Kremai nuo saulės: išteisinti ar nuteisti?

Draugas ar priešas?

Iš pirmo žvilgsnio vitaminas A, arba retinolis, gali pasirodyti tikras stebukladarys – jis stiprina nagus ir plaukus, mažina mažakraujystės riziką ir puikiai kovoja su senėjimu, todėl dažnai randamas priemonėse, skirtose brandžiai odai. Vitaminas A būtinas odos ląstelėms, kad šios galėtų daugintis, augti ir atsinaujinti, o oda išliktų lygi ir stangri.

Vis dėlto patikrinus "Environmental Working Group" (EWG) – ne pelno siekiančios organizacijos, kurios tikslas padėti žmonėms gyventi sveikiau, duomenų bazę, kurioje įvertinamas sudedamųjų dalių kenksmingumas, retinoliui tenka net 9 balai iš 10 (kuo didesnis balas, tuo kenksmingesnė sudedamoji dalis). O tai yra daugiau, negu jau retai kur bededamų konservantų parabenų. Kodėl taip yra?

Atidžiau pažvelgus, EWG nuosprendis gali pasirodyti per griežtas, nes, anot jų darytų tyrimų, visos aukščiau išvardytos retinolio savybės yra teisingos, tačiau susirūpinti verta tada, kai vitaminas A naudojamas dienos metu, ypač kaitinant saulei. Būtent tuomet jis silpnina odos atsparumą saulei, o dėl to didėja ultravioletinių spindulių daroma žala. UV spinduliai skatina laisvųjų radikalų susidarymą, taigi skatinama ir piktybinių auglių augimo bei susirgimo odos vėžiu tikimybė.

Išmintingas atsargumas

Rodos, niekas nedraudžia pasidžiaugti vitaminu A papildytais losjonais ir veido kremais vakare, tačiau problema ta, kad retinolis yra ir dažna kremų nuo saulės sudedamoji dalis. Gali pasirodyti keista, kad į priemones, skirtas apsaugoti nuo vėžio, dedama sudedamoji dalis, didinanti jo riziką.

"Kosmetikos DNR" – vienintelio lietuvių profesionaliai rašomo ir besidominčio kosmetikos sudėtimis interneto puslapio komandos narė Živilė, neseniai Vilniaus universitete baigusi sveikatos psichologijos studijas, atsakymą turi tik vieną – tyrimai nėra baigtiniai, o griežta ir visiems priimtina išvada apie vitaminą A nesuformuluota. Dar daugiau – skaitant literatūrą įvairūs šaltiniai pateikia gana prieštaringą informaciją, nuo kurios tik susisuka galva.

Vis dėlto, nors patvirtintos išvados apie retinolį nėra, jei nebūtų pagrindo jaudintis, nebūtų ir tyrimų, todėl verta apsidrausti.

Živilė pateikia kelias rekomendacijas dėl vitamino A: "Priemones, kurios turi didesnę vitamino A koncentraciją, reikėtų pasilikti nakčiai, kai nebereikia jaudintis dėl saulės poveikio, o dienos metu nepamiršti kremo su SPF. Naudoti tik tas priemones su retinoliu, kurios turi nepermatomas ir labai sandarias pakuotes, – vitaminas A skyla kontaktuojant su oru bei šviesa. Be to, ne visų oda toleruoja vitaminą A – jis gali sukelti sudirgimą, raudonumą, pleiskanojimą. Norint sumažinti tokių komplikacijų tikimybę, kremo su didesne vitamino A koncentracija bent pradžioje geriau nenaudoti kasdien, ir po truputį pratinti savo odą prie didesnio jo kiekio."

Ir saugo, ir kenkia

Pasak "Kosmetikos DNR" vadovės Albos Karolinos (kalbintos KDNR komandos narės prisistatė slapyvardžiais arba tik vardais ir nepanorėjo atskleisti tikrųjų tapatybių – red. past.), UV filtrai, naudojami kremuose nuo saulės, skirstomi į dvi grupes: fizinius blokatorius ir cheminius absorbentus. Cheminiai absorbentai sugeria saulės spindulius ir neleidžia jiems paveikti odos. Cheminių UV filtrų sąrašas yra ilgas, tačiau vienas iš dažniau sutinkamų yra oksibenzonas.

"Šis cheminis filtras skaičiuoja beveik 50 metų. Jis vienas dažniausių fotoalerginių reakcijų sukėlėjų, dažniausiai pakenkiantis šviesios ir jautrios odos savininkams. Vadinasi, veikiamas saulės šviesos jis gali sukelti neigiamas odos reakcijas. Dėl šios savybės jis "Kosmetikos DNR" puslapyje įtrauktas tarp pavojingų sudedamųjų dalių ir jo rekomenduoju vengti. Oksibenzonas patenka į kraują ir, spėjama, gali neigiamai paveikti endokrininę sistemą", – teigė Alba Karolina.

Vis dėlto nedidelis tyrimas su žmonėmis parodė, kad ši sudedamoji dalis iš organizmo pasišalino su šlapimu ir neigiamos įtakos hormonų balansui neturėjo. Ateityje reikės daugiau tyrimų, kurie parodytų, kaip žmogų veikia į kraują patekęs oksibenzonas, tačiau kol kas šis jis išlieka populiariausiu UV filtru JAV. ES jo naudojimas ribojamas iki 10 proc.

Mažos dalelės – dideli klausimai

Minėta, kad vieni iš UV filtrų yra fiziniai blokatoriai. Šie, priešingai nei cheminiai absorbentai, ne sugeria, o blokuoja saulės spindulius, juos atspindėdami ar išsklaidydami. Anot Albos Karolinos, populiariausi fiziniai filtrai yra mineralai: titano dioksidas ir cinko oksidas. Jie patikimai saugo nuo UVA ir UVB spindulių (iki 98 proc.), nedirgina ir nesukelia alerginių reakcijų. Vienintelis šių UV filtrų trūkumas – net SPF 15 kremas paliks ant odos baltą šydą ir gali tepti tamsius drabužius. Titano dioksidas ir cinko oksidas sukelia sunkumo pojūtį, kadangi jie nesusigeria į odą.

"Norėdami sumažinti šiuos trūkumus, gamintojai vis dažniau naudoja titano dioksidą ar cinko oksidą, susmulkintą iki nanodalelių. Dėl nanodalelių kyla saugumo klausimų, kadangi jos yra tokios mažos, kad gali patekti net į ląstelių vidų. Visi iki šiol atlikti tyrimai rodo, kad fizinių filtrų nanodalelės yra saugios naudoti ir nepatenka į odą. Jos lieka epidermio paviršiuje ir jokio pavojaus sveikatai nekelia. Ateityje turėtume sulaukti ir daugiau tyrimų", – apie nanodalelių pavojus svarstė KDNR vadovė.

Su šiomis išvadomis sutinka ir EWG – iš esmės nanodalelės sveikatai nėra pavojingos, nebent... yra įkvepiamos. Viena iš kremų nuo saulės rūšių yra ir purškiamoji. Jei jose yra titano dioksido nanodalelių, šios, patekusios į plaučius, gali tapti kancerogeniškos. Plaučiams nanodalelės yra per smulkios, todėl jų išvalyti nepavyksta. O iš plaučių šios patenka į kraują, kur vėliau gali sukelti tam tikrų organų pažeidimų. Tiesa, EWG pabrėžia, kad jeigu taip atsitiktų, reikia įkvėpti tikrai dideles dioksido dozes. Tačiau pasisaugoti verta.

Kenksminga ne tik mums

Kiek ir ar tikrai kremuose nuo saulės esančios sudedamosios dalys yra kenksmingos žmogui, dar nėra iki galo išaiškinta. Tačiau jie, be jokios abejonės, tikrai yra kenksmingi aplinkai.

2014 m. pasirodė įdomus tyrimas, pažymintis, kad kremų nuo saulės naudojimas labiau kenkia ne žmonėms, o... žuvims. Vienos iš dažniausiai UV filtrams naudojamų sudedamųjų dalių – titano dioksido ir cinko oksido nanodalelės, susimaišiusios su vandeniu ir veikiamos saulės, išskiria vandenilio peroksidą. Vandenilio peroksidas, pasak Ispanijos mokslų tyrimų tarybos (Spanish Research Council), pražudo fitoplanktoną, kuriuo minta žuvys. Apskaičiuota, kad vien nuo Viduržemio jūros poilsiautojų odos per dieną priekrančių vanduo nuplauna apie 4 kg nanotitano dioksido ir tai itin neigiamai atsiliepia pakrančių ekosistemoms.