Alkoholizmas yra liga. Jei tai pripažįsta visas pasaulis, ligonius reikia gydyti, o ne smerkti. Tuo įsitikinę Kauno vyrų krizių centro savanoriai Deividas Smailys ir Gytis Jurevičius, patys patyrę pragaro kančias ir todėl pasirengę padėti kitiems.

Prieš ketvirtį amžiaus

"Priklausomybė alkoholiui yra liga. Tai pripažinta visame pasaulyje. Nustatyta jos diagnostika, klasifikacija, suteiktas ligos kodas. O kaip mes elgiamės su tokiais ligoniais? Kaip su paleistuviais, ištvirkėliais, silpnavaliais", – apmaudo neslepia 46-erių kaunietis G.Jurevičius.

Sergantiesiems priklausomybės ligomis gydyti taikoma psichoterapija, Minesotos programa, kiti metodai. Tie, kurie buvo pradėti taikyti prieš ketvirtį amžiaus. Per tiek laiko mūsų šalyje ne tik neįdiegta nieko naujo, bet ir tai, ką turime, taikome vangiai.

"Pas mus priklausomybės ligų gydymas, jų profilaktika, darbas su alkoholikų šeimomis tik imituojamas. Vieno miesto Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojams kartą buvo surengtas seminaras apie alkoholizmą ir geriančių tėvų žalą vaikams. Ir viskas. O juk šios tarnybos susiduria su žmonėmis, kurie turi problemų dėl priklausomybės", – didžiulę darbų nišą mato D.Smailys.

Jis įsitikino: ne visi socialiniai darbuotojai žino, kad alkoholizmas yra liga, nors dirba su žmonėmis, kuriuos kankina ir žudo priklausomybės. Kaip tada gali jiems efektyviai padėti?

Svarbiau už pinigus

D.Smailys ir G.Jurevičius nusiteikę kritiškai ne be pagrindo. Jie dirba savanoriais Vyrų krizių centre, savo iniciatyva ir už savo lėšas pagalbos metodų sergantiesiems priklausomybės ligomis mokosi mokykloje, kuri sertifikuota Lenkijos sveikatos apsaugos ministerijai pavaldžios agentūros, patys yra perėję, kaip sakoma, ugnį ir vandenį.

"Atėjo toks momentas, kai supranti, kad užtenka gyventi vien sau, kad nori ir gali padėti kitiems. Tai nėra darbas pagal profesiją ar siekis užsidirbti. Ne vien pinigai yra svarbu", – į klausimą, kodėl mokosi retos veiklos ir tapo savanoriu, atsako G.Jurevičius.

Jo bendražygis D.Smailys priduria, kad mokyklos, kaip padėti nuo alkoholio priklausomiems žmonėms, ieškojo trejus metus. Lietuvoje nieko panašaus nerado. Jis pats apie priklausomybę žino ne iš vadovėlių ar kaimynų, o patyrė ją pats.

"Žinau, kokios pagalbos galima sulaukti ir kokia efektyvi. Lietuvoje ją bando teikti socialiniai darbuotojai, psichiatrai, psichologai, tačiau nė vienas šių specialistų nėra rengiamas tikslingai priklausomybėms gydyti", – konstatuoja Deividas.

Mokslus Lenkijoje vyrai baigs kitų metų pradžioje. Už juos iš savo kišenės moka po 10 tūkst. litų. Gaus licenciją, taps priklausomybių psichoterapijos instruktoriais.

Kas yra alkoholizmas

"Alkoholizmas – labai problemiška liga. Nei alkoholikas, nei kitų priklausomybių pavergtas žmogus pats nemato jokių problemų, jas neigia. Tai ne kas kita, kaip psichikos sutrikimas. Šeimos gydytojai – pirmosios pagalbos grandis, kuri susiduria su šia problema pati pirmoji. Lenkijoje specialias metodikas taiko psichikos sveikatos centrai, yra visuomenės psichikos sveikatos institutas, prie Sveikatos ministerijos veikia priklausomybės ligų agentūra", – ne be susižavėjimo vardija Deividas.

Darbui su sergančiaisiais priklausomybės ligomis agentūra išduoda specialų leidimą, kuris pelnomas giliomis specifinėmis teorijos ir praktikos žiniomis. Jų būtinai reikia.
"Toks ligonis yra manipuliatorių manipuliatorius. Jis pats tiki, kad viskas su juo gerai, ir sugeba tuo įtikinti kitus, netgi specialistus, jei jie nėra stiprūs. Į klausimą, kodėl gėrė, visuomet turi aibę atsakymų: gyvenime viskas nesiseka, tėvai blogai išauklėjo, bloga žmona, šeima, visuomenė, valstybė, todėl iš viso neįmanoma gyventi", – alkoholikų savigynos argumentus vardija Gytis ir priduria, kad apie tai būtų galima parašyti mokslinį darbą.

Svarbu atpažinti pačiam

Savanorių darbas – padėti žmogui, kai liga dar tik pirmos stadijos, paskatinti jį gydytis.

"Labai svarbu, kad žmogus pats atpažintų ligą, nugalėtų neigimo faktorių. Pas mus šioje srityje tebetrypčiojama vietoje", – atkreipia dėmesį Gytis.

Priklausomybių specialistų bendradarbiavimas su šeimos gydytojais, kurie greitai pamato, ar pacientas piktnaudžiauja alkoholiu ar ne, būtų labai veiksmingas, siekiant jam padėti.

"Vienas pagrindinių metodų Lenkijoje – visuomenės blaivybės ugdymas. Tuo tikslu atsirado visi tie mokslai, agentūros, abstinentų klubai, komisijos prie kiekvienos savivaldybės, kurios sprendžia alkoholizmo problemas vietoje", – modelį pristato D.Smailys.

G.Jurevičius turi patirties, kaip į šį pasiūlymą reaguojama pas mus: nėra pinigų. Ir vėl pateikia lenkų pavyzdį, kai nustatyta dalis lėšų nuo išduotų licencijų alkoholio prekybai skiriama alkoholizmo prevencijai.

"Daugiau alkoholio pardavei – daugiau nuo jo priklausomų žmonių, daugiau pinigų ir atitinkamai daugiau jų skirta alkoholizmo prevencijai", – proporcijas sudėlioja Gytis, remdamasis ilgamete lenkų praktika.

Jis tikina, kad Lenkijoje prekybos centruose nemato pirkėjų, prisikrovusių pilnus vežimėlius butelių alkoholio, kas būdinga mums savaitgaliais, prieš šventes. Lietuva pirmauja pasaulyje pagal išgeriamo grynojo alkoholio kiekį. Vyrai pritaria dabar pas mus svarstomam švelnios prievartos mechanizmui: neblaivus padarei nusikaltimą – privalai gydytis.

Poveikis alkoholiko artimiesiems

"Nelabai gerai su mūsų tauta. Alkoholizmas, savižudybės, emigracija. Visa ta yra tautos savižudybė. Alkoholis pirmiausia atjungia smegenis, padeda pabėgti nuo realybės, kai nebenorime jos matyti", – kalba Gytis.

Deividas vardija tokio apgaulingo slėptuvės sindromo padarinius: mūsų valstybei tai kainuoja labai labai brangiai, nes alkoholikai tampa neįgaliaisiais, išlaikomais visą likusį gyvenimą, gimsta nesveiki jų vaikai, kenčia žmona, visa šeima.

"Suserga dar mažiausiai penki artimi žmonės. Alkoholiko žmona tampa pusiau priklausoma – stovi prie lango ir laukia, kokios būklės, girtas ar ne, grįš vyras", – priduria Gytis ir tokį faktą, kad Lenkijoje gydomi ir artimieji.

Jais rūpinamasi, nes jie irgi nebemato savęs, iš nežinojimo ar nesupratimo daro alkoholikui meškos paslaugą – jį užtaria, slepia, meluoja už jį, kai prisigėręs nenueina į darbą.
"Mes mokomės, kaip padėti pusiau priklausomiems, ko jie neturi daryti. Tuomet, kai alkoholikas pradeda tvarkytis, jo nebereikia kontroliuoti", – pataria Gytis, nors žino, kad per daugybę metų susiformavusios ligos ir elgesio su ligoniu įpročių neįmanoma įveikti per vieną dieną.

Geriausia pagalba – nepadėti

Į klausimą, kaip elgtis, jei jau nebeįmanoma ištverti bendro gyvenimo su alkoholiku, savanoriai atsako patarimų nemėgstantys dalyti. Tepateikia jų tik vieną: geriausia pagalba – absoliučiai niekuo nepadėti, ignoruoti, kad ir kaip būtų skaudu.

Nereikia priekaištauti, nes priklausomybių turintis žmogus priekaištauja pats sau: žadėjo, kad negers, tuo tikėjo. Ir vėl prisigėrė, bet taip atsitiko ne dėl valios stokos, o todėl, kad taip veikia ligos mechanizmas ir jis kitaip negali.

"Nieko nedarant žmogus numirs? Tada mes klausiame: sutinkate, kad jis vis tiek mirs, jei toliau gers? Taigi, koks skirtumas – bent jūs gyvensite", – drastišką patarimą pateikia Deividas.

Jis konstatuoja: efektyviausias momentas yra tuomet, kai alkoholikas suvokia, kad nuo jo visi nusisuka. Tada jam tenka priimti sprendimą pačiam, kitaip liks vienas. To visi bijo.

"Kai artimieji pradeda keisti savo elgesį, alkoholikas sutrinka. Juk visą gyvenimą jam sakė: negerk. Jis žinojo, kad prižadėjus jį paliks ramybėje. O kai sako: eik ir gerk, tavo reikalas – tai stebina", – priklausomo žmogaus psichologiją atskleidžia Deividas.

Anot jo, artimasis turi pasakyti: kai tau reikės – padėsiu. O kol geri – ne, nes tai yra lėta savižudybė, tarsi venų pjaustymas buku peiliu. O žmona atneša pleistrą, sako, pakentėk, praeis. Taip padedama žudytis. Todėl reikia pasakyti: jei nori – žudykis, aš to matyti nenoriu ir neprisidedu. Jei panorėsi, kad tai nebesitęstų, tuomet ir padėsiu, – daugiau nei vieną patarimą pateikia savanoriai.

Iš asmeninės patirties

"Aš visa tai žinau ne iš vadovėlių", – pakartoja Deividas.

Jį ir Gytį suvedė bendra problema – priklausomybė, jie jos neslepia, anaiptol, kalba labai atvirai. Pripažįsta, kad buvo pasiekę dugną, kuris kiekvienam vis kitoks.
Deivido ėjimas į dugną tęsėsi 15 metų. Nuo tada, kai būdamas 12 metų pirmą kartą paragavo alkoholio. Tam, puikiai atsimena, paskatino noras būti suaugusiam, stereotipas, kaip elgiasi suaugę vyrai.

"Pas kaimynę nebuvo tėvų, atsirado alkoholio", – pamena Deividas.

Gytis antrina, kad alkoholis pas mus yra tarsi kultūrinis paveldas. Tai įprasta ir toleruojama.

"Aš pirmą kartą paragavau alkoholio per bendraamžio gimtadienį, kai buvome šešerių. Kaip pas mus įprasta, šventė tėvai. Jie paragino, kad ir draugai išgertų už jubiliatą. Išgėriau taurę šampano. Prisimenu, kaip po to piktinausi, kam man mama savo pirštus ilgais nagais kiša į burną. Tik dabar žinau, kad taip skatino mane vemti", – ramiai pasakoja dabar 46-erių Gytis.

Savo tėvų jis nekaltina. Ne tik dėl to, kad jų nepakeis, laikrodžio atgal neatsuks. Jis žino, kad jo vaikystės laikais kiekvienų namų interjero puošmena buvo gražūs alkoholio buteliai, krištolinės taurės, vaišės – tik su alkoholiu.

Tokios tradicijos veda gilyn į klampią pelkę. Deividas pamena, kai atėjęs į balių, po valandos kitos su keliais bendrais jau atsidurdavo kažkur atskirai. Nuo bendro stalo atsinešę butelį jie jausdavosi vienas kitą suprantantys, nereikėdavo savęs kontroliuoti. Tai – alkoholizmo požymis.

Gytis pamena, kai kokiame nors pokylyje negerdavo vaidindamas, kad nenori, tačiau iš tikrųjų buvo kitaip.

"Negeri todėl, kad bijai. Grįžęs namo imi ir prisigeri. Žinodavau, kad baliuje prigėrus gerai nesibaigs, sukelsiu incidentų. Aš ne iš tų, kuris išgėrę eina miegoti", – dabar apie praeitį su šypsena kalba Gytis.

Abu vyrai pripažįsta, kad alkoholis niekada nedaro žmogaus švelnesnio. Laikui bėgant alkoholio įtaka agresyvumui, destrukcijai, visiškam socialiniam kontrolės nebuvimui tik didėja.

Dabar Deividas alkoholio nevartoja dešimt, Gytis – vienuolika metų. Yra linksmi ir laimingi. Savo vaikų per gimtadienius gerti šampano nei kitų alkoholinių gėrimų tikrai neskatina.

Kodavimas – tai šarlatanizmas

Vyrų krizių centro savanoriai pataria nekentėti, o ieškoti pagalbos. Nesvarbu, kad specialistų Lietuvoje yra labai mažai.

"Ačiū Dievui, kad yra tokių kaip Lietuvos sveikatos mokslų universiteto docentas Aurelijus Veryga, kuris kovoja su alkoholizmu, kuria mokymo programas, kad psichologai įgytų žinių, reikalingų teikti pagalbą tiek priklausomiems žmonėms, tiek jų artimiesiems. Mes nelaukiame, ką mums duos valstybė. Turime nedidelį kabinetą K.Donelaičio g., savanoriaujame Vyrų krizių centre – į mus gali kreiptis žmonės, ir mes labai norime jiems padėti", – apibendrina D.Smailys.

Jo nuomone, vienintelis Priklausomybės ligų centras Kaune pagal alkoholio vartojimo mastą yra lašas jūroje. Lenkijoje 50 tūkst. gyventojų mieste panašių į Priklausomybės ligų centrą įstaigų yra vidutiniškai keturios.

G.Jurevičius įsitikinęs, kad kovai su alkoholizmu ir realiai pagalbai nuo jo kenčiantiesiems trukdo ne tik verslo ryklių interesai parduoti alkoholio kuo daugiau, bet ir biurokratija.

Kai savanoriai pasiūlė savo pagalbą vienoje psichiatrijos ligoninių, kur gydomi sergantieji alkoholinėmis psichozėmis ir kitaip nukentėję nuo alkoholio vartojimo, jiems buvo atsakyta neigiamai dėl trišalių sutarčių nebuvimo, pacientų konfidencialumo ir daugybės kitų aspektų.

"Įspūdis susidarė toks: nesikišk, mums ir taip labai gerai, netrukdyk", – apibendrino Deividas.

Į klausimą, kaip vertina kodavimą nuo alkoholizmo, priklausomybės ligomis sirgę vyrai atsako, kad daugumoje ES šalių tai yra draudžiama.

"Jei Lenkijoje sužinotų, kad sertifikuotas specialistas taiko kažkokį kodavimą – prarastų licenciją. Kaip galima išgydyti ligonį per 15 min.", – retoriškai klausia Deividas.