Kokios problemos apsunkina donorystę?

Prasidėjęs spalio mėnuo gyvenimo viltį sugrąžino net keliems organų ir audinių transplantacijos laukusiems recipientams, informuoja Nacionalinis transplantacijos biuras prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Jiems šiomis dienomis persodinti donoro, kuriam vienoje iš Vilniaus gydymo įstaigų buvo konstatuota smegenų mirtis, inkstai, kepenys, plaučiai ir ragenos. Taigi vienas miręs žmogus pratęsė net šešių žmonių gyvybę ar pagerino jų gyvenimo kokybę.

Per devynis šių metų mėnesius Lietuvoje atlikta 100 transplantacijų. Iš jų 52 žmonėms atliktos inkstų persodinimo operacijos (iš jų 43 ligoniams persodinti mirusio donoro, 9 ligoniams – gyvo donoro inkstai), po 10 – širdies ir kepenų persodinimo operacijų, 1 širdies ir plaučių komplekso operacija, 2 kasos ir inksto komplekso ir 25 ragenų transplantacijos.

Tačiau laukiančiųjų donoro organų ar audinių eilė kur kas ilgesnė – spalio pirmąją Lietuvoje donorų organų ir audinių laukė 447 žmonės: širdies transplantacijos – 31, inksto – 186, kepenų – 67, širdies ir plaučių komplekso – 5, kasos ir inksto komplekso – 12, plaučių – 4, ragenos – 142 recipientai.

Kodėl laukiančiųjų transplantacijos eilės kur kas ilgesnės už sąrašą tų žmonių, kuriems operacijų pavyko sulaukti? Pagrindinė priežastis – kad organų ir audinių donorystė tampa įmanoma tik po konstatuotos smegenų mirties.

Bendroje mirčių statistikoje smegenų mirtis konstatuojama retai. Statistikos duomenimis, pernai Lietuvoje mirė 41 511 žmonių, tačiau smegenų mirtis buvo patvirtinta 107 žmonėms. Tai yra, 107 žmonės buvo pripažinti potencialiais donorais (kurių organus ir (ar) audinius būtų galima transplantuoti).

Deja, ne visi potencialūs donorai tampa efektyviais donorais (kai transplantacijos iš tiesų atliekamos). Antai iš pernai užregistruotų 107 potencialių donorų efektyviais tapo apie pusė – 50.

Kai kurių mirusiųjų organų ir audinių recipientams nebuvo galima persodinti dėl medicininių kontraindikacijų (pavyzdžiui, po mirties atlikus tyrimus nustatyta, kad potencialus donoras serga aktyviu hepatitu C ar pan.), donorystei nepritarė 32 procentai mirusiųjų artimųjų.

Beje, donorų trūkumas – ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje aktuali problema: čia kasdien, nesulaukę donorinio organo, miršta 10 žmonių. Ypač sudėtinga, kai transplantacija reikalinga kūdikiui – donoras turi būti vaikas. Iki šiol neatsiranda donoras širdies transplantacijos laukiančiai mažajai Lietuvos pacientei Estrėjai, nes transplantuojama širdis turi atitikti recipiento antropometrinius duomenis – ūgį, svorį ir kt. O smegenų mirtis vaikams konstatuojama labai retai – tik dėl traumų, tai yra – kitaip nei  suaugusiesiems, kuriems smegenų mirtis nustatoma ir dėl insultų, aneurizmų plyšimo, kitos kraujagyslių patologijos. Donoro mažajai Estrėjai yra ieškoma (siunčiamos užklausos į donorines ligonines, užsienio klinikas), tačiau jis kol kas neatsiranda.

Gyvenimas yra toks, kad vieni yra sveiki ir džiaugiasi gyvenimu, kitus užklumpa ligos. Organų donorystės kontekste sveikieji turėtų apsispręsti dėl organų dovanojimo po mirties. Kažką padaryti daugiau – tiesiog neįmanoma.