Kviečia pasitikrinti dėl ŽIV ir hepatitų

Europoje kasmet vykstančių Europos ŽIV ir hepatitų testavimo savaitės iniciatyvų tikslas – didinti visuomenės informuotumą apie ŽIV ir hepatitus bei skleisti svarbią žinią visuomenei, koks svarbus šių infekcijų ankstyvas diagnozavimas, kuris leidžia laiku pradėti veiksmingą gydymą bei pristabdyti ŽIV progresavimą į AIDS arba visiškai  išgydyti virusinį hepatitą C.

Kas yra virusinis hepatitas C?

Hepatitas C yra kepenų uždegimas, kurį sukelia hepatito C virusas. Virusas gali sukelti tiek lėtinį, tiek ūminį kepenų pažeidimą. Kepenys neturi skausmo receptorių, todėl susirgę virusiniu hepatitu C žmonės dažnai nejaučia jokių simptomų, tačiau gali užkrėsti kitus. Susirgus, ligos simptomai (bendras silpnumas, apetito stoka, pykinimas) dažniausiai pasireiškia po kelių mėnesių. Kiek rečiau pasitaiko karščiavimas, odos niežulys, dešinės pašonės ar sąnarių skausmai. Užsikrėtę hepatito C virusu, 15–45 proc. ligonių pasveiksta savaime per 6 mėn., kiti suserga lėtiniu virusiniu hepatitu C. Daugumai (70 proc.) pacientų išsivysto lėtinis kepenų uždegimas, kuris per 20–40 metų gali progresuoti į kepenų cirozę ar pirminį kepenų vėžį, tai yra negrįžtamas kepenų pažeidimas. Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) 2019 m. įvertino, kad nuo hepatito C mirė apytiksliai 290 tūkst. žmonių, daugiausiai dėl cirozės ir pirminio kepenų vėžio.

Kaip plinta virusinis hepatitas C?

Infekcijos šaltinis yra hepatitu C sergantis žmogus. Hepatito C virusas paprastai plinta per kraują, rečiau per lytinius santykius, taip pat gimdymo metu serganti motina gali užkrėsti naujagimį. Hepatito C virusas neplinta per motinos pieną, maistą, vandenį ar atsitiktinį kontaktą (apsikabinant, bučiuojantis).

ŽIV – kas tai?

Žmogaus imunodeficito virusas (ŽIV) – infekcija, kuri silpnina žmogaus imuninę sistemą, naikindama baltuosius kraujo kūnelius. Užsikrėtęs šiuo virusu žmogus tampa neatsparus kitoms ligoms (tuberkuliozei, vėžiui ir kt.). Paskutinė ŽIV ligos stadija – įgytas imunodeficito sindromas (AIDS), kuris nustatomas, kai ŽIV užsikrėtusiam asmeniui diagnozuojama viena iš AIDS indikacinių ligų (Kapoši sarkoma, ŽIV išsekimo sindromas, stemplės kandidozė ir kt.). UNAIDS duomenimis, 2020 m. nuo AIDS sukeltų ligų mirė 680 tūkst. žmonių.

ŽIV kelerius metus ar net dešimtmečius gali progresuoti be jokių simptomų. Pavojinga tai, kad žmonės nejausdami jokių ligos požymių, gali šia infekcija užkrėsti kitus, patys to net nežinodami.

Svarbu pažymėti, kad ŽIV užsikrėtę žmonės, vartojantys antiretrovirusinius vaistus neperduoda ŽIV savo seksualiniams partneriams, nes yra slopinamas viruso dauginimasis. Todėl ankstyva prieiga prie antiretrovirusinės terapijos ir parama norint toliau gydytis yra labai svarbi ne tik siekiant pagerinti ŽIV užsikrėtusių žmonių sveikatą, bet ir užkirsti kelią ŽIV plitimui.      

Kaip plinta ŽIV?

Infekcijos šaltinis yra ŽIV užsikrėtęs žmogus. ŽIV plinta lytinių santykių metu, per kraują, taip pat jį gali perduoti motina vaikui nėštumo ir gimdymo metu. Šiuo virusu neužsikrečiama per įprastą kasdienį sąlytį, pavyzdžiui, apsikabinant, spaudžiant rankas arba dalinantis asmeniniais daiktais.

Pasitikrinti dėl ŽIV ir hepatitų pirmiausia rekomenduojama asmenims, turėjusiems lytinių santykių su užsikrėtusiuoju ŽIV;  asmenims, turintiems vieną ir daugiau atsitiktinių lytinių partnerių per mėnesį; asmenims, teikiantiems seksualines paslaugas už atlygį; vyrams, turintiems lytinių santykių su vyrais; asmenims, patyrusiems lytinę prievartą; narkotines ir psichotropines medžiagas vartojantiems asmenims; asmenims, sergantiems sifiliu, gonorėja, chlamidioze ir lytinių organų pūsleline; rizikos grupėms priklausantiems asmenims (jūreiviams, kaliniams, medikams ir kt.).