Lenktynininkas Mykolas Paulavičius: motociklas yra ir vaistas, ir nuodas

Po šuo­lio – li­go­ni­nė

Pir­mą kar­tą ant mo­to­cik­lo M. Pau­la­vi­čius sė­do bū­da­mas ke­tu­rio­li­kos. Jam pa­ti­ko ši trans­por­to prie­mo­nė, su­val­dy­ti plie­ni­nį žir­gą at­ro­dė tik­rai vy­riš­kas už­siė­mi­mas. Ta­čiau ke­lias iki var­žy­bų ne­bu­vo tie­sus ir grei­tas: te­ko pa­ra­gau­ti ir pa­gal­bi­nin­ko, ir me­cha­ni­ko duo­nos. 2007 m. M. Pau­la­vi­čius pra­dė­jo tre­ni­ruo­tis di­džiau­sia­me mū­sų ša­lies en­du­ro klu­be, o 2010 m. jau sto­vė­jo ant aukš­čiau­sio Lie­tu­vos en­du­ro kro­so čem­pio­na­to nau­jo­kų kla­sės pa­ky­los laip­te­lio.

Nuo šio star­to pra­si­dė­jo spal­vin­ga pro­fe­sio­na­laus mo­to­cik­li­nin­ko kar­je­ra – trys Lie­tu­vos en­du­ro čem­pio­no ti­tu­lai, dau­gy­bė šios dis­cip­li­nos Bal­ti­jos ša­lių pri­zi­nin­ko ap­do­va­no­ji­mų, gau­sy­bė me­da­lių ir pa­si­ro­dy­mų tarp­tau­ti­nė­se var­žy­bo­se. Ga­liau­siai 2025 m. bu­vo įgy­ven­din­ta kiek­vie­no mo­to­cik­lų ir au­to­mo­bi­lių spor­to at­sto­vo sva­jo­nė – sėk­min­gai star­tuo­ta ir fi­ni­šuo­ta Da­ka­ro ra­ly­je.

Mykolo Paulavičiaus asmeninio archyvo nuotr.

Mo­to­cik­lų spor­tas lai­ko­mas vie­na fi­ziš­kai sun­kiau­sių spor­to ša­kų, rei­ka­lau­jan­čių iš­tver­mės, jė­gos ir ne­pa­lau­žia­mos va­lios. Tai­gi, nie­ko ne­tu­rė­tų ste­bin­ti, kad trau­mų čia ne­trūks­ta. Tai pa­tvir­tin­ti ga­li ir M. Pau­la­vi­čius, ku­riam te­ko pa­jus­ti ne vie­no pa­tem­pi­mo ar lū­žio skaus­mą. Ta­čiau rim­čiau­sia bu­vo var­žy­bo­se 

2023 m. – spor­ti­nin­kas pa­ty­rė sun­kią stu­bu­ro trau­mą ir še­šis mė­ne­sius bu­vo pri­ra­kin­tas prie lo­vos.

„Lū­žo trys stu­bu­ro slanks­te­liai, ski­lo krū­ti­nė ir su­si­ma­ka­la­vo vi­daus or­ga­nai, – pa­sa­ko­ja lenk­ty­ni­nin­kas. – Var­žy­bų Lat­vi­jo­je tra­so­je gu­lė­jo rąs­tas, šo­kau su mo­to­cik­lu per jį ir nu­si­lei­dau ant gal­vos. Taip vis­kas ir su­lū­žo. Ta­čiau per daug to ne­su­reikš­mi­nu (šyp­so­si). Tuo­met dar net mo­to­cik­lą par­si­stū­miau iš tra­sos. Juk tik kau­lai su­by­rė­jo, o rau­me­nys lai­kė. Ži­no­ma, vis­ką skau­dė­jo, tad, gal­vo­jau, pa­gu­lė­siu tru­pu­tį, praeis ir vėl ga­lė­siu šok­ti ant mo­to­cik­lo. Ta­čiau ne­praė­jo, tai­gi ma­ne iš­ve­žė į li­go­ni­nę. Juo­kin­giau­sia šio­je si­tua­ci­jo­je tai, kad vie­nas mo­to­cik­li­nin­kas ten su­si­lau­žė pirš­tą ir iš­si­kvie­tė grei­tą­ją me­di­ci­nos pa­gal­bą, tai­gi su ja aš, o ne jis, bu­vau iš­vež­tas į li­go­ni­nę. Aiš­ku, stu­bu­ro trau­mos yra rim­tos, ta­čiau jei val­dai ko­jas, ne taip dar ir blo­gai.“ 

Žinoma, viską skaudėjo, tad, galvoju, pagulėsiu truputį, praeis ir vėl galėsiu šokti ant motociklo. Tačiau nepraėjo, taigi mane išvežė į ligoninę.

Lat­vi­jos, Lie­tu­vos li­go­ni­nės ir na­mai – to­kios bu­vo M. Pau­la­vi­čiaus gy­ve­na­mo­sios vie­tos tuo lai­ku. Ta­čiau tai spor­ti­nin­ko ne­sus­tab­dė ir no­ro kuo grei­čiau grįž­ti į tra­są ne­nu­mal­ši­no. Vis­kas įvy­ko rugp­jū­čio mė­ne­sį, o 2024 m. sau­sį mo­to­cik­li­nin­kas jau ti­kė­jo­si iš­ban­dy­ti sa­vo jė­gas var­žy­bo­se Abu Da­by­je (Jung­ti­niuose Ara­bų Emy­ra­tuose).

„Man jau bu­vo neį­do­mios jo­kios diag­no­zės, rea­bi­li­ta­ci­jos. Tie­siog rei­kė­jo, kad kuo grei­čiau iš­leis­tų iš li­go­ni­nės. Gy­dy­to­jai sa­kė ap­si­ra­min­ti, bet aš vis tiek ne­ga­lė­jau nu­rim­ti, gal­vo­jau tik apie bū­si­mą star­tą. Tik­rai ne­bu­vo min­čių, kad iš­vis ne­be­ga­lė­siu da­ly­vau­ti var­žy­bo­se. Daug kas iš mo­to­cik­li­nin­kų bu­vo su­si­lau­žę nu­ga­ras, pa­vyz­džiui, Ne­ri­man­tas Ju­cius, Arū­nas Ge­laž­nin­kas, Mo­des­tas Si­liū­nas. Juk kau­las su­gy­ja. Jei spor­tuo­ji, vis­ką su­stip­ri­ni. Tie­siog tuo­met prieš akis bu­vo vie­nin­te­lis ga­lu­ti­nis tiks­las – Da­ka­ro ra­lis. Tu­rė­jau ten va­žiuo­ti bet ko­kia kai­na“, – at­vi­rau­ja M. Pau­la­vi­čius.

At­sar­gu­mo iš­mo­ko pa­tir­tis

De­biu­ti­nio Da­ka­ro ra­lio bend­ro­jo­je mo­to­cik­lų įskai­to­je M. Pau­la­vi­čius užė­mė 73-ią­ vie­tą. Sau­do Ara­bi­jo­je bu­vo iš­veng­ta net men­kiau­sių trau­mų. Pa­sak spor­ti­nin­ko, sun­kiau­sio­se pa­sau­lio lenk­ty­nė­se jis sten­gė­si va­žiuo­ti pro­tin­gai.

„Ta­čiau tik­rai taip el­giau­si ne dėl to, kad ką tik bu­vau pa­ki­lęs iš li­go­ni­nės pa­ta­lo. Nors, ne­slėp­siu, skaus­mą dar jau­čiau. Kiek­vie­ną die­ną kū­ną ma­sa­ža­vo du spe­cia­lis­tai“, – pa­sa­ko­ja mo­to­cik­lų spor­to at­sto­vas.

Pak­laus­tas apie daž­niau­siai pa­si­tai­kan­čias mo­to­cik­li­nin­kų trau­mas, spor­ti­nin­kas pra­dė­jo var­dy­ti tar­si iš ana­to­mi­jos va­do­vė­lio: „Rak­ti­kau­liai, šon­kau­liai, du­bens kau­lai, no­sis, ke­liai, ran­kos, ko­jos, vi­si są­na­riai. Mū­sų, pa­vyz­džiui, pirš­tai, krump­liai nuo­lat bū­na krau­juo­ti. Nors tai smulk­me­nos, nie­kis. Svar­biau­sia, kad ne­bū­tų rim­tų kak­lo ar nu­ga­ros trau­mų.“

Sportas ir sveikas maistas yra du nepakeičiami žmonių gyvenimo pakeleiviai. Juk net į automobilį nepilame prastų degalų.

M. Pau­la­vi­čiaus tei­gi­mu, pra­de­dan­tys mo­to­cik­li­nin­kai, daž­nai ve­da­mi en­tu­ziaz­mo ir sto­ko­da­mi pa­tir­ties, neį­ver­ti­na ri­zi­kos tra­so­je ir taip pa­ti­ria trau­mų. Jis pa­ts pri­pa­žįs­ta, kad da­bar, skai­čiuo­da­mas jau ne vie­nus me­tus šia­me spor­te, la­biau sau­go­si.

Mykolo Paulavičiaus asmeninio archyvo nuotr.

„Ne­ver­ta taip ri­zi­kuo­ti. Iš tie­sų, ste­bint mo­to­cik­lų var­žy­bas, se­niau to­kių da­ly­kų, kokie vyks­ta da­bar, ne­bū­da­vo. Šiuo me­tu tra­so­je ga­li pa­ma­ty­ti net prie­šin­ga kryp­ti­mi va­žiuo­jan­čius ir kak­to­mu­ša su­si­du­rian­čius du mo­to­cik­li­nin­kus. Daž­niau­siai tai bū­na šios spor­to ša­kos nau­jo­kai, ku­rie tie­siog su­si­mo­ka var­žy­bų mo­kes­tį ir star­tuo­ja. Ypač jau­no­ji kar­ta no­ri vis­ko grei­tai, bet čia taip ne­bus, tu­ri įgau­ti pa­tir­ties. Ta­čiau ne vi­si tai su­pran­ta“, – ap­mau­do ne­sle­pia lenk­ty­ni­nin­kas.

Ne­ga­li bi­jo­ti

Ge­ras bend­ras fi­zi­nis pa­si­ren­gi­mas mo­to­cik­li­nin­kui, kaip ir bet ku­riam ki­tam pro­fe­sio­na­liam at­le­tui, la­bai svar­bus. M. Pau­la­vi­čiaus įsi­ti­ki­ni­mu, bū­tent tai jam ir pa­dė­jo pa­ly­gin­ti leng­vai su­si­tvar­ky­ti su stu­bu­ro trau­ma. Į spor­to klu­bą jis sten­gia­si ei­ti bent tris kar­tus per sa­vai­tę. Prog­ra­mą su­da­ro ir pra­ti­mus jam pa­ren­ka tre­ne­ris ir ki­ne­zi­te­ra­peu­tas Min­dau­gas Po­cius. Ži­no­ma, ša­lia to dar vyks­ta ir tre­ni­ruo­tės tra­so­je.

Mykolo Paulavičiaus asmeninio archyvo nuotr.

„2024 m. pir­mą kar­tą iš­ban­džiau jė­gas va­žiuo­da­mas ba­giu – užė­miau štur­ma­no vie­tą. Šie­met vėl sė­dau į šią trans­por­to prie­mo­nę. Va­sa­ros pra­džio­je var­žy­bo­se Len­ki­jo­je su Al­gir­du Ta­lu­čiu ver­tė­mės, ba­gis bu­vo vi­siš­kai su­ga­din­tas, ta­čiau mes li­ko­me svei­ki. Gal­va ne­nu­lū­žo. Da­bar ga­liu ant kak­lo už­si­ka­bin­ti ly­ną, prie ku­rio pri­riš­tas au­to­mo­bi­lis, ir jį pa­trauk­ti (juo­kia­si), nes spor­to klu­be da­rau spe­cia­lius pra­ti­mus, kad bū­tų rau­me­nų ir nie­kas taip leng­vai ne­lūž­tų“, – tei­gia mo­to­cik­li­nin­kas.

Gydytojai sakė apsiraminti, bet aš vis tiek negalėjau nurimti, galvojau tik apie būsimą startą. Tikrai nebuvo minčių, kad išvis nebegalėsiu dalyvauti varžybose.

Pak­laus­tas, ar ga­li­ma iš­skir­ti, ku­riuo plie­ni­niu žir­gu: ba­giu ar mo­to­cik­lu va­žiuo­ti pa­vo­jin­giau, M. Pau­la­vi­čius at­krei­pia dė­me­sį, kad mo­to­cik­li­nin­ką var­žy­bo­se, ku­rio­se vie­nu me­tu ko­vo­ja skir­tin­gų kla­sių trans­por­to prie­mo­nės, ga­li par­trenk­ti tas pa­ts ba­gis ar­ba sunk­ve­ži­mis: „Vai­ruo­to­jas ga­li net ne­pa­ma­ty­ti, kad ką nors par­tren­kė. Grei­tis – di­džiu­lis. Sė­dė­da­mas ba­gy­je net nuo di­de­lių per­kro­vų ga­li nualp­ti, bet vai­ruo­to­jas vis tiek to­liau va­žiuos, ne­sus­tos net jei štur­ma­nui bus la­bai bai­su. Nors, ži­no­ma, net ne­sa­kai, kad bai­su, nes ne­ga­li kel­ti pa­ni­kos. Tuo me­tu ta­vo gy­vy­bė – ki­to ran­ko­se. Ma­nau, nor­ma­lus žmo­gus ne­da­ly­vau­tų nei mo­to­cik­lų, nei ba­gių var­žy­bo­se. Tik be­pro­čiai. Tie­siog čia – kaip ka­re, ne­ga­li bi­jo­ti. Ko­dėl vis tiek ten ei­na­me? Tur­būt to­kia vy­riš­ka pri­gim­tis.“

Mė­gau­ja­si pro­ce­su

Spor­te fi­zi­nis ir psi­cho­lo­gi­nis pa­si­ruo­ši­mas vie­no­dai svar­būs. Juk bū­na, kad pa­ty­ru­siems rim­tų trau­mų (ar skau­džių pra­lai­mė­ji­mų) at­le­tams pa­skui sun­ku grįž­ti į aukš­čiau­sio ly­gio var­žy­bas. Juos per­se­kio­ja ne­sėk­mės bai­mė. Ta­čiau M. Pau­la­vi­čiui tai ne­ga­lio­ja.

„Ar tai bū­tų ne­sėk­min­gai su­si­klos­čiu­sios lenk­ty­nės, ar trau­ma, bet ku­riuo at­ve­ju, pir­ma min­tis vi­sa­da bū­na ta pa­ti – ka­da vėl ga­lė­siu sės­ti ant mo­to­cik­lo? Gy­dy­to­jai sa­ko, kad vis­ką ga­li­ma iš­gy­dy­ti, ta­čiau vie­na li­ga – mo­to­cik­liz­mas – ne­pa­gy­do­ma“, – tei­gia spor­ti­nin­kas.

Mykolo Paulavičiaus asmeninio archyvo nuotr.

Į klau­si­mą, koks tas to­kių „li­go­nių“ (ypač jau įvei­ku­sių Da­ka­rą) ga­lu­ti­nis tiks­las, M. Pau­la­vi­čius at­sa­ko, kad da­bar jis tie­siog mė­gau­ja­si pro­ce­su – sma­gu su drau­gais pa­si­va­ži­nė­ti, mo­ky­ti ki­tus mo­to­cik­lų spor­to pa­slap­čių: „Nes­le­piu, nau­jiems mo­ki­niams iš­kart sa­kau, kad tai la­bai pa­vo­jin­gas spor­tas. Aiš­ku, bū­na, kad kas nors pa­ban­dęs iš­si­gąs­ta ir pa­sta­to mo­to­cik­lą į ga­ra­žą vi­sam lai­kui. Ta­čiau dau­gu­ma lie­ka. Mo­to­cik­lų spor­tas – už­kre­čia­ma li­ga. Jei nau­jo­kas pa­ti­ria trau­mą tre­ni­ruo­tė­je, įpras­tai tai jį pa­ska­ti­na va­žiuo­ti ra­miau ir įdė­miau klau­sy­ti ma­nęs. Ži­no­ma, mo­to­cik­lų spor­te ne­ga­li bū­ti net min­ties, kad ga­li sės­ti ant mo­to­cik­lo be ap­sau­gų, – tai pri­va­lo­ma.“

Ne tik spor­ti­nin­kai, bet ir vi­si žmo­nės, rū­pin­da­mie­si sa­vo svei­ka­ta, tu­rė­tų gal­vo­ti ir apie val­gy­mo įpro­čius. M. Pau­la­vi­čiaus įsi­ti­ki­ni­mu, svei­ka ir su­ba­lan­suo­ta mi­ty­ba yra pri­va­lo­mas da­ly­kas kiek­vie­no gy­ve­ni­me.

„Tai la­bai svar­bu. Kaip sa­ko ma­no tre­ne­ris, jau iš­kart iš vei­do ma­ty­ti, kaip mai­ti­nie­si. Spor­tas ir svei­kas mais­tas yra du ne­pa­kei­čia­mi žmo­nių gy­ve­ni­mo pa­ke­lei­viai. Juk net į au­to­mo­bi­lį ne­pi­la­me pra­stų de­ga­lų“, – sa­ko lenk­ty­ni­nin­kas.

Mykolo Paulavičiaus asmeninio archyvo nuotr.

Sre­sui, ku­rio šia­me spor­te tik­rai ne­trūks­ta, ma­žin­ti M. Pau­la­vi­čius pa­si­tel­kia me­di­ta­ci­ją. Spor­ti­nin­kas pri­si­pa­žįs­ta, kad anks­čiau prieš star­tą dar jaus­da­vo jau­du­lį, o da­bar jo vis ma­žiau. Juk, jei va­žiuo­ji į var­žy­bas, tu­ri bū­ti joms rim­tai pa­si­ruo­šęs.

„Iš tie­sų ge­riau­sias vais­tas yra mo­to­cik­las. Sten­giuo­si bent tris kar­tus per sa­vai­tę pa­si­va­ži­nė­ti. Sek­ma­die­niais tai pri­va­lo­mas ri­tua­las. Tad tur­būt tai ne tik vais­tas, bet ir nuo­das, tik tei­gia­ma pra­sme“, – at­vi­rau­ja 2025 m. Da­ka­ro ra­lio da­ly­vis. Ar da­ly­vaus dar vie­na­me Da­ka­re? Laikas parodys.