Dviratį ir automobilį vairuojantis bekojis svajoja bėgioti

Abiejų kojų netekęs Vladimiras Moskvičiovas nepuolė į neviltį. Su švediškais kojų protezais vyras ne tik vaikščioja, bet važinėja automobiliu ir dviračiu. "Dabar svajoju turėti tokius protezus, kaip Oscaras Pistorius. Noriu bėgioti!" –  sako 59 metų Lietuvos rusas V.Moskvičiovas.

Pesimizmo – nė lašelio

Kauno regiono geležinkelio stočių profesinės sąjungos pirmininkas, šilumvežio mašinisto padėjėju ir vyriausiuoju prekinio traukinio konduktoriumi dirbęs sportiškas vyras 2012 m. rugpjūčio 23-osios nakties niekada neužmirš.

"Neapšviestoje teritorijoje paslydau ant skaldos, praradau pusiausvyrą ir mano kojos pateko po važiuojančiu šilumvežiu, – apie nelaimę Vladimiras pasakoja nuoširdžiai, netgi tiesmukai. – Žinote, kas liks, kai monetą padėsite po 90 tonų sveriančiu šilumvežiu? Blynas. Mano kojas sutraiškė."

"Esu perėjęs specialų karinį pasirengimą, todėl sąmonės nepraradau, – prisimena V.Moskičiovas. –  Kojas sulenkiau, suspaudžiau prie šlaunų, kad nenukraujuočiau. Tvarsčių ten nebuvo. Per 12 minučių mane nuvežė į Vilkaviškio ligoninę. Geras chirurgas – sutraiškytus kojų galus nupjovė profesionaliai. Žiūrėjau, nes operavo tik  suleidę vaistų nuo skausmo – man širdies nepakankamumas. Po keturių mėnesių reabilitacijos gavau vokiškus, o vėliau dar geresnius – švediškus kojų protezus iš anglies pluošto."

Randuoto 185 cm ūgio ir 90 kg sveriančio vyro balse nė akimirkos nepasigirdo nevilties ar pesimizmo gaidelių.

"Aš – sportininkas, perėjęs karštus taškus, įpratęs prie visko. Man – dzin. Galva prakirsta, kai sprogo mašinos padanga, nugaroje – skeveldros, buvo lūžių. Tik svarbiausias kūno organas nepaliestas", – Vladimiras juokiasi ir prisidengia intymią vietą.

Nubaustas už komentarus apie gėjus

V.Moskvičiovas, kuriam traukinys sutraiškė kojas, nepamirš ne tik jo likimą kardinaliai pakreipusio nelaimingo atsitikimo, bet ir kitos nelaimės. Prieš kelerius metus jis ir kolega mašinistas Andrejus, važiuodami šilumvežiu, naktį pervažiavo ant geležinkelio bėgių besimylinčią porelę: "Pirmas pastebėjau, šūktelėjau: stabdyk! Bet, žinot, traukinys – ne dviratis, akimirksniu nesustos. Vaikinukui nupjovė galvą, ji dar buvo gyva, bet greitai mirė. Netoliese radome švirkštų..."

Kalbėdamasis su žurnalistu Vladimiras trykšte trykšta energija, jo mintys liejasi į visas puses.

Jis džiaugiasi, kad jau kitą dieną, kai neteko kojų, jam paskambino Rolandas Paksas ir padovanojo kalnų dviratį. Jis laimingas, kad už apie 500 tūkst. litų kainavusią reabilitaciją ir modernius protezus sumokėjo "Lietuvos geležinkeliai": "Senieji, vokiški, trynė kojas, bėgo kraujas, o šitie – geri. Garantija – treji metai."

V.Moskvičiovas nusiima nuo kojų po 400 gramų sveriančius protezus ir nesustodamas kalba: "Sportavau, lankiau boksą, važinėtis dviračiu mokiausi pas legendinį Kazį Paršaitį – tuomet dirbau pašte. Maudausi lediniame vandenyje... Mano kaimynas – Vytautas Šustauskas, su a.a. Julium Veselka daug lašinių suvalgėme... Aha, aš toks tiesmukas žmogus. Taip, todėl esu nubaustas už komentarą internete apie gėjus. Pasakiau teisybę. Bet ne, atėjo, išsinešė kompiuterį. Gavau aštuonis mėnesius laisvės atėmimo ir keturis mėnesius viešųjų darbų. Dabar velkasi byla ir kaupiasi segtuvas dokumentų..."

Ašaras paliko Afganistane

Valingas vyras nekreipia dėmesio į smalsius aplinkinių žvilgsnius, kai jis vaikšto su protezais: V.Moskvičiovas nesistengia specialiai jų slėpti – ir kodėl turėtų gėdytis? O žmonės fotografuoja, filmuoja.

Tik jis nesupranta jaunosios kartos: "Sėdi autobuse ar troleibuse, klauso muzikos, arba vaikėzai sėdi neįgaliųjų vietose ir kikena. O šalia stovi senelė. Man kas – aš su protezais, galiu pastovėti, močiutei, moteriai sėdimą vietą užleidžiu visada."

Vladimiras ir toliau važinėja aštuonviečiu 1977 m. laidos "Volkswagen Sharan", kurį laiko garaže: "Ne tik P.Lukšio gatvėje, bet čia visur aplink vagia. Iki garažo važiuoju  man R.Pakso dovanotu kalnų dviračiu."

Įvykus nelaimei, Vladimirą aplankė ne tik 51 metų dabartinė, ketvirtoji, jo žmona.

Aplankė ir buvusioji, trečioji, žmona: "Jos verkė, aš – ne. Trečioji ir ketvirtoji žmonos – lietuvės, pirmoji žmona – ukrainietė, antroji – irgi. Ukrainoje turiu tris vaikus, vieno susilaukiau su kita žmona, mano dabartinė turi keturis vaikus. Kodėl tiek žmonų? Na, o ką padaryti, jei jos nesulaukdavo, kai išvykdavau pusmečiui? O 1994 m., kai grįžau į Kauną, nenorėjo išvažiuoti iš Ukrainos. Sakė, kad čia fašistai gyvena. O aš – gimęs Lietuvoje. Mes, Lietuvos rusai, mylime Lietuvą. Turiu draugų visur, apsilankau mečetėje. Juk svarbiausia – žmogus. Ir nereikia kažkam kiršinti mūsų su lietuviais. Nieko nebijau. Nebent tik vienatvės – baisiausia būtų likti vienam, išduotam visų."

Ašaras ir baimę jis paliko Afganistane, Černobylyje, Tadžikistane, Spitake, kai karo pramonei skirtais kamazais ir vilkikais, veždamas karstus su žmonių likučiais, dirbo supamas radiacijos, apšaudomas, vaikščiojo tarp lavonų po žemės drebėjimo.

Matė ir N.Chruščiovą, ir M.Gorbačiovą

1989 m., vilkėdamas neperšaunama liemene, Vladimiras kolonose, lydimų tankų, vykdavo į Afganistaną, nuveždavo ir parveždavo įvairiausius siuntinius.

Gabeno ir laidojo žuvusių karių karstus: "Tik nesuprantu, kodėl reikėjo vaikus į Afganistaną siųsti? Ten turėjo eiti profesionalai. Ten į mus šaudė. Daug. Vairavau karinei pramonei gamintą kamazą – jie labai geri. Vykdavome iš specialios bazės Kryme. Gyvai mačiau ir N.Chruščiovą, ir L.Brežnevą, ir V.Žirinovskį, ir M.Gorbačiovą..."

Akimirką V.Moskvičiovas nutyla, rodo nuotraukas, kompiuterio ekraną su draugais socialiniame tinklalapyje ir vėl tęsia: " Kai kurie afganai prisipirko pažymėjimų. Aš – nekariavau, sakau jiems, jūs kariavote. Aš tik vežiojau. Bet kai vieną kartą, dalinių neminėsiu, pamačiau miltelius... Būkime atviri, dabar vieša paslaptis, kad iš ten vežė daug narkotikų. Taigi, kai pamačiau, ką reikia vežti, iškart atsisakiau."

Prieš radiaciją – spiritu ir vynu

Pavojingų kelionių vilkikais ir kamazais važinėjęs V.Moskvičiovas išgyveno labai daug: buvo ir 1988 m. gruodžio 7-oji, 7,2 balo stiprumo ir 25 tūkst. žmonių gyvybių nusinešęs žemės drebėjimas Spitake, – Vladimiras vežė pagalbą. Dar – karšti taškai Tadžikistane, Kazachstane, Chersono srityje – Ukrainoje, Černobylis.

"Vis dar nerūkau, o iki Černobylio niekad negerdavau – bet ten reikėjo, – atvirauja Lietuvos rusas, kuris pusmetį vežiojo krovinius į Černobylį. – Afganistane šalia savęs mašinoje vienoje ir kitoje pusėje buvau pasistatęs po Kalašnikovo automatą, Ukrainoje – gryno, neskiesto spirito ir "Kagoro" butelių. Į 200 gramų stiklinę įsipildavau po šimtą gramų vyno ir spirito. Bet tik atvažiavęs į vietą. Kiti gerdavo ir pakeliui. Bet kas negėrė,  seniai mirė arba gyvena neįgalūs su krentančiais dantimis, pūvančiais organais."

Vladimiro radiacija spinduliuojantį vilkiką reikėjo užkasti, bet beširdžiai ir godūs žmonės jį pardavė ukrainiečiui. Šis vėliau mirė.

Skausmas ir svajonės

"Jei žmogų skriaudžia, aš visada ginsiu, nemokamai užstosiu ir padėsiu. Nors dabar kai kurie gauna pinigus ir savo pareigų neatlieka, – ugningai kalba Vladimiras ir rodo profsąjungos vadybininko diplomą. – Mušiausi "Paršelio rojuje". Vaikėzams nepatiko, kad rusiškai dainavau karaokę. Na, bet visokių būna... Skausmai kojose? Dideli, bet to niekam nesakysiu – negražu. Reikia nuolat dirbti, judėti, užmiršti skausmą."

Dviračiu jis važinėja beveik kiekvieną dieną. Kartais ir po 10 kilometrų. Automobiliu važiuoti irgi įprato, tiesa, jam leistinas maksimalus greitis – 100 km/val. Vis dar mėgsta maudytis šaltame vandenyje.

"Manęs klausia, iš kur aš toks? Lietuvos rusas. Iš Kauno, buvęs sportininkas, žmogus, – sako V.Moskvičiovas. – Gaila, kad žmonės dabar tapo apatiški. Skaudu, kai Kubilius atėmė mano mamos pinigus – dalį pensijos. Ji jau mirė, jos jau neatsiprašys. Bet pensijas atimti – negražu, negirdėjau, kad taip vyktų kurioje kitoje šalyje.

Trijų kambarių nuomojamame bute su žmona ir jos dukra gyvenantis vyras nepraranda ir humoro jausmo: vadina save kyborgu arba robotu policininku.

"Tėvas, kurį gerbė daugybė žmonių, tarp jų ir lietuviai, mirdamas sakė, kad pavardę Moskvičiovai kitados mums davė caras. Nes dirbome pašte. Tik nereikia manęs tapatinti su Kremliumi. Aš – Lietuvos rusas. Vietinis. Čia gimiau ir užaugau, – Vladimiras sėdasi ant dviračio ir šyptelėja: – O dabar svajoju apie specialiai bėgti skirtus protezus. Tokius kaip turi bėgikas Oscaras Pistorius. Jis turbūt sės į kalėjimą už nužudymą. O aš noriu gyventi. Ir bėgioti."


Šiame straipsnyje: protezaikojossveikata

NAUJAUSI KOMENTARAI

julija

julija portretas
Pažįstu šitą žmogų,teko daug metų dirbti Lietuvos geležinkeliuose,visada jis toks drąsus,nenuleidžiantis rankų,pareigingas,reiklus sau ir kitiems,ir ne kiekvienas tokioje situacijoje būtų išlikęs tokiu optimistu,sėkmės Tau Vladimirai,laikykis taip ir toliau :)

žurnalistui

žurnalistui portretas
kartais vertėtų patikrinti tai, ką rašyti susiruošei.Daug pasakų pripasakojo optimistas, nors šiaip šaunuolis Vladimiras, mažai kas tiek pasiektų per vienerius metus.

Karolis

 Karolis portretas
Stiprybes, Vladimirai ir Dievo palaimos! Jus esate puikus pavyzdys kiekvienam niurnanciam del nereiksmingu kasdieniu smulkmenu.. Sveikatos ir ko geriausios kloties!
VISI KOMENTARAI 8
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių