Krizinį nėštumą patyrusios moterys: atrodė, kad žemė slysta iš po kojų

Kalėdiniu laikotarpiu visas pasaulis džiaugiasi kūdikėlio Jėzaus gimimu. Tačiau moterys, atsisakiusios pakeliui į šį pasaulį buvusio kūdikio, išgyvena sunkiausius jausmus. Juos palengvinti, kai kuriais atvejais – ir priimti sprendimą išsaugoti kūdikį padeda psichologai.

Žinia būna netikėta

„Atrodė, kad žemė slysta iš po kojų“, – taip ne viena moteris yra apibūdinusi žinią apie netikėtą nėštumą. Kai planuoja mokytis, dirbti, daryti karjerą, kai galvoja, kad santykiai su vyru prasti, o vaikas juos tik pablogins, arba išlaikyti daugiau vaikų bus per sunku, žinia apie nėštumą prilygsta pasaulio griuvimui.

Dar sunkiau, jei moters nepalaiko būsimo vaikelio tėtis. Arba jo iš viso nėra – dingsta po trumpos pažinties. Arba pastojusios paauglės nepalaiko tėvai, kiti artimieji.

„Moterys į mus kreipiasi dėl skirtingų priežasčių. Ir neplanuotai pastojusios, ir po abortų, persileidimų. Kiekvienos situacija skirtinga. Vienos kreipiasi pačioje nėštumo pradžioje, kitos – vėliau, patiriančios įvairių emocinių sunkumų, depresyvių nuotaikų, aukštą nerimo lygį“, – pastebi Krizinio nėštumo centro savanorė, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) docentė psichologė Giedrė Širvinskienė.

Žinia apie nėštumą neretai moteris išgąsdina, sukrečia. Mokslininkų sudarytoje stresą keliančių gyvenimo įvykių skalėje nėštumas užima dvyliktą vietą. „Vadinasi, tiek netikėtas, tiek planuotas, lauktas nėštumas moteriai kelia stresą. Bet kokiu atveju jis reiškia pokytį“, – sako G.Širvinskienė.

Didžiausią stresą nėštumas kelia labai jauno amžiaus merginoms ir moterims. Toms, kurios neturi stabilaus pagrindo po kojomis, o ir santykiai su partneriu dažnai būna nepastovūs, be įsipareigojimų.

Airijoje atliktas didelės apimties mokslinis tyrimas atskleidė, kad beveik ketvirtadalis moterų – apie 23 proc. – įvardija patyrusios krizinį nėštumą. „18–25 metų amžiaus laikotarpiu tokį nėštumą nurodo patyrusios net apie 44 proc. moterų. Su amžiumi šis procentas mažėja. 36–45 metų amžiaus laikotarpiu tik 11 proc. moterų įvardija patyrusios krizinį nėštumą, – palygina psichologė. – Vyresnės moterys pagalbos į mus dažniausiai kreipiasi, kai sulaukia aplinkinių reakcijos, kai sakoma: ką čia sugalvojai, juk tavo vaikai jau dideli, kam tau dar vienas? Moteris skaudina ir visuomenės požiūris į daugiavaikes šeimas, kuris, deja, nėra palaikantis.“

Vis dėlto svarbiausia moteriai laukiantis yra artimiausia aplinka: partneris, tėvai. Ar jie palaiko, ar ne. „Moterys dalijasi labai skaudžiomis patirtimis, kokio nepriėmimo, net pasmerkimo sulaukė pasidalijusios žinia, kad laukiasi. Kartais patiria spaudimą darytis abortą. Dažniausiai – iš artimiausių žmonių: moters tėvų arba vaikelio tėčio, kuris nenori prisiimti atsakomybės, rūpintis vaiku. Moterims, merginoms tai dažnai būna labai netikėta, skaudu“, – pasakoja G.Širvinskienė.

Ką patiria vyrai?

Moterys kartais atlaiko tą psichologinį spaudimą. Savo aplinkoje jos ieško palaikančių žmonių – tai gali būti tėvai, sesė, brolis, draugai.

Pašnekovė teigia bandanti suprasti ir vyrus – juk jie taip pat patiria šoką, išgąstį sužinoję, kad partnerė netikėtai pastojo. Tai patiria ir poros tėvai. „Tačiau, praėjus pirmajai neigiamai reakcijai, kartais viskas pasikeičia. Mano praktikoje buvo atvejis, kai merginos tėvai sakė: nebandyk pastoti ar susilaukti vaiko, mes nepadėsime, negalėsi gyventi kartu. Bet būna – praeina kiek laiko, ir seneliai pamilsta anūką, juo džiaugiasi, rūpinasi. Pasitaiko, kad vyras moteriai kelia sąlygas: jei nepasidarai aborto – skiriamės. Kartais dėl to, kad moteris nusprendžia išsaugoti kūdikį, ir iš tiesų išsiskiria“, – apie kainą, kurią kai kurioms moterims tenka paaukoti dėl kūdikio, užsimena psichologė.

Psichologinis spaudimas – viena priežasčių, kodėl moterys ryžtasi abortui. Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) nėštumo nutraukimo priežiūros rekomendacijose ragina atkreipti dėmesį: aborto moterys kartais pageidauja dėl to, kad patiria aplinkos spaudimą, net psichologinį smurtą nutraukti nėštumą. Dėl to, prieš atliekant aborto procedūras, rekomenduojama sudaryti moteriai galimybes apie tai pasikalbėti su nešališku asmeniu.

„Moterys kartais atlaiko tą psichologinį spaudimą. Savo aplinkoje jos ieško palaikančių žmonių – tai gali būti tėvai, sesė, brolis, draugai. Bet sunkiausia, kai moteris nejaučia palaikymo iš to vaikelio tėčio. Neretai moteris žeidžia neigiama vyro reakcija į žinią apie jos nėštumą. Būna,  moteris sako: aš nebematau to vyro kaip savo antrosios pusės“, – apie atvejus, kai poros santykiai pašlyja sužinojus apie nėštumą, užsimena LSMU docentė.

Kartais dėl to moteris apsisprendžia auginti vaikelį viena.

Būna, kad vyras skatina moterį darytis abortą, savaip suprasdamas rūpinimąsi savo partnere, jos ateitimi. „Teko konsultuoti jauną porą. Į konsultaciją jie atėjo kartu. Vaikinas buvo už nėštumo nutraukimą, jis sakė: dar nebaigti mokslai, mes dar per jauni vaikams. Toks jo motyvas kilo iš rūpinimosi savo drauge – esą jos mokslai nebaigti. Mergina buvo įsitikinusi, kad motinystė neužkerta kelio mokytis, kad po pertraukos studijas bus galima tęsti. Padėjome porai geriau išgirsti vienam kitą ir jie išsaugojo kūdikį“, – džiaugiasi G.Širvinskienė.

Kai daromas spaudimas

Krizinio nėštumo centro psichologėms tenka konsultuoti ir moteris po aborto. „Nėštumo nutraukimas dažnai yra trauminė patirtis. Moterys pasakoja: buvau spaudžiama tai padaryti, kaip gaila, kad neatlaikiau. Bet atlaikyti nelengva. Neretai vyras pasako: spręsk pati, darytis abortą ar ne. Kai moteris tai girdi iš artimo žmogaus, iš to, su kuriuo kartu jie turėtų rūpintis to vaikelio atėjimu, jo auginimu, dažnai ji tai supranta kaip žinutę, kad tu esi viena, vaikas – tavo vienos reikalas, tavo vienos rūpestis. Tačiau mes, mamos, suprantame, kad vaiką auginti nėra vieno žmogaus darbas. Ir kai vyras, tėvai taip pasako, tvirtina, kad nepadės, galima įsivaizduoti, kokioje krizėje moteris atsiduria, ką jai tenka išgyventi“, – netikėtai pastojusios moters jausmus atskleidžia G.Širvinskienė.

Atrodo, kad ji vis dar gedi prarasto kūdikio, bet supranti, kad tas kūdikis dabar būtų 20–30 metų. O ji vis dar kenčia.

Pasitaiko ir pastojimo po prievartos moters atžvilgiu atvejų. Tokios moterys retai kreipiasi psichologinės pagalbos. Centro duris jos dažniausiai praveria jau po aborto. „Jos labai dažnai patiria aplinkos spaudimą nutraukti nėštumą. Tik ne visi pagalvoja, kad patirta prievarta moteriai yra viena trauma, o abortas – antra“, – užsimena psichologė.

Pasak jos, nutraukusios nėštumą moterys dažnai pakliūva į emociškai sunkią, kančią sukeliančią situaciją. Tačiau būna ir kitaip. „Yra moterų, kurios džiaugiasi priėmusios tokį sprendimą. Tačiau nemažai jų po nėštumo nutraukimo nesulaukia šviesesnio gyvenimo, tai sukelia daug kančios. Yra tekę konsultuoti moteris, nėštumo nutraukimą patyrusias prieš 20–30 metų ir vis dar su tuo nesusitaikiusias. Matai kančią, gedėjimą, sielvartą dėl prarasto vaiko, neišgedėtą liūdesį. Atrodo, kad ji vis dar gedi prarasto kūdikio, bet supranti, kad tas kūdikis dabar būtų 20–30 metų. O ji vis dar kenčia. Sunkiausia, kai moterys kenčia vienos. Kartais prisipažįsta: jūs – pirmas žmogus, kuriam pasakoju apie nėštumo nutraukimą, niekas daugiau apie tai nežino“, – apie atvejus, kai moterys išgyvenamą skausmą nuo visų slepia, pasakoja psichologė.

Kartais sunkūs jausmai, gedulas dėl kūdikio, kurio atsisakoma, užplūsta ne iš karto. „Pasitaiko, kad pastojusios kitą kartą ir sužinojusios, kokios nėštumo savaitės kokio išsivystymo kūdikis yra, matydamos echoskopo nuotraukas, kad trijų savaičių embriono širdis jau plaka, moterys suvokia, koks tuo metu, kai nutrauktas nėštumas, buvo to vaiko išsivystymas. Tai suvokusios jos patiria šoką“, – atskleidžia G.Širvinskienė.

Nelikti vienoms

Ji ragina moteris nelikti vienoms su sunkiais jausmais – kreiptis psichologinės pagalbos.

„Kad ir kas būtų nutikę, galima rasti palengvėjimą, susitaikyti su tuo, kas įvyko, atleisti sau ir kitiems. Svarbu, kad moterys ir vyrai, kurie taip pat kenčia praradę kūdikius, kreiptųsi pagalbos. Kaip viena konsultuota moteris prisipažino: nėštumo nutraukimas ilgą laiką buvo tarsi atvira žaizda, kurią prilietus skauda. Sulaukus psichologinės pagalbos tai tapo randu. Randas primena apie tai, kas buvo, bet jis nebeskausmingas“, – apie pasikeitusį konsultuotų moterų santykį su sunkia patirtimi užsimena pašnekovė.

Psichologės žodžiais, padėti porai daug lengviau, jei į konsultaciją ateina abu ir kartu ieško sprendimų. Tai svarbu ir netekus kūdikio. „Vyrai taip pat išgyvena dėl netekčių, gedi. Kai gedima kartu – lengviau. Pasidalijimas skausmu labai svarbu“, – atkreipia dėmesį G.Širvinskienė, pastebinti ir labai gražių, brandžių poros santykių po kūdikio netekties.

Pasak jos, kad ir kokioje situacijoje atsidurtų merginos, moterys, svarbu nepamiršti: pagalba yra. „Norėtųsi, kad moterys išdrįstų kreiptis pagalbos, išdrįstų padėti pačios sau. Visais atvejais: praradus kūdikį ar nėštumo metu kilus sunkumų, santykių sunkumų ir kt. Teikiant psichologinę pagalbą, mes suteikiame žmogui emociškai saugią erdvę ir laiką, kai žmogus gali įvardyti savo baimes, ramiai apmąstyti situaciją ir rasti tinkamiausią sprendimą“, – sako G.Širvinskienė.

Ji pastebi, kad po konsultacijų ne viena moteris padėkoja, pasidžiaugia kartu rastu sprendimu išsaugoti kūdikį. „Labai smagu matyti tokias moteris, jos pasidžiaugia, padėkoja, vėliau ir vaikų nuotraukų atsiunčia. Tada matai, kiek meilės atsiranda, kiek motinystės džiaugsmo moterys patiria, kad ir kokia sudėtinga būtų buvusi viso to pradžia“, – pasakoja Krizinio nėštumo centro psichologė, kurios savanorišką veiklą kauniečiai įvertino išrinkdami ją „Metų kauniete 2020“.

Jei moteriai reikalinga materialinė parama, suruošiame kūdikio kraitelį. Jame galima rasti visų priemonių, reikalingų pasiimti į gimdymo namus, ir drabužių, higienos priemonių, reikalingų apie tris keturis mėnesius.

Veikia visoje Lietuvoje

Aštuonerius metus veikiantis Krizinio nėštumo centras neplanuotai pastojusioms moterims teikia kompleksinę nemokamą pagalbą. Ji teikiama visoje Lietuvoje – centre dirba šeši darbuotojai ir apie 70 savanorių. Jie padeda moterims ieškoti sprendimų, teikia psichologinę, socialinę ir materialinę pagalbą, palaiko po gimdymo.

Pasak Krizinio nėštumo centro vadovės Zitos Tomilinienės, pagalba moterims teikiama pagal individualų poreikį: „Kartais tai būna vienkartinė konsultacija, tačiau, esant būtinybei, pagalbą moteris gali gauti, kol jos vaikui sueis dveji metai. Centre teikiama socialinė, psichologinė, pirminė teisininko, ginekologo konsultacija. Jei moteris apsisprendusi gimdyti, ji gali gauti dulos konsultacijas, būti palydėta į gimdymą, gauti žindymo specialistės konsultacijas. Jei moteriai reikalinga materialinė parama, suruošiame kūdikio kraitelį. Jame galima rasti visų priemonių, reikalingų pasiimti į gimdymo namus, ir drabužių, higienos priemonių, reikalingų apie tris keturis mėnesius. Jei reikia, aprūpiname ir kūdikio lovele, vežimėliu. Pagalbą daiktais ir higienos priemonėmis, esant poreikiui, tęsiame iki dvejų metų.“

Centre taip pat reguliariai vyksta terapinių savipagalbos grupių moterims, išgyvenančioms krizinį nėštumą, persileidimą ar abortą, užsiėmimai. „Visos problemos yra išsprendžiamos, o neplanuotas nėštumas gali tapti gražios ir prasmingos motinystės pradžia“, – sako Z.Tomilinienė.


Moterų patirtys

Galvojau, viskas praeis

Praėjo dešimt mėnesių po atlikto aborto. Dabar 11 val. vakaro, aš guliu ir verkiu, nes sužinojau: jei būčiau nėščia, mane tėvai palaikytų. Prieš dešimt mėnesių galvojau, kad smerks… Gegužės mėnesį pasidariau abortą. Per greitai priėmiau sprendimą. Dabar labai gailiuosi. Aš nužudžiau savo vaiką, atrodo, net norisi mirti, kad nejaustum to skausmo. Galvojau, viskas praeis su laiku, bet laikas žaizdų negydo. Kiekvieną mėnesį jaučiu, kad pastojau, simptomai atrodo kartojasi, bet bet taip nėra. Nė vienai merginai ar moteriai nelinkiu to patirti, nes iš pradžių atrodo, kad tai yra geriausia išeitis – abortas, bet tai yra blogiausia išeitis... Sapnai, mintys apie tai, koks būtų tavo vaikas… Tai sustiprina skausmą, neapsakomai sunku. Po aborto jaučiau palengvėjimą, lyg gyvenimas pasidarė gražesnis, bet tai tik iliuzija. Dešimt mėnesių kankinuosi dėl skuboto sprendimo atsisakyti savo vaikelio. Kai dabar jo nėra, be galo skaudu… Kol to nepatiri pati, atrodo, kad nieko baisaus, bet su laiku supranti, kad praradai didžiausią džiaugsmą gyvenime. Maldauju jūsų, merginos ir moterys, nesidarykite aborto, nes gailėsitės ir neapsakomai skaudės. Kai laikysite savo vaikelį rankose, suprasite, deja, tokio jausmo negalėsiu patirti, nes už savo vaikelį galiu tik melstis, bet nei pasirūpinti, nei pamatyti, nei apkabinti negaliu...

Niekada nesigailėjau

Mano istorija ne iš lengvųjų. Niekada negalvojau, kad gyvenimas pasisuks taip, kaip pasisuko... Gyvenau užsienyje, sunkiai dirbau, kad atsistočiau ant kojų. Išvažiavau iš Lietuvos, nes šeimoje patyriau psichologinį smurtą, bėgau nuo to. Žinau, Lietuvoje apie tai nėra daug kalbama, ši smurto forma nesureikšminama ir daugeliui sunku atpažinti, suprasti, kada ir kaip psichologinis smurtas pasireiškia, kokios traumos išlieka. Jaučiausi blogai, todėl išvykau.

Pati nežinodama, turėjau problemų su santykiais. Pasitikėjimo netrūko, bet vaikystės traumos ir toksiškas šeimos bei santykių pavyzdys padarė savo: sutikau vyrą, panašų į tėvą. Nors jaučiau, kad tai turbūt netinkamas žmogus, toleravau elgesį, kuris galbūt kitiems būtų nepriimtinas.

Gyvenome kartu, pastojau. Mano vaiko tėvas, pačioje nėštumo pradžioje, pasirinko draugus ir laisvą gyvenimą, išėjo. Likau viena svetimoje šalyje. Pandemija, pirmas nėštumas, palaikymo nebuvimas vedė į gilią depresiją. Nusprendžiau grįžti į Lietuvą. Grįžusi kreipiausi į Krizinio nėštumo centrą, nes jaučiau, kad reikėjo pagalbos. Esu labai dėkinga šiam centrui už suteiktą visapusišką pagalbą ir rūpestį, už tai, kad buvo didžiausia atrama ir palaikymas pačiu tamsiausiu periodu mano gyvenime. Už psichologo konsultacijas, už kūdikio kraitelį ir įvairias mažas staigmenėles laukiant mažojo stebuklėlio. Už neįtikėtiną dulos palaikymą gimdymo metu. Visa tai suteikė man stiprybės ir padėjo pasiruošti naujam gyvenimo etapui. Niekada nesigailėjau priėmusi sprendimą tęsti nėštumą (...). Likau nustebinta rūpesčiu ir nuoširdžiu domėjimusi kaip man sekasi, ar ko netrūksta.

Per vienus metus mano gyvenime tiek daug visko įvyko, pradžioje atrodė, kad žemė slysta iš po kojų. Dabar džiaugiuosi, nes visa tai mane išmokė tiek daug neįkainojamų pamokų. Suprantu, kad, nors ir teko iškęsti tikrą pragarą, tapau stipresnė, gudresnė. Esu laiminga turėdama savo džiaugsmą ir gyvenimo prasmę – dukrytę!

Laura

Teikia pagalbą sudėtingose situacijose

Krizinio nėštumo centre teikiama pagalba krizinio nėštumo metu, išgyvenant skaudžią persileidimo ar aborto patirtį, taip pat depresijos po gimdymo atveju. Tel. 8 603 57 912, e.p. pagalba@neplanuotasnestumas.lt. Nemokama pagalba teikiama visoje Lietuvoje. Daugiau informacijos – neplanuotasnestumas.lt.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Oi oi

Oi oi portretas
kaip graudu.

Vyras

Vyras portretas
Žemė slysta iš po kojų kai LR teismai iš tavęs atima tavo vaiką...

Idomiausia , kad mąstyt ir filosofuot pradeda TIK

Idomiausia , kad mąstyt ir filosofuot pradeda TIK  portretas
Po malonių "žaidimų".... O kur buvo protas , sąžinė ir tas " neišmatuojamas jautrumas" anksčiau ?! Linkiu daugiau atsakomybės ir sprendimų prisiimti sau .O ne užsitaisyt vaiką, tada greit pasidaryt abortą , o jau tada paskleisti savo pergivenimus aplinkiniams. Solidumo daugiau.
VISI KOMENTARAI 5

Galerijos

Daugiau straipsnių