Iššūkis – sugrąžinti džiaugsmą į tėvų gyvenimą

M.Cibulskytė apgailestavo, kad, pakvietus į individualias konsultacijas, tėvai dažnai atsisako pagalbos, motyvuodami, kad jau susitaikė su vaiko negalia.

"Tačiau iššūkių kyla auginant ir sveiką vaiką. Net auginant sveikus vaikus tėvams kartais reikia pailsėti. Kai šeimoje auga neįgalus vaikas, poilsis ir atokvėpis tampa dar svarbesnis. Kai tėvai yra psichologiškai stiprūs, geriau jaučiasi ir vaikas", – argumentavo specialistė.

Rizikuoja "perdegti"

M.Cibulskytė pastebėjo, kad tėvai, palikdami vaiką laikinai priežiūrai, jaučiasi nesąžiningi vaiko atžvilgiu. Jie įsitikinę, kad patys turi viskuo pasirūpinti.

Bėdų kyla ir dėl įstaigos pavadinimo – tėvams kyla asociacijų, kad vaikus atiduoda į kūdikių namus.

"Bet kai pabando pasinaudoti mūsų paslaugomis ir nesulaukia priekaištų, jaučiasi daug drąsiau. Norime, kad tiek vaikas, tiek tėvai nors šiek tiek galėtų gyventi kuo savarankiškesnį gyvenimą. Nesvarbu, kad vaikas turi fizinę negalią, jis turi poreikį būti savarankiškas. Per didele globa ir rūpesčiu vaiką galima užgožti, iš jo atimama galimybė būti savarankiškam, kiek leidžia negalia", – aiškino specialistė.

Psichologė akcentavo, kad raidos sutrikimų ar negalią turintiems vaikams ypač reikia energingų ir pailsėjusių tėvų. Jiems reikia kur kas daugiau jėgų tinkamai pasirūpinti savo vaiku.

"Kai tėvai sako "aš turiu pasirūpinti, aš privalau", tai signalizuoja, kad jų jėgos baigia išsekti ir jie atsiduria rizikos grupėje. Kai gyvenime darome ką nors per "turiu" ar "privalau", o ne "aš noriu", iškyla labai didelė rizika prisiimti aukos vaidmenį. Tuomet prireikia gerokai daugiau jėgų susitvarkyti su kasdienėmis pareigomis. Kyla pavojus, kad susikaupusios neigiamos emocijos vieną dieną prasiverš", – atkreipė dėmesį M.Cibulskytė.

Keičia požiūrį

Net labai savo vaiką mylintys tėvai negali atstoti visų specialistų pastangų. Įstaigos darbuotojai pasakojo ne vieną sėkmės atvejį, kai sunkios negalios sukaustytas vaikas nupiešia piešinį, autizmo sutrikimą turintis išmoksta pasirūpinti savimi arba atsisveikina su savo baimėmis.

"Kai gimsta neįgalus vaikas, tėveliai pirmais metais bando tai kompensuoti didžiule meile ir dėmesiu, nuolatiniu buvimu kartu, bet, vaikui augant, didėja ir našta. Tėvai pervargsta, ir tik tada pradeda ieškoti pagalbos. O kartais pasiekia tokią ribą, kai viskas tampa nebesvarbu, – apgailestavo vyriausioji socialinė darbuotoja Ginta Stončiuvienė. – Norėtųsi, kad tėvai nuo pat pradžių naudotųsi teikiama pagalba, tada ir gyvenimo našta nebus tokia sunki. Trumpas atokvėpis suteikia jėgų toliau tinkamai rūpintis vaiku."

Pastebima, kad neįgalius vaikus auginantys tėvai kartais jaučiasi kalti vaiko priežiūrą patikėdami kitiems arba bijo sulaukti priekaištų iš aplinkinių ar senelių. Tokios nuomonės susiformavimui dažniau įtakos turi vyresnės kartos žmonės.

Tuomet pasiūloma kartu atsivežti ir senelius. Pamatę, kad anūkas jaučiasi gerai, jie nusiramina.

G.Stončiuvienė prisiminė močiutę, kuri per dieną po kelis kartus skambindavo ir detaliai teiraudavosi, kaip jaučiasi anūkas ir ką jis veikia.

Tai truko apie porą mėnesių, kol vieną kartą darbuotojai susizgribo nebesulaukiantys skambučių. Tada puolė patys ieškoti močiutės.

Moteris nuramino, kad per tą laiką įsitikino darbuotojų kompetencija ir dėl anūko jaučiasi rami.

"Labai artimai susidraugaujame su tėvais, užmezgame šiltą ryšį. Kai kurios mamos paskambina tiesiog pasikalbėti, ir nebūtinai apie vaiką. Tėvams siunčiame vaikų nuotraukas, įkeliame į socialinį tinklą, kad galėtų matyti, ką vaikai veikia, kai tėvų nėra šalia", – pasakojo vyriausioji socialinė darbuotoja.

Pramogas derina su nauda

Įstaigoje trečius metus teikiama trumpalaikės socialinės globos paslauga "Atokvėpis". Tėvai, auginantys vaikus su sunkia negalia nuo gimimo iki 12 metų, turinčius psichinę arba proto negalią, nuo 12 iki 18 metų, turinčius kompleksinę negalią (protinę ir fizinę negalias), pasirinktam laikotarpiui čia gali palikti savo vaiką su nakvyne arba be jos.

"Esame lankstūs, prisitaikome pagal poreikius. Vaikai maitinami, apgyvendinami, ugdomi higienos, socialiniai, darbo įgūdžiai, pasirūpinama vaikų užimtumu. Darbo dienomis su vaikais po valandą dirba kineziterapeutai, ergoterapeutai, logopedai, psichologai.

Einame į sensorikos kambarį, turime interaktyvias grindis, laviname stambiąją ir smulkiąją motoriką. Vaikams stengiamės padėti per žaidimą, pramogas deriname su nauda. Pavyzdžiui, žaisdami X-boxu laviname judesius. Norisi vaikams suteikti pramogų, laisvės, kad jie galėtų atsipalaiduoti ir pailsėti nuo mokyklos", – apie įstaigos kasdienybę pasakojo G.Stončiuvienė.

Išnaudojama ir graži aplinka: vaikai gali stebėti gamtą, kvėpuoti pušyno oru, tyrinėti aplinką, vasarą traukia prie jūros. Kartais į kiemą atliuoksi voverės, sukeliančios daug džiaugsmo.

Vasarą – darbymetis

Jauniausiam "Atokvėpio" paslaugos klientui – 5 metai. Visi šia paslauga besinaudojantys vaikai lanko ugdymo įstaigas, tad jų daugiau sulaukiama per šventes, mokinių atostogas, vasarą. Tuo metu visos aštuonios vietos dažniausiai būna užimtos.

"Vasarą mums – pats darbymetis", – šyptelėjo Ginta.

Kai kurie tėvai išnaudoja ramesnius laikotarpius. Mama, auginanti autizmo spektro sutrikimą turintį sūnų, specialiai atveža tada, kai būna mažiau vaikų. Šią įstaigą ji pasirinko kaip alternatyvą darželiui, nes berniukas nejaukiai jaučiasi aplinkoje, kur daug žmonių.

Ar tėvams lengva trumpam išsiskirti su vaikais? Pasak socialinės darbuotojos, sunkiau būna pirmus kartus. Tėvai baiminasi labiau nei patys vaikai.

"Baimę kelia nežinomybė, tad kviečiame tėvelius atvažiuoti anksčiau, susipažinti su aplinka, darbuotojais", – siūlė įstaigos atstovė.

Vietoj šauksmų – tyla

Paklausta apie sėkmės atvejus, vyriausioji socialinė darbuotoja prisiminė prieš dvejus metus pas juos pradėjusią lankytis mergaitę, turinčią vandenę bei daugybę apsigimimų. Trimetė tuomet nei vaikščiojo, nei sėdėjo. Specialistų pastangomis mergaitė išmoko sėdėti, pradėjo domėtis žaislais, imti juos į rankas.

"Smagu matyti, kaip tėtis džiaugiasi dukros pokyčiais. Mums geriausias atlygis – mergaitės pasiekimai", – sakė pašnekovė.

Prieš metus mama pirmą kartą atvežė sunkią autizmo formą turintį penkerių metų berniuką. Nekalbantis berniukas visą laiką šaukdavo, buvo įpratęs valgyti tik lovoje.



NAUJAUSI KOMENTARAI

pažinau ir aš

pažinau ir aš portretas
Nuostabi ši įstaiga, joje dirbantys žmonės, Ačiū
VISI KOMENTARAI 1

Galerijos

Daugiau straipsnių