Alkoholikas: tradicijų auka ar ligonis?

Alkoholizmas yra liga. Jei tai pripažįsta visas pasaulis, ligonius reikia gydyti, o ne smerkti. Tuo įsitikinę Kauno vyrų krizių centro savanoriai Deividas Smailys ir Gytis Jurevičius, patys patyrę pragaro kančias ir todėl pasirengę padėti kitiems.

Prieš ketvirtį amžiaus

"Priklausomybė alkoholiui yra liga. Tai pripažinta visame pasaulyje. Nustatyta jos diagnostika, klasifikacija, suteiktas ligos kodas. O kaip mes elgiamės su tokiais ligoniais? Kaip su paleistuviais, ištvirkėliais, silpnavaliais", – apmaudo neslepia 46-erių kaunietis G.Jurevičius.

Sergantiesiems priklausomybės ligomis gydyti taikoma psichoterapija, Minesotos programa, kiti metodai. Tie, kurie buvo pradėti taikyti prieš ketvirtį amžiaus. Per tiek laiko mūsų šalyje ne tik neįdiegta nieko naujo, bet ir tai, ką turime, taikome vangiai.

"Pas mus priklausomybės ligų gydymas, jų profilaktika, darbas su alkoholikų šeimomis tik imituojamas. Vieno miesto Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojams kartą buvo surengtas seminaras apie alkoholizmą ir geriančių tėvų žalą vaikams. Ir viskas. O juk šios tarnybos susiduria su žmonėmis, kurie turi problemų dėl priklausomybės", – didžiulę darbų nišą mato D.Smailys.

Jis įsitikino: ne visi socialiniai darbuotojai žino, kad alkoholizmas yra liga, nors dirba su žmonėmis, kuriuos kankina ir žudo priklausomybės. Kaip tada gali jiems efektyviai padėti?

Svarbiau už pinigus

D.Smailys ir G.Jurevičius nusiteikę kritiškai ne be pagrindo. Jie dirba savanoriais Vyrų krizių centre, savo iniciatyva ir už savo lėšas pagalbos metodų sergantiesiems priklausomybės ligomis mokosi mokykloje, kuri sertifikuota Lenkijos sveikatos apsaugos ministerijai pavaldžios agentūros, patys yra perėję, kaip sakoma, ugnį ir vandenį.

"Atėjo toks momentas, kai supranti, kad užtenka gyventi vien sau, kad nori ir gali padėti kitiems. Tai nėra darbas pagal profesiją ar siekis užsidirbti. Ne vien pinigai yra svarbu", – į klausimą, kodėl mokosi retos veiklos ir tapo savanoriu, atsako G.Jurevičius.

Jo bendražygis D.Smailys priduria, kad mokyklos, kaip padėti nuo alkoholio priklausomiems žmonėms, ieškojo trejus metus. Lietuvoje nieko panašaus nerado. Jis pats apie priklausomybę žino ne iš vadovėlių ar kaimynų, o patyrė ją pats.

"Žinau, kokios pagalbos galima sulaukti ir kokia efektyvi. Lietuvoje ją bando teikti socialiniai darbuotojai, psichiatrai, psichologai, tačiau nė vienas šių specialistų nėra rengiamas tikslingai priklausomybėms gydyti", – konstatuoja Deividas.

Mokslus Lenkijoje vyrai baigs kitų metų pradžioje. Už juos iš savo kišenės moka po 10 tūkst. litų. Gaus licenciją, taps priklausomybių psichoterapijos instruktoriais.

Kas yra alkoholizmas

"Alkoholizmas – labai problemiška liga. Nei alkoholikas, nei kitų priklausomybių pavergtas žmogus pats nemato jokių problemų, jas neigia. Tai ne kas kita, kaip psichikos sutrikimas. Šeimos gydytojai – pirmosios pagalbos grandis, kuri susiduria su šia problema pati pirmoji. Lenkijoje specialias metodikas taiko psichikos sveikatos centrai, yra visuomenės psichikos sveikatos institutas, prie Sveikatos ministerijos veikia priklausomybės ligų agentūra", – ne be susižavėjimo vardija Deividas.

Darbui su sergančiaisiais priklausomybės ligomis agentūra išduoda specialų leidimą, kuris pelnomas giliomis specifinėmis teorijos ir praktikos žiniomis. Jų būtinai reikia.
"Toks ligonis yra manipuliatorių manipuliatorius. Jis pats tiki, kad viskas su juo gerai, ir sugeba tuo įtikinti kitus, netgi specialistus, jei jie nėra stiprūs. Į klausimą, kodėl gėrė, visuomet turi aibę atsakymų: gyvenime viskas nesiseka, tėvai blogai išauklėjo, bloga žmona, šeima, visuomenė, valstybė, todėl iš viso neįmanoma gyventi", – alkoholikų savigynos argumentus vardija Gytis ir priduria, kad apie tai būtų galima parašyti mokslinį darbą.

Svarbu atpažinti pačiam

Savanorių darbas – padėti žmogui, kai liga dar tik pirmos stadijos, paskatinti jį gydytis.

"Labai svarbu, kad žmogus pats atpažintų ligą, nugalėtų neigimo faktorių. Pas mus šioje srityje tebetrypčiojama vietoje", – atkreipia dėmesį Gytis.

Priklausomybių specialistų bendradarbiavimas su šeimos gydytojais, kurie greitai pamato, ar pacientas piktnaudžiauja alkoholiu ar ne, būtų labai veiksmingas, siekiant jam padėti.

"Vienas pagrindinių metodų Lenkijoje – visuomenės blaivybės ugdymas. Tuo tikslu atsirado visi tie mokslai, agentūros, abstinentų klubai, komisijos prie kiekvienos savivaldybės, kurios sprendžia alkoholizmo problemas vietoje", – modelį pristato D.Smailys.

G.Jurevičius turi patirties, kaip į šį pasiūlymą reaguojama pas mus: nėra pinigų. Ir vėl pateikia lenkų pavyzdį, kai nustatyta dalis lėšų nuo išduotų licencijų alkoholio prekybai skiriama alkoholizmo prevencijai.

"Daugiau alkoholio pardavei – daugiau nuo jo priklausomų žmonių, daugiau pinigų ir atitinkamai daugiau jų skirta alkoholizmo prevencijai", – proporcijas sudėlioja Gytis, remdamasis ilgamete lenkų praktika.

Jis tikina, kad Lenkijoje prekybos centruose nemato pirkėjų, prisikrovusių pilnus vežimėlius butelių alkoholio, kas būdinga mums savaitgaliais, prieš šventes. Lietuva pirmauja pasaulyje pagal išgeriamo grynojo alkoholio kiekį. Vyrai pritaria dabar pas mus svarstomam švelnios prievartos mechanizmui: neblaivus padarei nusikaltimą – privalai gydytis.

Poveikis alkoholiko artimiesiems

"Nelabai gerai su mūsų tauta. Alkoholizmas, savižudybės, emigracija. Visa ta yra tautos savižudybė. Alkoholis pirmiausia atjungia smegenis, padeda pabėgti nuo realybės, kai nebenorime jos matyti", – kalba Gytis.

Deividas vardija tokio apgaulingo slėptuvės sindromo padarinius: mūsų valstybei tai kainuoja labai labai brangiai, nes alkoholikai tampa neįgaliaisiais, išlaikomais visą likusį gyvenimą, gimsta nesveiki jų vaikai, kenčia žmona, visa šeima.

"Suserga dar mažiausiai penki artimi žmonės. Alkoholiko žmona tampa pusiau priklausoma – stovi prie lango ir laukia, kokios būklės, girtas ar ne, grįš vyras", – priduria Gytis ir tokį faktą, kad Lenkijoje gydomi ir artimieji.

Jais rūpinamasi, nes jie irgi nebemato savęs, iš nežinojimo ar nesupratimo daro alkoholikui meškos paslaugą – jį užtaria, slepia, meluoja už jį, kai prisigėręs nenueina į darbą.
"Mes mokomės, kaip padėti pusiau priklausomiems, ko jie neturi daryti. Tuomet, kai alkoholikas pradeda tvarkytis, jo nebereikia kontroliuoti", – pataria Gytis, nors žino, kad per daugybę metų susiformavusios ligos ir elgesio su ligoniu įpročių neįmanoma įveikti per vieną dieną.

Geriausia pagalba – nepadėti

Į klausimą, kaip elgtis, jei jau nebeįmanoma ištverti bendro gyvenimo su alkoholiku, savanoriai atsako patarimų nemėgstantys dalyti. Tepateikia jų tik vieną: geriausia pagalba – absoliučiai niekuo nepadėti, ignoruoti, kad ir kaip būtų skaudu.