aš jau 30 metų esu vaistininkas. Tai mano pašaukimas. Senelis iš mamos pusės, dzūkas, vaikystėje mane mokė: ne tavo – neliesk, niekam nedaryk blogo, nes lazda turi du galus, o melo kojos trumpos", – į vaikystę sugrįžta A.Kostiukevičius, kurio mama – lietuvė, o tėvas – ukrainietis.

Šiandien Anatolijus turi savo vaistinę Londono centre, yra parašęs ne vieną knygą apie Lietuvos farmacijos istoriją, daugybę straipsnių Lietuvos ir Jungtines Karalystės spaudoje. Aktyvus lietuvis sugįžta į tėvynę kelis kartus per metus dėl socialinių bei labdaros projektų, kuriuos vykdo Lietuvoje.

– Kokios vaistų kainos Jungtinėje Karalystėje, jei sakote, kad jos ten daug mažesnės?

– Ir Lietuvos, ir Didžiosios Britanijos vaistinės vaistus perka iš didmenininkų. Šie – iš gamintojų. Pavyzdžiu galime pasitelkti didžiulę paklausą turinčius vaistus kraujospūdžiui mažinti. Pavyzdžiui, amlodipiną iš "Teva" farmacijos bendrovės perka ir britai, ir lietuviai. Šio 10 mg 30 tablečių pakuotės vaisto didmeninė kaina Lietuvoje – 3,08 euro, Didžiojoje Britanijoje – 28 euro centai. "Actavis" farmacijos bendrovės gaminamo amlodipino 28 tablečių pakuotė Lietuvoje didmenininkų perkama už 2,76 euro, Didžiosios Britanijos – už 0,71 euro.

Arba štai anastrazolis, skirtas krūties vėžiui gydyti: 1 mg 28 tablečių pakuotė Didžiojoje Britanijoje iš "Teva" bendrovės perkama už 0,85 euro centus, Lietuvoje – už 12,48 euro. Terbinafinas nuo grybelio, 250 mg 28 tabletės, iš "Actavis" bendrovės Didžiojoje Britanijoje perkamas po 2,36 euro už pakuotę, Lietuvoje – 20,83 euro. Dar reikia pavyzdžių?

Štai anastrazolis, skirtas krūties vėžiui gydyti: 1 mg 28 tablečių pakuotė Didžiojoje Britanijoje iš "Teva" bendrovės perkama už 0,85 euro centus, Lietuvoje – už 12,48 euro. Terbinafinas nuo grybelio, 250 mg 28 tabletės, iš "Actavis" bendrovės Didžiojoje Britanijoje perkamas po 2,36 euro už pakuotę, Lietuvoje – 20,83 euro. Dar reikia pavyzdžių?

– Pakaks. Galbūt jūs supainiojote valiutas?

– Pateikdamas kainas aš turėjau omenyje, kad Jungtinės Karalystės valiuta svaras yra lygus vienam eurui. Mažmenines vaistų kainas Lietuvoje galima matyti interneto puslapyje www.vaistai.lt, didmenines Didžiojoje Britanijoje – "Alliance Health Care" tinklalapyje, prieigą prie kurio turi tik vaistininkai. (A.Kostiukevičius surenka slaptažodžius, atidaro šį tinklalapį ir parodo vaistų kainas Didžiojoje Britanijoje. Jos tikrai tokios, kaip nurodė pašnekovas. Jis tvirtina, kad įvardijo tikslias Lietuvos didmenines kainas, – red. past.)

Jungtinės Karalystės vaistinės iš savo mažmeninio antkainio teikia per 30 mokamų ir nemokamų paslaugų, tai nedaroma Lietuvoje. Mažmeninis antkainis receptiniams vaistams yra 50 proc.,  nereceptiniams – 70 proc. Taigi, viskas prasideda nuo to, kokiomis didmeninėmis kainomis vaistinės perka vaistus. Tai akivaizdu lentelėse, kurias jums pateikiu.

– Kadangi esate dirbęs Lietuvoje ir žinote mūsų šalies farmacijos sistemą, ko gero, žinote, kodėl tokie dideli vaistų kainų skirtumai?

– Yra du kalkuliatoriai vaistų kainoms skaičiuoti. Vienas naudojamas civilizuotose šalyse, kur visa farmacijos sistema tarnauja sergančiam žmogui, ir du dauginant iš dviejų gaunami keturi. Lietuvos farmacijos sistema sukurta ne padėti žmogui, o jį pakankinti, ir kalkuliatoriai skaičiuoja, kad du kart du yra šeši, ir dar du mintyje.

– Kodėl ta pati gamykla generinius vaistus Lietuvai siūlo 5–10 kartų brangiau nei Jungtinei Karalystei?

– Šį klausimą reikia pateikti Lietuvos farmacijos departamentui.

– Sveikatos apsaugos ministerijos ir jos Farmacijos departamento atstovai sako, kad mūsų šalies rinka maža, todėl gamintojams mažinti vaistų kainų neapsimoka.

– Tokie teiginiai – demagogija tautai mulkinti. Pirmiausia reikia baigti politikuoti šia tema. Farmacijos srityje turi dirbti tik vaistininkai profesionalai, puikiai ją išmanantys ir atsakingi prieš valstybę bei žmones. O kaip yra Lietuvoje? Apsimetusieji farmacijos žinovais primetė savo diletantiškus svaičiojimus, privertė juos priimti kaip taisykles ir farmaciją pavertė vaistų prekyba. Aš net įsivaizduoti negaliu, kad farmacijai Jungtinėje Karalystėje vadovautų ne farmacininkas, o gydytojas. Kai Lietuvoje visų sričių imasi bet kas, nebėra ko stebėtis, kad kariuomenėje atsiranda auksiniai šaukštai, o vaistai į vaistines pristatomi tarsi auksinėse pakuotėse.

Negana to, farmacijos bendrovių atstovai Lietuvoje vaidina labdaringus teigdami, kad Lietuvos medikai už savo menką atlyginimą negali niekur išvykti pasitobulinti, nieko nežino apie naujus vaistus, todėl veža gydytojus į egzotiškas šalis neva apie tai sužinoti. Tokie nusišnekėjimai, kad gydytojui būtina skristi tūkstančius kilometrų sužinoti apie omeprazolio arba amlodipino veikimą, galimi tik Lietuvoje. Ar gydytojai negali pasinaudoti internetu, farmacijos žinynais, vaistininko paslaugomis?

Aš pats buvau didmenininkas, dirbau generinių vaistų gamintojų atstovu Lietuvoje. Mes rengdavome konferencijas didžiuosiuose šalies miestuose ir gydytojams bei vaistininkams pristatydavome naujai registruotus vaistus, tai darydami profesionaliai ir sąžiningai, nepažeisdami farmacinės etikos. Dabar visa veikla orientuota į tai, kaip parduoti kuo daugiau vaistų. Etikos iš viso nebėra. O kai šitaip, pamačius vaistų kainas Lietuvoje akiniai pradeda rasoti. Pensininkams, išgirdusiems, kiek reikia primokėti už gydytojo paskirtus vaistus, paskutinė šviesa dingsta iš akių. Visa tai girdžiu ir matau atvykęs į Lietuvą. Tokia politika skatina ne žmonių emigraciją, o evakuaciją.

Pensininkams, išgirdusiems, kiek reikia primokėti už gydytojo paskirtus vaistus, paskutinė šviesa dingsta iš akių. Visa tai girdžiu ir matau atvykęs į Lietuvą. Tokia politika skatina ne žmonių emigraciją, o evakuaciją.

– Jūs pats emigravote iš tėvynės. Ką daryti, kad Lietuvoje vaistai būtų pigesni?

– Kiekviena gamykla suinteresuota nauja rinka, reikia tik sudaryti jai sąlygas ateiti. Generinių vaistų kainą deklaruoja patys gamintojai. Sveikatos apsaugos ministerijos Farmacijos departamentui naudojant savo kalkuliatorių ji, matyt, yra priimtina. Pasiteisinimui galima sugalvoti milijoną priežasčių, bet tai, kas dabar sakoma, yra kliedesiai ir demagogija. Pavyzdžiui, "Teva", "Actavis" yra didelės generinius vaistus gaminančios bendrovės, savo produkciją tiekiančios ir Lietuvai, ir Jungtinei Karalystei, o jų didmeninės kainos šioms šalims skiriasi kaip žemė nuo dangaus.

Kyla klausimas, kodėl taip yra? Ieškodamas atsakymo randu Farmacijos departamento direktorės komentarą šia tema. Deja, ji lygina mažmenines kainas abiejose šalyse, bet tai yra  nepalyginami dalykai. Tai būtų tas pats, jei sakytume, kad tarp Anglijos "Premier" lygos ir Lietuvos futbolo čempionatų jokių skirtumų nėra, nes ir ten, ir čia žaidžiamas futbolas. Tų pačių generinių vaistų tabletės yra visur tos pačios ir jų kaina visur yra ta pati. Tai, kad Lietuva sugeba įpakuoti į auksines pakuotes, jau kitas klausimas, reikalaujantis išsamaus Farmacijos departamento paaiškinimo.

Man žiūrint iš šalies į Lietuvos farmaciją susidaro įspūdis, kad visos vaistų bendrovės, dirbančios Lietuvoje, yra didelė uždaroji akcinė bendrovė, o jos vadovybė – Farmacijos departamentas. Kad ir ko darbuotojų klaustum, atsako taip, kaip reikalinga akcininkams. Arba, darau kitą išvadą, kad departamentas yra nekompetentingas ir negali spręsti jam patikėtų šalies gyventojų sveikatos klausimų.

– Jungtinėje Karalystėje farmacijos veikla vykdoma kitaip? Kaip perkami vaistai?

– Jungtinėje Karalystėje farmacijos veiklą, o taip pat ir vaistininkų priežiūrą vykdo Generalinė farmacijos taryba. Vaistinėms visas rekomendacijas teikia Nacionalinė farmacijos asociacija, kurios nariais privalo būti visos vaistinės. Kiekvieną mėnesį išleidžiamas Vaistų kainynas, kuriame nurodomos visų kompensuojamųjų vaistų kainos. Vaistininkas, dirbdamas vaistineje, kuri turi sutartį su Valstybine ligonių kasa, turi nuolat sekti vaistų kainas. Galima pirkti ir brangių, kurių kaina viršija nustatytą, bet tada vaistinė padengs kainų skirtumą iš savo kišenės. Privačios vaistinės, kurios neturi kontrakto su ligonių kasa, irgi suinteresuotos kuo pigiau nusipirkti ligoniui reikalingą vaistą.

Pavyzdžiui, "Amias" 32 mg, 28 tabletes, pagamintas Japonijos  "Takeda" bendrovėje, mūsų vaistinė Londone perka už 16,12 svaro sterlingų. Tokį patį, tik generinį vaistą "Candesartan", pagamintą "Almus" bendrovės Anglijoje, perkame už 1,59 svaro sterlingų.

Lietuvos vaistų didmeninės įmonės įsigudrina šį generinį vaistą nusipirkti iš KRKA bendrovės už 18,28 euro. Tai yra brangiau nei patentinio vaisto kaina. Kas tai? Lietuviškas fenomenas?

– Manau, kad tai žino mūsų šalies vaistininkai, gaunantys labai menką atlyginimą. Kokia jūsų nuomonė, kodėl jie apie tai nekalba?

– Lietuvos vaistininkai nėra laisvi priimti sprendimus, jie įsprausti į rėmus, paversti atpirkimo ožiais ir pensininkų baubais. Anglijoje kiekvienas specialistas savarankiškai rūpinasi savo kvalifikacija. Buvau priblokštas išgirdęs, kad Lietuvoje į vaistines ketinama siųsti ligoniais apsimetusius kontrolierius. Prie kiekvieno specialisto, diplomuoto vaistininko rengiamasi pastatyti po prižiūrėtoją?

Iki ko nusirito Lietuvos farmacija? Argi etiška siūlyti ligoniui pigesnį vaistą? Londone aš galiu patarti, kuris vaistas ir kaip veikia, bet negaliu jo skirstyti pagal kainą. Tai tolygu turgui, prekybai mėsa, duona, sūriu. Labai primityviai, vergovinės santvarkos mąstysena suvokiama, kad vaistai yra verslas, kurio principas – pirk ir parduok.