Gyvenimas su persodintu inkstu: svarbu nepamiršti donorų

Pradžia – paprasčiausias gripas

I.Juodienė – Kauno krašto nefrologinių ligonių draugijos "Kauno Gyvastis" vadovė. Ši organizacija vienija žmones prieš ir po inkstų transplantacijos operacijų.

Kaunietės sveikatos bėdos prasidėjo persirgus gripu. "Neišsigulėjau per paprasčiausią gripą, jis komplikavosi – prasidėjo inkstų uždegimas. Tuo metu atrodė, kad neturiu laiko sirgti: buvau studentė – reikėjo mokytis, be to, dirbau, – laiką prieš 23 metus prisimena Irma. – Gerai nesijaučiau, bet reikėjo ruoštis vestuvėms, paskui – nėštumas, sūnaus gimimas. Visa tai nualino inkstus taip, kad buvo diagnozuotas inkstų nepakankamumas. Nuolatos jaučiau pykinimą. Sveikata tiek pablogėjo, kad vos galėjau paeiti."

Irma Juodienė.

Irmos būklę sunkino tai, kad dėl labai siaurų ir silpnų kraujagyslių jai nebuvo galima atlikti hemodializės. Išgelbėti galėjo tik inksto persodinimo operacija. Apie tai, kad jai galėtų padėti donoro inkstas, Irma išsipasakojo draugei, tačiau mamai apie tai užsiminti nedrįso. "Aš – vienintelė dukra, užaugau labai mylima. Negalėjau pasakyti mamai, kad jos inkstas galėtų mane išgelbėti", – taip savo nenorą pasipasakoti artimiausiam žmogui motyvavo Irma.

Iš dukters draugės sužinojusi tikrąją Irmos būklę, jos mama Valė nė akimirkos nesudvejojo. "Jei reikės, paaukosiu abu inkstus", – taip ji reagavo į skaudžią žinią. Netrukus Vilniaus Santariškių klinikose (dabar – Santaros klinikos) atlikti reikalingi tyrimai – nustatyta, kad mamos inkstas Irmai tiktų, ir pradėta ruoštis inkstų persodinimo operacijai. Ji pavyko – inkstas prigijo, ėmė sėkmingai funkcionuoti.

Paaukojusi savo inkstą, mama antrą kartą dovanojo man gyvybę. Taip mano sūnus galėjo užaugti su manimi, juo neturėjo rūpintis, skirti lėšų valstybė.

Svarbi sportinė pergalė

Po operacijos Irma nuolatos geria imunitetą slopinančius vaistus. Juos vartoja visi, gyvenantys su transplantuotais organais. Tačiau tai netrukdo Irmai gyventi visavertiško gyvenimo. "Imunosupresiniais vaistais mums nuolatos maždaug 30 proc. slopinamas imunitetas. Tai daroma tam, kad organizmas kaip svetimkūnio neatmestų persodinto organo. Ir mums netinka rekomendacijos stiprinti imunitetą – mes jį kaip tik slopiname", – palygino pašnekovė.

Pasak Irmos, gydytoja greičiausiai nepagirtų jos ir dėl maudynių rudeniškai atvėsusiame ežere. Tačiau maudynės, šokiai, greitasis ėjimas kaunietei teikia labai daug džiaugsmo. Anksčiau moteriai malonių ir iššūkių teikiančių veiklų sąraše puikavosi ir ilgų distancijų bėgimas. Kelerius metus kasdien treniravusis, prieš aštuonerius metus moteris iškovojo rimtą sportinę pergalę. Kroatijos sostinėje Zagrebe vykusiose 7-osiose Europos žmonių po transplantacijų žaidynėse 3 km nubėgusi per 15 min., mini maratono rungtyje ji pelnė sidabro medalį.

"Tačiau vėliau man gydytojai nerekomendavo organizmui kelti tokių didelių iššūkių. Nes pasiruošimas varžyboms, pačios varžybos organizmui yra didelis stresas", – gydytojų įspėjimus prisiminė pašnekovė.

Nepavyko įtikinti

Irma apgailestavo, kad jos atstovaujamai "Kauno Gyvasčiai" ir kitoms pacientus vienijančioms organizacijoms nepavyko įtikinti Sveikatos apsaugos ministerijos pakeisti poziciją dėl imunosupresinių vaistų kompensavimo. "Dabar, norėdami vartoti brangesnį nei pigiausias imunosupresorių, mes turime mokėti didžiules priemokas. Tos priemokos siekia ir 100 eurų per mėnesį", – skaičiavo pašnekovė.

"Kauno Gyvastis" kaip asocijuotas narys priklauso didesnei organizacijai – asociacijai "Gyvastis", kuri visoje Lietuvoje vienija apie 1,5 tūkst. narių, 160 iš jų – kauniečiai. Daugiausia organizacijos narių – žmonės, gyvenantys su persodintais inkstais. "Vienijanti bendruomenė tokiems žmonėms kaip aš yra labai svarbi. Vis dėlto mes esame labiau pažeidžiami nei vidutinis statistinis visuomenės narys", – sako Irma.

"Kauno Gyvasties" nariai kartą per savaitę renkasi Panemunėje, seniūnijos jiems skirtose patalpose. "Atvyksta psichologė, renkasi savipagalbos grupės, kuriose sprendžiame savo problemas. O psichologo pagalba labai svarbi – juk lėtine liga sergantis žmogus išgyvena ir potrauminį šoką, ir su kitomis psichologinėmis problemomis susiduria", – pasak I.Juodienės, draugijoje panašaus likimo žmonės ne tik kartu sprendžia problemas. Jie ir šoka čia veikiančiame šokių klube, pina iš vytelių, vyksta į ekskursijas, dviračių žygius, kitokias išvykas.

Kad žinotų artimieji

Už tai, kad gali gyventi visavertį gyvenimą, Irma jaučiasi be galo dėkinga savo mamai. "Paaukojusi savo inkstą, mama antrą kartą dovanojo man gyvybę. Taip mano sūnus galėjo užaugti su manimi, juo neturėjo rūpintis, skirti lėšų valstybė", – I.Juodienė užsiminė, kad po organų transplantacijos pasveikę žmonės padeda taupyti valstybės pinigus.

Pasak jos, donoro kortelė yra labiau simbolis, o apie norą po mirties paaukoti savo organus donorystei reikia nuolat priminti artimiesiems. Šia tema Irmos šeimoje buvo ne vienas pokalbis, tiek ji, tiek jos vyras Rolandas ir 22-ejų sūnus Tomas yra užpildę donoro korteles. "Pastebėjau, kad yra tokių jaunų žmonių, kurie sako: aš turiu donoro kortelę, bet mano tėvai to nežino. Mes juos skatiname kalbėtis, nes tam, kad potencialaus donoro organai būtų paimti donorystei, bet kuriuo atveju būtinas artimųjų sutikimas. Ir jei tik jie paprieštarauja, donorytės procesas stabdomas, nepaisant to, kad mirusysis turėjo donoro kortelę", – pokalbių su artimaisiais svarbą pabrėžė I.Juodienė.