Kasdienės grumtynės su parkinsonu

Nepasiduoti kūną stingdančiam negalavimui moteriai padeda mankšta

Pensininkė Magiliona Kilpienė Parkinsono liga susirgo prieš 17 metų, bet dar ir šiandien jai sunku susitaikyti su šia diagnoze. Energinga 65 metų moteris kasdien jaučiasi vis prasčiau, tačiau ji neketina nuleisti rankų.

Mano, kad kalta trauma

„Važiavau konsultuotis į Vilnių, Kauną. Gydytojai nieko gero nežadėjo“, – senus laikus prisiminė uostamiestyje gyvenanti M.Kilpienė. Matydama, kaip Parkinsono liga pasiglemžia popiežiaus Jono Pauliaus II jėgas, moteris suprato, kad jos taip pat laukia labai sunki kova.
Pirmieji simptomai, anot klaipėdietės, buvo rankos trūkčiojimas. Iš pradžių nemalonūs pojūčiai kamuodavo vos kelias sekundes, po to ėmė ryškėti, sukaustydavo ir sprandą.
M.Kilpienės giminėje sirgusių Parkinsono liga nėra buvę. „Priežastis – trauma. Kartą lipdama laipteliais paslydau ir susitrenkiau galvą“, – aiškino moteris.
M.Kilpienė turi kasdien gerti vaistus, bet liga progresuoja, judėti darosi vis sunkiau. Vis dėlto moteris ginkluojasi tvirtybe. „Esu tarsi vaikščiojantis eksponatas – jau tiek laiko pratempiau. Kiti, žiūrėk, jau po aštuonerių metų iš lovos nesikelia“, – liūdnai šyptelėjo.

Ypatingas dienos ciklas

M.Kilpienė sąžiningai atlieka specialistų parodytus fizinius pratimus. Mankštinasi kasdien apie 40 minučių. Tam nereikia jokios ypatingos įrangos – tik valios.
Nepamiršta ji ir masažų, karštų parafino kompresų sąnariams. „Savijauta geresnė netampa, tačiau galima bent jau pasistengti ją kontroliuoti, kad neblogėtų“, – guodėsi M.Kilpienė.
Moteris pabrėžė, kad ligoniams svarbu vengti jaudintis: „Net netikėto skambučio garsas gali sukaustyti, tuomet nebegali paeiti. O ilgiau palaukus prie gydytojo kabineto pradeda kauptis ašaros. Atrodo, menkos smulkmenos, bet išmuša iš vėžių.“
Parkinsono liga sergantys žmonės dažnai skundžiasi miego sutrikimais. Tai žinodama klaipėdietė stengiasi kuo dažniau išeiti pasivaikščioti, pakvėpuoti pušyno oru – tada nakties poilsis būna ramesnis.
M.Kilpienė susigyveno su savijautos pokyčių ciklais. Nugalėjusi rytinį stingulį ji neblogai jaučiasi iki pavakarės, kai kūną vėl surakina. Atėjus nakčiai ji kartais net neįstengia įlipti į lovą. „Tada bandau patrinti sukaustytas vietas ir laukiu, kol nemalonūs pojūčiai praeis“, – aiškino moteris.

Padeda ir sutuoktiniui

Kol kas klaipėdietė namie apsieina be pagalbininkų – pati susitvarko ir dar padeda sutuoktiniui, sergančiam išsėtine skleroze. Vis dėlto moteris mąsto realistiškai: nežinia, kiek dar laiko galės taip suktis. „Gerai, kad dabar ligoniams nuspręsta skirti 700 litų pašalpas, už kurias galima nusisamdyti talkininką“, – džiaugėsi klaipėdietė. Moteris tikino, kad aplinkiniai jai dėmesingi, pagarbūs, bet kartais pastebi situacijų, į kokias pati nenorėtų pakliūti. „Neseniai teko matyti, kaip sunkiai į autobusą lipo jaunas ligotas vyrukas. Niekas jam nepadėjo“, – apsiniaukė klaipėdietės veidas.

Kvietė daugiau bendrauti

Anot M.Kilpienės, Parkinsono liga sergančių žmonių paramos grupėje Klaipėdoje tėra 17 narių. „Iš tikrųjų tokios bėdos kamuojamų žmonių kur kas daugiau. Gal jie kiek per daug apsnūdę?“ – gūžtelėjo pečiais.
Patalpų, kuriose galėtų susitikti ar drauge mankštintis, grupė neturi – glaudžiasi įvairiose įstaigose. Vis dėlto bendra veikla visus džiugina.
„Gelbsti bendravimas, išėjimas iš namų ir nuostata, kad privalau nugalėti poną Parkinsoną. Pati pastebėjau: kol vaikštau – jaučiuosi gerai, o tik grįžtu namo – ir surakina kūną“, – šypsojosi energinga moteris.
M.Kilpienė prisipažino susidūrusi su to paties likimo žmonėmis, dėl ligos puolusiais į depresijos liūną. Anot moters, įkvėpti juos, paraginti judėti į priekį nelengva net jai pačiai. „Aš suėmiau save į rankas. Tam noro neužtenka, reikia ir valios“, – tikino klaipėdietė.