Bankininkė gilinasi į dvynių auginimo paslaptis

Gali sakyti, kad savo gyvenimą ši moteris planavo nuosekliai lyg kruopštus matematikas. Mokslus baigė ir karjeros aukštumų pasiekė labai jauna, paskui atsidėjo šeimai ir susilaukė dvynių. "Jaučiu, kad man padeda angelas sargas", – šypsojosi SEB banko darbuotoja 33 metų Vilija Nausėdaitė. Su bendraamžiu vyru Nortautu juodu augina pusantrų metų dvynius Herkų ir Vasarą.

Į susitikimą Vilija atėjo pasipuošusi rugiagėlių spalvos suknele. Kažkada ji rengėsi sportiškai, paskui pamėgo griežtą klasikinį stilių ir kostiumėlius. Pastaruoju metu jai patinka suknelės ir ryškios spalvos.

"Dabar vengiu dėvėti kelnes, nes noriu būti moteriška. Jaučiuosi esanti brandi moteris, kuri gali išreikšti save, ir man tai nebaisu. Galiu apsirengti ryškiai, nes mano asmenybė man jau aiški. Man nereikia rengtis juodai, kad rimtai atrodyčiau. Aš jau žinau, kokia esu", – dėstė V.Nausėdaitė.

Plati šypsena, dažnai prasiveržiantis humoras ir drąsa tiesiai išsakyti savo mintis šią moterį išskiria iš kitų aukštų pareigūnių.

Paklausta, ar sunku auginti vaikus ir dirbti, ypač – eiti atsakingas pareigas, Vilija nesutriko. "Įgijau įdomios patirties. Pajutau, kaip iš tikrųjų sunku auginti vaikus ir dirbti vienu metu", – atvirai prabilo apie tai, ko karjeros moterys nedrįsta garsiai ištarti. Jos viską suderina, visur suspėja, visada būna nepakeičiamos.

– Vilija, vadinasi, ir vėl reikia mokytis – kaip viską suderinti, apskaičiuoti ir visur suspėti?

p>– Aš irgi viską suderinu, bet nukenčia mano privatūs kultūriniai ar savęs lavinimo interesai. Galbūt norėčiau nueiti į spektaklį ar šen bei ten, bet dabar negaliu to daryti. Atsiradus vaikams, pasėdėti ilgiau darbe – sudėtinga, nes reikia spręsti tokį uždavinį: ar aš, ar vyras pirmas išleisime auklę namo. Dažnai juokiamės, kuris šiandien pirmas, kai darbo diena eis į pabaigą, parašys SMS žinutę kitam: "Šiandien aš nespėju. Tu paleisk auklę namo." Kuris pirmas užsisako tą teisę, tas ją ir turi.

Tada, kai neturėjau šeimos, ir su mokslais, ir su darbais nebuvo sunku tvarkytis. Todėl dabar džiaugiuosi, kad tada įgijau patirties, išmokau dirbti. Laiką iki gimdymo skyriau profesiniam savęs auginimui. Dabar tai būtų sunku. Turi skirti daug laiko vaikams, ir tavo gyvenimas labai pasikeičia nuo to, kaip buvo tada, kai gyvenai egoistiškai sau. Kita vertus, auginti vaikus ir dirbti sunku ne dėl pačių vaikų, o dėl to, kad tu, žmogus, esi voverės rate, kad yra rutina.

– Per kiek laiko susiruošiate į darbą?

– Rytą užtrunku tiktai valandą – kiekvienas judesys suplanuotas minučių tikslumu. Po dekretinių atostogų viską apgalvojau. Rytą labai svarbu susisukti efektyviai. Todėl susiplanavau, kokius veiksmus kokia seka turiu daryti, kad nebūtų taip – susitvarkiau, susiruošiau, o paskui 10 minučių stoviu prie puodo ir verdu košę. Tokiu atveju tos 10 minučių – prarastos. Todėl jas skiriu makiažui.

– Ar jūsų giminėje yra dvynių? Kaip sekasi prižiūrėti vaikus? Turbūt jie laksto po namus kaip vijurkai, kad tik spėk vytis?

– Tai, kad gimė ne vienas, o du vaikai, man – džiaugsmas. Mano mamos giminėje dvynių yra nemažai. Taip, juos ne taip paprasta sutramdyti. Tačiau dabar yra modernių šiuolaikinių technologijų, kaip įvairūs stalčių užraktai, tvorelės ir galybė kitų, kurie padeda tėvams suvaldyti neklaužadas. Namai dabar specialiai pritaikyti vaikams.

Ant durų uždėjome specialius stabdiklius, kad vaikai neprisivertų pirštų. Auginant dvynius tai labai svarbu. Vienas įkiša pirštus tarp durų, o kitas jas bando uždaryti. Ant laiptų uždėtas specialus tinklas, kad jie neiškristų pro turėklų tarpą. Visi virtuvės stalčiai užklijuoti, visos spintelės – su užraktais. Tiems vargšams vaikams nėra namuose ką veikti, – viskas uždrausta. Gali žaisti tiktai žaislais, kurie atsibodę. O jie tik ir laukia progos, kada į kurį stalčių įlįsti. Puodų stalčių specialiai ištuštinau – jie ten sulipa ir tupi.

– Ar jūsų dvyniai mušasi? O gal atvirkščiai – draugiškai sutaria?

– Pešasi dėl daiktų – nemoka palaukti, kol vienas pažais, tada jį galės paimti kitas. Negelbėjo net du vienodi žaislai. Maniau, logiškas žingsnis – kiekvienam duodi po vienodą žaislą, ir baigsis problemos. Pasirodo, ne. Pasirodo, vienas nori abu turėti. Arba tą, kuris brolio rankose, – gal jis geresnis? Vis dar ieškome būdų, kaip išvengti konfliktinių situacijų. Bet, matyt, tai dvynių auginimo ypatumai. Tie vaikai – nerealūs.

– Karjeros aukštumų pasiekėte labai jauna. Būdama 26-erių, tapote Vertybinių popierių komisijos pirmininke. Buvote jauniausia ES šalyse tokias pareigas einanti valstybės tarnautoja. Po kelerių metų tapote SEB banko Teisės departamento direktore. Dabar esate to paties banko Atitikties departamento direktorė. Kurio tipo vadove save laikote – sukalbama ar ne?

– Man atrodo, esu labai demokratiška vadovė. Bet aš garsėju ne humoro jausmu, o griežtumu. Jeigu darbuotojas padarė pažeidimą – viskas. Turiu labai mažas tolerancijos ribas, todėl labai toms pareigoms tinku. Aš netoleruoju nusižengimų. Mėgstu susitarti, įtikinti – tai modernus valdymo būdas. Jį seniai taikau. Galiu spręsti daugybę nesusipratimų, ir tai manęs neerzina. Tačiau visiškai netoleruoju apgalvotų žmonių siekių ką nors sugudrauti. Tuo aspektu mano pareigos – idealios. Man vertybės – ne kompromisai. Ir darbe, ir gyvenime, ir su draugais.

Bet kai mano pusantrų metų vaikai pradeda mušti vienas kitą, nežinau, kaip pasielgti, – juk negali suvokti, ką tas mažas vaikutis galvoja – ar bloga mintis jo galvoje mezgasi, ar dar kas nors. Man bus didelis iššūkis, kaip su vaikais susitvarkyti. O jei pradės meluoti, kokių priemonių tada reikės imtis?

– Kaip jums pavyko taip nuosekliai – be duobių ir kvailų posūkių, be didelių ieškojimų ir paklydimų – suplanuoti gyvenimą: pirma mokslai, paskui – karjera, tada – šeima?

– Tai, kad Vertybinių popierių komisijos pirmininke tapau 26-erių, – netipiška. Nesulaukusi kadencijos pabaigos, iš tų pareigų pati atsistatydinau, norėdama naujų iššūkių. Karjera vis intensyvėjo, širdyje net jaučiau nerimą: o tai kada bus šeima? Jaučiau, kad man šeima – svarbu, pati esu kilusi iš trijų vaikų šeimos, man ir vaikų norisi turėti, o čia to laiko niekaip nėra. Dėl to man dvynukai atrodo likimo dovana. Tik vienus metus skyriau vaikams auginti, o turiu net du vaikus.

– Kokia jūsų sėkmės paslaptis?

– Matyt, turiu angelą sargą. Bet savo sėkmės nenoriu mistifikuoti. Paslaptis galbūt ta, kad Vertybinių popierių komisijoje dirbau nuo 19 metų – nuo studentavimo laikų. Tą sritį pradėjau pažinti ir gerai išmanyti. Tai buvo nauja institucija. Nuo 2004 m., kai Lietuva įstojo į ES, prasidėjo europinės teisės invazija į Lietuvą, reikėjo žmonių, kurie gerai moka anglų kalbą ir greitai susigaudo dokumentuose.

Aš papuoliau ant tos bangos. Lietuvai, kuri neturėjo kapitalo rinkos, vertybinių popierių rinka iš viso buvo specifinė sritis. Žmonės, kurie toje srityje pradėjo dirbti, įgijo patirties. Tai jiems atvėrė galimybes valstybės tarnyboje.

– Kaip manote, ar gerai, kai jaunas žmogus, vos įkėlęs koją į universitetą, puola į darbus?

– Tokia jauna ėjau dirbti ne iš gero gyvenimo. Mano tėvai buvo pensininkai, ir aš norėjau nuo jų nuimti manęs išlaikymo naštą. Jeigu žmogus turi galimybes, mokslus reikėtų baigti nuosekliai. Į Vilniaus universiteto Teisės fakultetą įstojau turėdama ne stebuklingas anglų kalbos ir kitų dalykų žinias, nors vidurinę mokyklą baigiau su pagyrimu.

Kybartuose buvau labai atsipalaidavusi – labai lengvai buvau geriausia mokinė, kai nebuvo konkurencijos. Tai – provincijos sindromas. Provincijos vaikas gali manyti, kad savo baloje jis – geriausias. Tačiau kai išplauki į plačią jūrą, supranti, kad esi gal vidutiniokas. Iš gimnazijų, licėjų moksleiviai atėjo turėdami geresnių žinių, tad man teko dar daug savarankiškai dirbti. Matyt, tas mano angelas sargas laiku perspėdavo: "Tik neužmik ant laurų."

– Kai tapote Vertybinių popierių komisijos pirmininke, pasklido kalbos apie jūsų giminystės ryšį su finansų analitiku Gitanu Nausėda. Esą merginai bepigu kopti karjeros laiptais, kai turi tokį įtakingą giminaitį.

– Mudu dirbome skirtingose darbovietėse, bet galų gale gyvenimas nubloškė į tą pačią – SEB banką, kur G.Nausėda dirba prezidento patarėju. Banke visiems aišku, kad tikrai nesu nei jo dukra, nei sesuo – jokia giminaitė. Kolegos, turintys puikų humoro jausmą, praėjusį gruodį gimimo dienos proga man įteikė netikėtą dovaną – įrėmintą G.Nausėdos portretą su užrašu "Tėtė ar brolis?". Skaniai juokiausi.

– Įtemptas darbas reikalauja gero poilsio. Kol vaikai maži, kaip ir kuo praskaidrinate savo savaitgalius?

– Mano vyras Nortautas (jo pavardės moteris nenorėjo atskleisti, – red. past.) nemėgsta viešumo. Jis – matematikas, verslo žmogus, dirba rinkodaros direktoriumi vienoje užsienio kapitalo įmonėje.

Pomėgiai, poilsis, kelionės – tai, sakyčiau, skaudus klausimas, kai vaikai maži. Mano vyras turi daug pomėgių: sportas, biliardas, žvejyba, kulinarija. Didžiausia jo svajonė – atidaryti nuosavą restoraną. Jis turi krūvas kulinarijos knygų, kurių parsisiunčia iš užsienio, ir man tenka laimė paragauti pagal jas pagamintų įmantrių patiekalų.

Kartais dėl to džiaugiuosi, kartais liūdžiu. Aš norėčiau valgyti sveikuoliškai – vos ne salotų lapus, tačiau tie įmantrūs patiekalai ne visada būna teisingi, ypač kai juos valgai per vakarienę.

Pas mus namie, sakyčiau, maisto kultas. Vyrui svarbu, kad būtų kokybiški, geri produktai, ne kokie ten banalūs patiekalai, ir jis tam skiria daug laiko, kas man yra nesuprantama. Tačiau mano kulinarinės žinios taip pat prasiplėtė. Apie tokį prieskonį, kaip žvaigždinis anyžius, jau žinau. Prieš santuoką nežinojau.

Mano didžiausias pomėgis – kelionės ir pasaulio pažinimas. Iki santuokos daug keliavau. Kuo daugiau pamatai, tuo daugiau norisi – įdomu jausti, kaip kelionėse plečiasi akiratis. Kai vaikai ūgtelės, tą įprotį reikės atnaujinti.



NAUJAUSI KOMENTARAI

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių