Ukrainoje dirbę medikai – apie sunkiai sužeistus žmones: tokių dalykų nebuvo tekę matyti

– Kur konkrečiai buvote, kaip vyko jūsų misija?

– Mes buvome išvykę su humanitarine misija, kurią organizavo Sveikatos apsaugos ministerija (SAM). Iš viso ten praleidome tris savaites. Vieną savaitę – Kyjivo ligoninėse, na, o likusią dalį – Čerkasuose, kur dirbome aktyvų klinikinį darbą su pacientais.

– Ką konkrečiai teko daryti?

– Mūsų komanda buvo multidisciplininė. Kiekvienas dirbo pagal savo kompetencijas. Aš kaip anesteziologė daugiausiai dirbau, aišku, operacinėse. Su kolegomis nuskausmindavome pacientus prieš operaciją, atlikdavome perrišimus. Slaugytojų pagalba buvo labai reikalinga, nes dėl didelio pacientų srauto, slaugytojai fiziškai nespėdavo leisti vaistų, atlikti perrišimų ir pan. Kiekvienas darėme tai, ką mokame geriausiai.    

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Kiek jūsų, medikų, buvo išvykę į Ukrainą? Kokių specialybių gydytojų ten labiausiai trūksta?

– Mūsų komanda buvo sudaryta iš chirurginio profilio – t. y. ortopedų-traumatologų, anesteziologų-reanimatologų ir slaugytojų. Sakyčiau, labiausiai trūko slaugytojų rankų, nes ligoninės buvo sausakimšos. Daug ūmių atvejų, kai suteikti pagalbą – skirti antibiotikus, leisti vaistus, atlikti perrišimus – reikėjo čia ir dabar. Mes, kaip gydyojai, irgi prisidėjome tiek, kiek galėjome.

Ne tiek pačios žaizdos mums kėlė iššūkių, bet pats pacientų kiekis. Operacinės durys nespėdavo užsidaryti –pacientas po paciento...

 

– Ar teko suteikti pagalbą sužeistiems kariams, atvežtiems iš fronto?

– Taip, dauguma pacientų, kuriuos mes gydėme, kuriems teikėme pagalbą, buvo karo metu nukentėję žmonės. Ypač daug buvo pacientų, kuriuos sužeidė sprogmenys, skeveldros. Didžioji dalis  buvo vienaip ar kitaip nukentėję nuo karo veiksmų.

– Ar teko gydyti žmones, patyrusius itin sunkių sužalojimų?

– Buvo, ir nemažai. Teko traukti skeveldras iš kūno. Tai, žinoma, atliko gydytojai chirurgai, o mes kaip anesteziologai nuskausmindavome. Man tokių dalykų nebuvo tekę matyti, nes civilinėse ligoninėse su tokiais pacientais, su tokiomis plėštinėmis, giliomis, sekretuojančiomis žaizdomis, praktiškai nesusiduriame. Ir tie metodai, kuriuos taikė ukrainiečių gydytojai, turintys jau tokios praktikos, mums buvo mažai pažįstami. Norėčiau paminėti, kad ne tiek pačios žaizdos mums kėlė iššūkių, bet pats pacientų kiekis. Operacinės durys nespėdavo užsidaryti, pacientas po paciento – gal po keliolika per dieną. Tad teko teikti ne tik kokybiškas paslaugas, bet ir tai daryti, kiek įmanoma ir greičiau.

– Parsivežėte neįkainojamos patirties. Bet turbūt perdavėte ukrainiečiams kolegoms ir savo patirties?

– Taip, parsivežėme neįkainojamos patirties, tačiau pasidalinome ir savo žiniomis bei patirtimi. Aš kaip anesteziologė, galiu kalbėti tik iš savo pusės, su kuo aš susidūriau. Pasidalinome, kaip veiksmingiau nuskausminti pacientus, geresniu pooperaciniu nuskausminimu, tik dalies paciento nuskausminimu ir pan. Tad, sakyčiau, nauda buvo abipusė.