Lenkijos sveikatos apsaugos sistema skęsta?

Prieš metus Europos Parlamente buvo pristatytas Europos sveikatos paslaugų indekso tyrimas (EHCI). 34 Europos šalių sveikatos priežiūros sistemos buvo įvertintos pagal 42 rodiklius, apimančius 5 sveikatos paslaugų vartotojams itin svarbias sritis. Lietuva ataskaitoje užėmė „garbingą" 26 vietą, tiesa, kaimynams lenkams sekėsi prasčiau, jie atsidūrė 27 pozicijoje.

Skęsta skolose

Lenkijos Sveikatos apsaugos ministerija nuo kovo mėnesio vis garsiau kalba apie medicinos paslaugų tiekimo reorganizavimą. Šalyje gerai vertinami medicinos srities specialistai bei visiems prieinamas sveikatos draudimas, tačiau valstybės sveikatos apsaugos sistema turi trūkumų. Pagrindinės problemos yra nepakankamas finansavimas, medicinos personalo stoka, pasenusi infrastruktūra, šešėlinis atsiskaitymas už paslaugas. Gyventojai skundžiasi, jog sveikatos apsauga Lenkijoje yra korumpuota, perkamos „vietos eilėje" pas gydytojus.

Pastaraisiais metais ženkliai padidėjo ligoninių skolos. Viešųjų medicinos įstaigų įsiskolinimas siekia 2,5 mlrd. zlotų (2,1 mlrd. litų). Lenkijoje yra daugiau nei 2 tūkst. gydymo įstaigų, kurių trečdalis - ligoninės (turi daugiau nei 50 lovų). Privačios įstaigos, teikiančios medicinos paslaugas taip pat gauna lėšas iš Nacionalinio sveikatos fondo. Vis didėja kova dėl fondo lėšų – draudimo įmokų. Valstybinės įstaigos siekdamos konkuruoti investuoja į naują įrangą, didina paslaugų spektrą ir klimpsta į skolas. Susidaro situacija, kai mažame miestelyje veikiančios finansiškai silpnos ligoninės perka 2 tomografus, nors ten gyvenančiųjų poreikiams aprūpinti užtektų vieno.

Neaiškus pasiskirstymas

Neaiškus kompetencijų pasiskirstymas tarp viešųjų medicinos įstaigų steigėjų (vietinių administracijos vienetų), centrinės valdžios ir Nacionalinio sveikatos fondo veda į aklagatvį. Fondas nėra įpareigotas dengti investicijų į medicinos įstaigų infrastruktūros plėtrą, o šių įstaigų steigėjos tam pinigų neturi. Be to, gydymo įstaigų ir fondo sutartys yra pasirašomos vieneriems metams, tuo tarpu vietinės valdžios atstovai reikalauja, kad jos būtų pasirašomos 5-7 metams. Ministerija, jų teigimu, turėtų formuoti ne tik pagrindines sveikatos politikos gaires, bet ir nustatyti skubios pagalbos skyrių, tomografų skaičių šalyje.

Dėl didėjančių ligoninių skolų jos reorganizuotos paverčiant komercinėmis. Šis procesas, deja, nedavė laukto rezultato. Dalis ligoninių ir toliau dirba nuostolingai. Įstaigos teikia paslaugas pagal sutartį su Nacionaliniu sveikatos fondu, tapusios komercinėmis jos siūlo ir privatų gydymą, ilgėja eilės laukiančiųjų paslaugų, kurios yra finansuojamos valstybės lėšomis. Spręsdama ligoninių problemą Lenkija siekia redukuoti gydymo įstaigų skaičių savo teritorijoje. Valdžios atstovų teigimu, norint mažinti išlaidas tikslinga sujungti kelias ligonines į vieną. Taip sumažėtų ligoninių administravimo išlaidos bei būtų išvengta paslaugų dubliavimo.

Būtini pokyčiai

Pagrindinė institucija, atsakinga už sveikatos politikos įgyvendinimą Lenkijoje, yra Nacionalinis sveikatos fondas. Jis tikrina teikiamų paslaugų kainas, kokybę, nustato atsiskaitymo su paslaugų tiekėjais sąlygas, kontroliuoja sutarčių su sveikatos paslaugų tiekėjais realizavimą.

Visos sveikatos apsaugos paslaugos šalyje teikiamos pagal Fondo ir paslaugų tiekėjų, kurie parenkami konkurso būdu, sudaromas sutartis. Pagal Lenkijos Respublikos įstatymus, valstybėje sveikatos apsaugos paslaugas gali teikti viešosios sveikatos apsaugos įstaigos, privačios bei individualūs ar kelių gydytojų kabinetai.

Šalies sveikatos apsaugos sistemos lėšas sudaro draudimo įmokos, kurias surenka ir paskirsto Nacionalinis sveikatos fondas. Sveikatos apsaugos sistemai skiriamas finansavimas iš valstybės ar teritorinių administracijų biudžetų nėra pastovus ar griežtai apibrėžtas. Skiriamų pinigų dalis kinta priklausomai nuo kiekvienos kadencijos politikų sprendimų ir įsakymų.

Lenkijos sveikatos apsaugos ministras Bartosz Arlukowicz pavasario pradžioje prabilo apie sveikatos apsaugos sistemos reformų būtinybę: „Planuojame likviduoti Nacionalinį sveikatos fondą kaip centrinį lėšų skirstymo aparatą. Jo funkcijas perims naujai įkurta Sveikatos draudimo administracija. Pastaroji vertins medicinos paslaugas bei kontroliuos lėšų paskirstymą regioniniu lygiu. Administracija bus nepriklausoma nuo regioninių sveikatos fondų, todėl šie negalės turėti įtakos jos priimamiems sprendimams. Ši institucija taip pat vertins ir teikiamų medicinos paslaugų kokybę ligoninėse bei pirminės sveikatos priežiūros įstaigose. Praplėsime regioninių fondų kompetencijas bei sukursime medicinos paslaugų poreikių „žemėlapį„, kuriame bus atsižvelgta į gyventojų lūkesčius“.

Ministras užsiminė ir apie būtinybę planuoti investicijas medicinos srityje vaivadijų lygmeniu: „Šiuo metu neretai trūksta bendradarbiavimo tarp apskričių, seniūnijų ir universitetų. Medicinos paslaugos kiekviename regione privalo būti pritaikytos prie ten gyvenančiųjų poreikių. Esame numatę sukurti elektroninę sveikatos sistemą, suteikiančią galimybę pacientui paprasčiau išsirinkti ir užsiregistruoti pas gydytoją. Norėdami pasiekti aukštą medicinos paslaugų lygį skatinsime geriausiai dirbančias gydymo įstaigas premijomis".

Tarp kitko:

Lenkijai rūpesčių kelia medicinos specialistų emigravimas. Kai kuriose ligoninėse jau šiuo metu trūksta medikų. Šalyje 10 tūkst. gyventojų tenka 2 bendrosios praktikos gydytojai ir 6 slaugytojai, tačiau 2011 m. 8,2 tūkst. gydytojų, 13,5 tūkst. slaugytojų ir 850 odontologų gavo leidimus dirbti užsienyje.

Bendrosios praktikos gydytojai dėl per menko atlyginimo ir per didelio pacientų skaičiaus stengiasi pacientus nukreipti pas specialistus, tokiu būdu sveikatos priežiūros paslaugų tiekimas perkeliamas į brangesnį - specializuotą lygį, susidaro eilės. Šalyje neretai vizito pas specialistą tenka lūkuriuoti mėnesius ar net metus. Ilgiausia laukiančiųjų eilė susidaro pas kardiologą, okulistą, onkologą, ortopedą. Didelis pacientų skaičius „būriuojasi" prie magnetinio rezonanso procedūros durų, trūksta įrangos atliekant onkologinius tyrimus.