Opi problema: medikai nežino, kaip padėti norintiems mesti rūkyti?

– 40 procentų atrodo labai didelis skaičius. Kaip mes atrodome kitų šalių atžvilgiu?

– Lyginant su kitomis ES šalimis, mes esame arčiau pabaigos. Mes tik pagal savižudybes pirmaujame. Ir tai daugiau susiję su kompleksiniu požiūriu į problemą.

– Sakote „prie pabaigos“, tai prie daugiausiai ar mažiausiai rūkančių?

Galbūt pacientas ir norėtų mesti rūkyti, medikas gal ir galėtų jam kažką pasakyti,  bet ką būtent – niekas nežino.

– Prie daugiausiai rūkančių. Mums reikia suprasti tokį dalyką: pagal Pasaulio sveikatos organizaciją (PSO) yra priemonių visuma, kurias valstybė privalo taikyti, kai ji kovoja su šita priklausomybe. Lygiai taip pat kaip ji kovoja su narkotikais ar alkoholiu. Tabako srityje mes tikrai taikome įvairius draudimus: akcizus, reklamoms, viešose vietose eksponuoti tabako gaminius ir t.t. Tačiau yra viena sritis, kurios daug metų nepaliečiame arba paliečiame labai paviršutiniškai. T.y., pagalba metant rūkyti. Konkrečiai – kai ateina žmogus pas mediką, ką tas medikas gali pasiūlyti, patarti, parekomenduoti ir pan.? Pirmoji metodika, dirbant šioje srityje, buvo paviešinta prieš dvi savaites. Mums – trisdešimt vieneri Nepriklausomybės metai. Ir tai yra pirmasis dokumentas, kuris nubrėžia tam tikras gaires, ką daryti. Nenuostabu, kad pas mus rūkančių yra pakankamai daug. Galbūt pacientas ir norėtų mesti rūkyti, medikas gal ir galėtų jam kažką pasakyti,  bet ką būtent – niekas nežino. Dabar, tikėkimės, situacija pradės keistis.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

– Ką reikėtų pasakyti žmogui, kuris ateina pas mediką ir paprašo pagalbos?

– Pirmas dalykas – visi suprantame, kad rūkymas yra blogai. Tai reiškia, kad kiekvieno mediko pareiga yra pradėti nuo to, kad jo rekomendacija turėtų būti mesti rūkyti, visiškai atsikratyti tos priklausomybės.

– Mes vis dar pirmaujame tarp sergančiųjų širdies ir kraujagyslių ligomis. Tam įtakos tikrai turi ir cigaretės. Tai galbūt medikas sergančiojo turėtų pirmiausiai paklausti – rūko ar nerūko?

– Turėtų taip būti. Ministro Aurelijaus Verygos laikais buvo išleistas toks įsakymas, kuris šeimos gydytojus įpareigojo rinkti tokią statistiką. Tačiau niekas nenumatė, ką su ta statistika daryti toliau. Ir – kas svarbiausia – niekas nenumatė finansavimo šitai paslaugai. Kaip tu gali tą paslaugą teikti, jei ji yra nemokama?

– Bet alkoholio tuomet tikrai buvo imtasi iš pat šaknų, net reklama buvo plėšoma iš žurnalų. O kaip su rūkymu?

– Teisingai buvo pastebėta – reklama ir visa, kas buvo išorėje. Ar sveikatos priežiūros specialistams kas nors nustatė metodiką, kaip informuoti pacientus apie alkoholio žalą? Ar buvo įvestas šitos paslaugos finansavimas? Ne. Kalbame apie viešąsias priemones. T.y., socialinė reklama, reklamos kontrolė, draudimai ir pan. Su tabaku turime tą pačią situaciją. Bet jeigu kalbame konkrečiai apie pagalbą tam, kuris atėjo pas gydytoją, tai šioje vietoje turime tuštumą. Ji ir iki šiol buvo tuštuma. Šiai dienai specialistai dabar gavo įrankį, kuris įgalina papasakoti  apie vaistus, terapijas, pakaitines terapijas ir taip pat užsiminti apie mažiau žalingas alternatyvas. Dėl jų dar vyksta nemažai diskusijų. Nes kai kurios ES šalys, buvusios ES šalys (Didžioji Britanija) yra labai pažengusios šitoje srityje. Mes tik pradedame pirmąsias diskusijas apie tai.

– Praėjusią savaitę Seime kalbėta apie alkoholio, tabako, narkotikų kontrolę ir prevenciją. Kokie jūsų siūlymai? Ką Lietuva galėtų daryti kitaip?

– Pirmas dalykas – turime pradėti nuo darbo norinčiam mesti rūkyti. Kaip žinia, iš visų mūsų rūkančių pagal apklausas beveik 80 proc. žino apie tabako žalą. Tai yra daug. Tik 49 proc. bandė taikyti kažkokias priemones: mesti rūkyti, vartoti vaistus, nikotino pleistrus, t.t. ir pan. Dar mažesnė dalis iš viso to nesugebėjo padaryti. Pagal vieną statistiką – 3,6 proc., pagal kitą – 4 proc., pagal dar vieną – 5 proc. ir pan. Ir tie, kurie metė, visi sako, kad „iki pirmos cigaretės“, iki pirmo didelio streso. Tai reiškia, kad sisteminio sprendimo, kaip užkirsti tam kelią arba neleisti jam grįžti, arba kai jis bando mesti rūkyti, o jam ta priklausomybė visgi yra per stipri ir labai didelė, kaip mažiau save žaloti – to pas mus nėra. O tie pasiūlymai, kurie yra pateikti, jie pateikti, kad pirmiausia tai, kad medicininė bendruomenė galėtų teikti moksliškai pagrįstą informaciją pacientams, visuomenei apie tai. Jei bandai mesti rūkyti ir tau nepavyksta – kaip tada žalą mažinti? Atitinkamai ir visuomenė turi apie tai žinoti ir keisti savo įpročius.